Tokios nuomonės laikosi gynybos ekspertas, dr. Egidijus Papečkys. Jo teigimu, vienintelis įvykių eigą galintis pakeisti faktorius yra tolesnė Vakarų parama Ukrainai ir Rusijos karinio, ekonominio pajėgumo išsekimas, bet jeigu tokios valstybės kaip Irakas ir Iranas sugebėjo kautis aštuonerius metus, tai Rusija, deja, irgi gali dar ilgai atlaikyti.
Putinas ir Husseinas karą pradėjo panašiu pretekstu
Rusija į Ukrainą įsiveržė šių metų vasario 24-ąją, motyvuodama siekiu ją denacifikuoti ir išvaduoti rusakalbius. Nors toks reikalavimas racionaliems žmonėms kelia šypseną, bet realiai tai yra teroristams būdinga elgsena, kai iškeliami reikalavimai, kurių neįmanoma patenkinti kad ir kaip kita pusė siektų kompromiso. Šis žaidimas buvo pradėtas dar 2014 metais, kai Rusija prisijungė Krymą ir inicijavo separatistinį judėjimą Ukrainos Donbaso regione.
Irakas į Iraną įsiveržė 1980 metų rugsėjį su dingstimi paremti arabų separatistus Irano Chuzestano provincijoje, kur pastarieji siekė įkurti Arabistaną. Beje, separtistinis judėjimas čia pradėtas 1979 metais būtent Irako pastangomis, mat tais metais buvo nuverstas provakarietiškas šachas, keitėsi Irano režimas, šalyje vyravo suirutė, valdžią perėmė ajatolos.
Galima pridurti, kad Irane vyrauja musulmonai šiitai, o Irake esama tiek sunitų, tiek šiitų, bet Irako režimas tuo metu buvo lyderiaujamas sunitų, nors Baath partija buvo socialistinė, ne islamiška.
Taigi Vladimiro Putino Rusija ir Saddamo Husseino Irakas elgėsi gana panašiai – iš pradžių inicijavo separatistinį judėjimą valstybėje, kurią norėta pulti, o paskui prisidengė tuo, kaip pretekstu, karui pradėti.
„Tik Rusija pirmą kartą žmonijos istorijoje kalba ne apie karą, o apie specialią karinę operaciją, nors prieš Ukrainą pradėtas pilno masto karas. Rusija taip mėgina išvengti oficialaus karo paskelbimo. Tai yra negirdėta, kai viena didelė valstybė užpuola kitą didelę valstybę, bet sako: „Ne, čia ne karas“, – pasakoja E. Papečkys.
Kariuomenės įstrigo
Rusijos karo prieš Ukrainą eiga taip pat yra gana panaši į Irako karą prieš Iraną, nes tiek dabar, tiek anuomet praėjus trims-keturiems mėnesiams po karo pradžios abiejų šalių pajėgos išseko, įstrigo ir nebepajėgė reikšmingiau pajudėti nei į vieną, nei į kitą pusę, o tuomet įsitvirtino savo valdomose teritorijose ir konfliktas kuriam laikui tapo beveik įšaldytas.
Panašiai šiuo metu yra Ukrainoje: Rusija užėmė didžiumą pietinio Chersono regiono, dalį Zaporižios regiono, visą Luhanską, dalį Donecko ir yra užėmusi kai kurias teritorijas netoli Charkivo, bet šiuo metu pajudėti pirmyn nesugeba, o ukrainiečiai neturi pajėgumo kontratakuoti prieš rusus, nors, žinoma, tarp priešininkų vyksta mūšiai, apsišaudoma artilerijos smūgiais, rusai terorizuoja civilius miestus ir gyventojus.
„Ukrainoje dabar mes nematome jokių operacijų: nei iš rusų, nei iš ukrainiečių. Yra toks lėtas rusų stūmimasis pirmyn, o šiaip karinė operacija suplanuojama į gylį. Pavyzdžiui, į 300 km gylį ar į 200 km gylį. Tai yra, reikia prasiveržti kuriame tai taške, išeiti į taip vadinamą operatyvinę erdvę, į pajėgų užnugarį, veržtis gilyn, triuškinti logistiką, atkirsti priešo pajėgas. Tada priešas turi trauktis. Mes, tiesą pasakius, tokių veiksmų iš Rusijos tikėjomės karo pradžioje, bet tokių karo veiksmų nėra iki dabar. Pradžioje Rusija nebuvo sutelkusi pakankamai kariuomenės, o dabar ta jos kariuomenė yra išsekusi. Ir jie tiesiog artilerijos ugnimi, šaudymu, civilių terorizavimu stumiasi pirmyn, kas vyko ir Irako-Irano kare“, – pasakoja pašnekovas.
Pasak E. Papečkio, Irako ir Irano kare prireikė apie pusantrų metų, kad Iranas sugebėtų sukaupti šiokius tokius pajėgumus ir galėtų kontratakuoti Irakui.
„Kažkur praėjus pusantrų-dvejiems metams po karo pradžios Iranas įgijo galimybę pulti, pereiti į kontrpuolimą ir ne tik kad išstūmė Irako pajėgas, bet net įsiveržė į patį Iraką. Ir vėl frontas sustojo, bet jau buvo vykdomos gilesnės karinės operacijos“, – teigia gynybos ekspertas.
Beje, užpultas Iranas stokojo sunkiosios ginkluotės, todėl į mūšius siųsdavo lengvai ginkluotus pėstininkus. Panaši padėtis būtų laukusi ir Ukrainos, jeigu ne Vakarų parama, kuri kažkiek keičia padėtį, nors, pavyzdžiui, Ukraina vis dar labai stokoja aviacijos.
„Kol neturės aviacijos, Ukrainai bus labai sunku. Kaip blogai beveiktų Rusijos aviacija, bet ji yra. O Ukrainos aviacijos labai nedaug“, – pažymi E. Papečkys.
Tačiau tarptautinė aplinka Irako ir Irano kare 1980-1988 metais labai skyrėsi nuo dabartinės. JAV ir Sovietų Sąjunga netiesiogiai, o Saudo Arabija, Kuveitas, kai kurios kitos arabų valstybės tiesiogiai rėmė agresorių Iraką, bet ne užpultą Iraną.
Taip nutiko dėl to, kad Irane 1979 metais buvo nuverstas provakarietiškas šachas, šiitų ajatolos užgrobė valdžią ir įkaitais paėmė amerikiečių diplomatus. Negana to iraniečiai demonstravo norą eksportuoti islamo revoliuciją, o tai nebuvo priimtina nei demokratiniam pasauliui, nei sovietams, nei daugeliui arabų valstybių, mat arabai labai dažnai yra musulmonai sunitai, ne šiitai. Irano režimas buvo regimas kaip agresyvus, revoliucinis ir ekspansionistinis, todėl šalis buvo izoliuota, ją parėmė viso labo tokios valstybės kaip Sirija ar Libija.
Dabar yra kiek kitaip: JAV, Kanada, Europos Sąjunga, Japonija, Pietų Korėja, Australija ir daugelis kitų demokratinių valstybių remia be jokios priežasties užpultą Ukrainą, o agresorė Rusija yra remiama Irano, Sirijos, Šiaurės Korėjos, Venesuelos, su Kremliumi partnerystę išlaiko Kinija, bet itin didelės paramos Maskva iš Pekino kol kas nesulaukė.
„Bet ką tai rodo? Jeigu net izoliuotas Iranas sugebėjo kariauti aštuonerius metus, taip pat Irakas, patirdamas milžiniškus ekonominius nuostolius, tai vadinasi, ilgą laiką yra pajėgios kariauti ir Rusija su Ukraina“, – pastebi E. Papečkys.
Cheminis ginklas
Gynybos ekspertas atkreipia dėmesį ir į tai, kad kai ginkluotas konfliktas stringa, agresorius gali pradėti mąstyti apie cheminio ginklo panaudojimą tam, kad perlaužtų padėtį savo naudai. Irako ir Irano kare cheminis ginklas buvo panaudotas ne kartą, tuo metu Rusijos ir Ukrainos kare apie tai kalbama, nors, laimei, taip nenutiko.
Irakas cheminį ginklą kare su Iranu naudojo ne kartą tiek prieš karius, tiek prieš civilius gyventojus. Pirmą kartą tai nutiko 1983 metais. Cheminį ginklą S. Husseinas panaudojo net prieš savo piliečius kurdus šiaurės Irake. Tačiau tai neturėjo didelio poveikio karo eigai.
Rusijos ir Ukrainos kare buvo pasirodę teiginių apie galimą cheminio ginklo naudojimą Mariupolyje, kai keletas asmenų pranešė apie kvėpavimo sunkumus, bet svaresnių įrodymų dėl cheminio ginklo naudojimo nebuvo.
JAV Baltieji rūmai kovo mėnesį yra svarstę, kad Rusija galėtų rengtis cheminei arba biologinei atakai Ukrainoje, nes vienu metu rusai buvo pradėję viešą propagandinę kampaniją apie neva JAV remiamas cheminio ir biologinio ginklo laboratorijas Ukrainoje. Paprastai taip ruošiama dirva, kad priešininką būtų galima apkaltinti tuo, kuo kaltins tave.
Be to, Rusija yra branduolinė valstybė, turinti išvystytą strateginę ir taktinę branduolinę ginkluotę, todėl NATO vengia tiesiogiai kištis į karą Ukrainoje.
Po karo padėtis gali būti tokia pat, kaip iki jo
E. Papečkys sako, kad kai apylygės jėgos susikauna ginkluotame konflikte ir nė vienai nepavyksta perlaužti padėties savo naudai, konfliktas tampa įšaldytas ir, galiausiai, jis gali baigtis niekuo. Taip nutiko Irako ir Irano kare: aštuonerius metus kovojusios abi valstybės baigė karą išlaikiusios prieškarines sienas, nė vienos režimas nežlugo, bet jos neteko daugybės žmonių, sunaikino savo ekonomikas.
„Irano ir Irako karas baigėsi niekuo. Nuostoliai milžiniški, jokių reparacijų, jokių teritorinių sienų pasikeitimų. Iš esmės aštuonerių metų karas baigėsi niekuo, visi grįžo į tą pačią padėtį“, – pastebi gynybos ekspertas.
Rusijos ir Ukrainos karas taip pat turi potencialo trukti ilgai, nes Rusija turi resursų palaikyti ginkluotą konfliktą tokiame lygyje, koks jis yra dabar. Tik tiek, kad V. Putino režimas vengia atsitraukimo, nes tikriausiai mąsto, jog tai sukels nepageidaujamas pasekmes šalies viduje.
„Šis karas turi galimybę būti įšaldytas ir užtrukti ilgai. Rusai turi daug resursų, kurie leidžia jiems palaikyti karą tokiame lygyje, koks jis yra dabar, pakankamai ilgai, nors nebūtinai aštuonerius metus. Kadangi mes labai palaikome ukrainiečius, mums nuoširdžiai gaila ukrainiečių, tai mums tragedija net jeigu tas karas užsitęs net iki Naujų metų, bet jis gali trukti ilgai“, – sako E. Papečkys.
„Iš pradžių bijojome, kad ukrainiečiams bus sunku atsilaikyti, paskui tikėjomės, kad tas karas greičiau baigsis. Iš Rusijos pusės būtų buvę logiška pakariauti nedidelį karą, reikalingą režimui, ir paskui atsitraukti. Dėl ko Vakarai neskubėjo įvedinėti visų sankcijų? Mes čia, Lietuvoje, burnojome ant Vakarų, kad visų sankcijų neįveda iškart, bet Vakarai mėgino išvengti situacijos, kai Kremliui darosi sunku atsitraukti. Čia ne Vakarų kaltė, tai Rusijos kaltė, bet dabar susikūrė tokia situacija, kad Kremliui sunku atsitraukti“, – svarsto gynybos ekspertas.
Pasak jo, jeigu Maskva sutiktų grįžti į sienas iki vasario 24 dienos, tai visas karas, kurį jie vadina „specialiąja karine operacija“, netektų prasmės ir reikštų tik žalą valstybei, sugriautą ekonomiką, nedarbą, prarastas gyvybes, šalies izoliaciją. „Režimui tai būtų baisus smūgis“, – sako E. Papečkys.
Dėl šios priežasties Rusija tęsia karą, nors jis nesiseka taip, kaip norėta. Tuo metu ukrainiečiai ir juos remiantys Vakarai niekad nesutiks su dabar okupuotų teritorijų perleidimu Rusijai.
Pasak pašnekovo, padėtį gelbėja tik Vakarų karinė ir finansinė parama Ukrainai. Jeigu Ukrainai pavyktų suformuoti rezervinius dalinius, jei jie bus apginkluoti vakarietiškais ginklais ir jeigu ukrainiečiams pavyktų pereiti į kontrpuolimą, tuomet tai išgelbėtų padėtį. Bet ar taip nutiks, parodys ateitis.
S. Husseinui jo avantiūriškai pradėtas karas prieš Iraną pernelyg neatsirūgo: nors karas baigtas abipusiu sutarimu, režimas išliko ir neilgau trukus Irakas užpuolė Kuveitą, bet tuomet jau sulaukė JAV atsako. Net ir po JAV invazijos S. Husseino režimas liko gyvuoti ir buvo nuverstas tik 2003 metais po antrosios JAV ir koalicijos invazijos. Po šios V. Putino avantiūros daug kas tikėjosi režimo susvyravimo Rusijoje, bet kol kas tokie norai neišsipildė.
