Nors pastaruoju metu galime išgirsti drastiškų epitetų, kad sveikatos sistema tiesiog „byra“, specialistas taip teigti nedrįso – paslaugų teikimas ir operacijos nesustojo, o gyventojai vienaip ar kitaip gauna sveikatos paslaugas.
Vis tik įvairūs rinkiminiai pažadai ir priimami sprendimai gali rodytis tik kaip apvažiavimų ar šalutinių kelių kūrimas, užuot nutiesus patvarią magistralę aiškia kryptimi.
„Šiandien beveik viskas, apie ką kalbame – specialistų faktinis trūkumas ir jos valdymo sprendimai, paslaugų prieinamumas ir jo finansavimas, pacientų eilių valdymo būdai, priemokos ir papildomi mokesčiai, – tai dar vieni apvažiavimai, kaip širdies ritmo sutrikimų gydymas pleistru. Daugelis sprendimų atrodo, kaip tam tikros vienkartinės priemonės, kurios gali parodyti, kad štai kažką padarėme. O koks ilgalaikis to efektas – socialinis, ekonominis, vadybinis?“ – svarstė gyvybės mokslų teisės ekspertas.
Nors nuolat pabrėžiama, kad viena pagrindinių problemų – nepakankamas sistemos finansavimas, A. Rudanovas mano, jog kiek pinigų į sistemą beįdėtum, tiek ji ir suvartos, todėl kalbėti reikia apie efektyvų turimų pinigų panaudojimą.
Be kita ko, pašnekovo manymu, teiginiai apie tai, kad medicina yra nemokama, iš esmės tėra „gražus, pūkuotas, baltas melas.“
„Pasakyti sau, kad turiu priklausomybę ir reiktų su tuo kažką daryti, yra stipru ir reikalauja labai didelio darbo su savimi. Visi žinom, kad esame priklausomi nuo teiginio „Lietuvoje medicina yra nemokama“, tačiau realybėje mokėjom, primokėdavom, kažkada ir vokelių būdavo.
Ką tai reiškia? Mes vis tiek norime tikėti nemokama medicina mūsų šalyje („mumis kažkas pasirūpins“, „už mus kažkas sumokės“ ir pan.), nors seniai gyvename kitoje realybėje. Taip, reikia pripažinti, kad po daugiau nei 30 metų Nepriklausomybės labai sudėtinga pasakyti, kad turime nusiimti rožinius akinius“, – konstatuoja jis.
Plačiau apie Lietuvos sveikatos sistemos sopulius, jos finansavimo kelius ir pacientų lūkesčius – portalo tv3.lt interviu su gyvybės mokslų teisės ekspertu Andrejumi Rudanovu.
Esama nuolatinės prieštaros – pacientų lūkesčiai, kaip ir nepasitenkinimas jų neįgyvendinus, yra dideli, tačiau valdininkų mantra ta pati – sveikatos biudžetas nėra kiauras. Ar tai – unikaliai Lietuvoje susiklosčiusi situacija?
Matyt, niekas nesiginčytų, kad esama situacija – tai kelis dešimtmečius brandintas ir keptas „pyragas“ iš sveikatos politikos (ypač dėl gydymo prieinamumo), teisinio reguliavimo, socialinių, ekonominių ir kultūrinių veiksnių, apibarstytas paciento lūkesčių („pacientas visuomet teisus“) ir institucinės praktikos („viskas įskaičiuota“, „mes viską apmokame“) pudra. Žvelgiant retrospektyviai nuo kokių 1999–2000 m. iki dabar, galime pamatyti, kad kitokio rezultato vargu ar galėjome tikėtis.
Pradėkime nuo pradžių – mūsų Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalis aiškiai numato, kad valstybė rūpinasi žmonių sveikata ir laiduoja medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus, o įstatymas nustato piliečiams nemokamos medicinos pagalbos valstybinėse gydymo įstaigose teikimo tvarką. Atkreipkime dėmesį: nemokama – valstybinėse gydymo įstaigose. Ir šias nuostatas labai nuosekliai daugelį kartų išaiškino Konstitucinis Teismas.
Ar valstybė įgyvendino Konstitucinio Teismo nurodymus? Iš dalies. Pavyzdžiui, įtvirtinta paciento teisė pasirinkti įstaigą ir specialistą, o įstaigoms nustatyta pareiga teikti prieinamas, saugias, veiksmingas sveikatos paslaugos, kurios turi būti suteiktos pacientui pagal šiuolaikinio medicinos mokslo lygį ir gerą patirtį, atsižvelgiant į įstaigos galimybes ir paciento poreikius bei lūkesčius. Tai kaip ir įgyvendintas paslaugų prieinamumo klausimas.
Tačiau paslaugų apmokėjimo šaltinių klausimai, viešųjų finansų panaudojimo ribų klausimai (ką apmoka Privalomasis sveikatos draudimo fondas (PSDF), o ko – ne) kaip buvo „pakabinti ore“, taip ir liko. Klausimų sprendimas buvo patikėtas pačioms gydymo įstaigoms, nors pareiga buvo valstybės.
Norite pasakyti, kad pacientai neturėtų piktintis, jei prašoma prisimokėti už gaunamas sveikatos paslaugas?
Žvelgiant iš galiojančių teisės aktų pusės – taip. Prisiminkime, kad Sveikatos sistemos įstatymas, kurį sąlyginai galime laikyti visos sveikatos sistemos teisiniu pagrindu, nuo 1998 m. numato, kad mokamos paslaugos ir pacientų priemokos yra leidžiamos. Ir leidžiamos jos visoms gydymo įstaigoms, nepriklausomai nuo kapitalo ir jų pavaldumo. Tai reiškia, kad ministerijai pavaldi ligoninė, savivaldybei pavaldi ligoninė ar poliklinika, privati ligoninė, poliklinika ar mažas centriukas – visi jie 27 metus veikia vienodomis teisinėmis sąlygomis.
Kalbant apie viešąjį sektorių, dalis įstaigų taikė teisės aktų reikalavimus taip, kaip jie parašyti. Dažniausiai tai – savivaldos pavaldume esančios gydymo įstaigos, kurios turi stiprų steigėjo palaikymą. Tokiose įstaigose ir buvo, ir šiuo metu yra tiek PSDF biudžeto lėšomis apmokamų paslaugų, tiek pacientų priemokų, tiek mokamų paslaugų.
Ir tai nėra kažkas neteisėto. Yra įvairių sąlygų, aplinkybių, reikalavimų pacientų informavimui ir sutikimams. Dėl to buvo aibė ginčų su ligonių kasomis. Tačiau teismų praktika vienareikšmiška – įstatyminio draudimo nėra, priemokos ir mokamos paslaugos kaip finansavimo kategorija yra teisėta, esminis klausimas – jų įforminime. Ir tiek.
Tačiau emociškai... Kai esi viešojo kapitalo įstaiga, virš savęs turi labai stiprų politinį naratyvą. Taip pradeda kirstis politinis ir bendražmogiškasis tonas, kurį transliuojame į eterį, ir teisinis (tai, kas yra numatyta teisės akte).
Bet viešoje erdvėje girdime, jog veiklos sąlygos tarp privačių ir viešųjų gydymo įstaigų nėra vienodos.
Daugelis nori pakeisti pasaulį, bet nenori pasikeisti pats. Kaip minėjau, teisinio reguliavimo kontekste tiek viešųjų, tiek privačių gydymo įstaigos paslaugų teikimo sąlygos buvo ir yra vienodos.
Veiklos vykdymo kontekste viešųjų įstaigų sąlygos yra geresnės, nes jos gali dalyvauti valstybės finansavimo programose ir subsidijose infrastruktūrai, įrangai ir pan., tuo metu privačios gydymo įstaigos tokios galimybės neturi.
Tačiau tenka pripažinti, kad net su minėtais finansavimo privalumais, dauguma viešųjų įstaigų nesugeba užtikrinti pacientų lūkesčius atitinkančių paslaugų. Tada suveikia rinkos ekonomikos dėsniai – pacientas renkasi tą paslaugą, kuri jam bus suteikta greičiau ir geresnėje aplinkoje, dažniausiai – privačiame sektoriuje. Būtent tai ir nulemia viešojo sektoriaus nesėkmes.
O kai pradedame kalbėti apie nesėkmes, vis dar norime surasti kaltų ir juos nubausti. Kaltas lygu priešas, į kurį reikia nukreipti visą savo pajėgumą. Tokiu priešu tapo pacientų priemokos ir mokamos paslaugos. O kur jų daugiausia? Privačioje medicinoje. Vadinasi, tai ir tampa mūsų sveikatos sistemos priešu.
Tačiau praėjus daugiau negu 20 metų nuo stojimo į Europos Sąjungą, yra pamirštama, kad iki Lietuvai tampant ES nare ir gaunant ganėtinai geras dotacijas stiprinti viešąjį sektorių, būtent privati medicina valstybės buvo paskatinta privatizuoti beveik visą pirminę grandį, po to 2000 m. pradžioje būtent valstybė savo reguliavimu leido į vaistinių ir vaistų didmenininkų sektorių įsilieti stambiam kapitalui, 2004–2010 m. valstybė aktyviai skatino privačias investicijas į antrinę sveikatos priežiūrą.
Kažkada valstybė pati paprašė verslo pagalbos ir labai aktyviai šia pagalba naudojosi. Kad ir dabar žiūrint, krašto apsaugoje, socialinėje apsaugoje, kultūros srityje verslas yra partneris ir rėmėjas, o sveikatos srityje, bent ką girdime viešai ir matome iš siūlomų sprendimų, yra priešas. Valstybė viena, o požiūris – kardinaliai skirtingas.
Bet grįžkime prie sėkmių ir nesėkmių. Sėkminga veikla – tai efektyvi, nuosekli, rezultatyvi ir ilgalaikėje perspektyvoje tvari. Tokia veikla visuomet rezultatyviai konvertuoja tiek pinigus, tiek laiką, kurie investuojami į ją. Bet jeigu sistema neefektyvi, ką su ja bedarytum, kiek pinigų į ją bedėtum, tiek ji jų ir suvalgys. Neefektyviai, nerezultatyviai, be konkrečių apčiuopiamų rezultatų. Ką tokiu atveju daryti? Grįžkime į pokalbio pradžią – reikalinga nepriklausoma ekspertinė giluminė analizė (ko ne kartą reikalavo ir Valstybės kontrolė), siūlymai ir rekomendacijos, kas keistina teisės aktų, o kas – gydymo įstaigų lygyje.
Turite omenyje, pačioje sistemoje yra daugiau resursų, nei galbūt norima išsiaiškinti? Vis tik akis bado oficialūs skaičiai – nuo bendrojo vidaus produkto (BVP) sveikatos apsaugai skiriame mažiau nei ES vidurkis...
Taip, tiesa, lyginant su ES vidurkiu, skiriame mažiau lėšų nuo šalies BVP sveikatos sistemai. Bet pasikartosiu – iš pradžių sukurkime efektyviai veikiančią sveikatos sistemą, o po to kalbėkime apie procento nuo BVP didinimą.
Teisingumo dėlei reikia pripažinti, kad nėra nė vienos valstybės ES, kurioje sveikatos sistema veiktų idealiai, visi turi savo problemų. Tačiau tos valstybės, į kurias esame įpratę žiūrėti ir baksnoti pirštu kaip į gerą pavyzdį – Daniją, Švediją, Suomiją, Vokietiją, Prancūziją, iki tam tikro momento Jungtinę Karalystę, jos visos turi keturis aktyviai ir lygiagrečiai veikiančius sveikatos sistemos finansavimo šaltinius, stebi bendrą finansų srautą savo sveikatos sistemoje.
Ar mes Lietuvoje turime šiuos finansavimo šaltinius? Formaliai taip. Tačiau ar viską iki galo tinkamai įveiklinome? Ne. Pavyzdžiui, klausimas – kiek pinigų yra Lietuvos sveikatos sistemoje? Tarkime, per vienus metus. Atsakymas į šį klausimą turi apimti:
- (a) PSDF finansavimą paslaugoms, vaistams ir priemonėms (tą žinome);
- (b) valstybės ir savivaldybių papildomas dotacijas (tikėtina, kad žinome);
- (c) pačių pacientų (artimųjų, giminaičių, darbdavių) lėšas (preziumuojame, jog žinome ir tai nedidelę dalį);
- (d) draudimo kompanijų lėšas (paslaugos, vaistai, priemonės, maisto papildai ir pan.) (šių skaičių oficialiai neturime ir niekada nerinkome);
- (e) labdaros ir paramos fondų skirtas lėšas (šių skaičių oficialiai neturime ir niekada nerinkome).
Ar mes turime tokį atsakymą? Ne. Tad artimiausias žingsnis, kurį turime žengti kaip valstybė – surinkti visą šią informaciją, palyginti ją paskutinių 5 metų dinamikoje (su COVID-19 paklaida) ir viešai pristatyti. Nuo to prasidės objektyvūs pokalbiai apie tai, kiek gi turime pinigų sveikatos sistemoje ir kaip juos racionaliai panaudoti.
Tenka pripažinti, kad jau daugelį metų sveikatos sistema gyvena gaisro gesinimo ritmu.
O ką reiškia efektyvus turimų pinigų panaudojimas? Tai turi būti išmatuojama gerėjančia gyventojų sveikata, ilgaamžiškumu, sumažėjančiu mirtingumu nuo ligų, priklausomybių žalos mažinimo priemonių socialiniu ir ekonominiu efektyvumu, prevencijos priemonių išplėtimu, išteklių (specialistų, technologijų, vaistų, priemonių ir pan.) rezultatyviu paskirstymu, mažėjančiomis administracinėmis išlaidomis, biurokratijos sumažinimu ir pan.
Paprastai tariant, jeigu įdedu į sistemą eurą ir dar lieku tris skolingas, tai – bankrotas. Jei dedu eurą (bet tai darau protingai ir apgalvotai) – gaunu keturis eurus. Va čia yra tvarios valstybės požymis.
Taigi didžiausia problema yra ne savaime pinigų stygius, bet sistemos neefektyvumas.
Iš esmės taip. Tai viena didžiausių problemų, kurią nulemia keli veiksniai. Pirmas jų – mes neatliekame beveik visų siūlomų priimti sprendimų (projektų) numatomo poveikio vertinimo – kodėl siūlome būtent šį sprendimą ir kokį rezultatą turėsime? Pavyzdžiui, ką tik, kovo 28 d., Sveikatos apsaugos ministerija įregistravo įstatymo pataisas, kuriomis siūloma naikinti pacientų teisę pasirinkti brangiau kainuojančias paslaugas, medžiagas bei procedūras ir sumokėti šių paslaugų kainų skirtumą. Teikime, kalbant apie potencialų poveikį, pasakyta gana lakoniškai – „įstatymų projektais įtakos PSDF biudžetui nebus“. O kaip dėl pacientų? Dėl specialistų? Dėl įstaigų? Dėl visos Lietuvos sveikatos sistemos, kurią mes 35 metus kuriame, statome, vystome ir stipriname bendromis išgalėmis? Kaip šie projektai paveiks juos visus? Atsakymų į šiuos klausimus neturime, nors pagal teisės aktus privalome turėti.
Tą patį galima pasakyti apie ir kitus priimamus sprendimus – pradėjus juos taikyti, mes nevertiname rezultato (nei po 2 metų, kaip įpareigoja teisės aktai daryti, nei vėliau). Tad atsakymų į daugelį klausimų, ar tai suveikė ir kaip, neturime, galime tik spėlioti.
Antras svarbus aspektas – esame tikri užsienio gerosios praktikos išpreparavimo profesionalai, kai iš sėkmingai veikiančių modelių pašaliname neatsiejamus elementus ir stebimės, kodėl pas mus neveikia.
Pavyzdžiui, viešai deklaravome, kad šeimos medicinos modelį pasiėmėme iš Danijos. Tačiau kapitacinis (už prirašytą pacientą) mokestis, kurį Danijoje šeimos klinikai moka valstybė, yra pirmoji dalis šio modelio. Antroji dalis, kurią mes Lietuvoje sėkmingai pamiršome, yra paciento vizito mokestis, kurį kiekvieno vizito metu sumoka pats pacientas šeimos klinikai. Šis mokestis Danijoje nustatytas dar nuo 1972 metų. O mes, paėmę pusę modelio, pasakėme, kad jokių mokėjimų šeimos gydytojui iš paciento negali būti ir tada stebimės, o kodėl gi pas mus šis modelis neveikia.
Dar vienas, trečiasis, veiksnys – objektyvios tiesos pateikimas pacientams, įstaigoms ir politikams apie sveikatos sistemos viešųjų lėšų realią padėtį ir galimybes finansuoti prieinamas, saugias, veiksmingas sveikatos paslaugos, kaip tai numato teises aktai. Ne taip seniai Valstybinės ligonių kasos vadovas viešai pasakė, kad biudžeto pinigų viskam finansuoti neužteks, už viską mes neturime mokėti. Labai gerbiu už tokį atvirumą ir tiesą, ką mūsų sistema žino kokius 15 metų, bet niekas atvirai to nepasakydavo. Tai labai neskani tiesa. Gali pasakyti, kad medicina yra nemokama, bet visi patyliukais žino, kad reikia už daug ką susimokėti. Lietuvoje medicina yra nemokama – yra gražus, pūkuotas, baltas melas. Bet žmogui skaniau gyventi taip, nei priimti realybę ir suprasti, kad ir pačiam teks prisidėti. Taigi tai yra viso ko ištakos.
Imsimės atsakingų priemonių pašalinti šiuos veiksnius, tai nuosekliai darysime kokius 6–8 metus iš eilės ir 2033 metais turėsime kitokios kokybės ir efektyvumo sveikatos sistemą.
Esate anksčiau užsiminęs, kad paslaugų kokybei keliame reikalavimus kaip Vakarų Europoje, tačiau finansuojame ją tik kaip kokie bulgarai ar rumunai...
Taip, kalbant apie pačios sistemos finansinį tvarumą, dabar yra taip, kad pacientams keliame lūkestį paslaugų kokybei, prieinamumui, pagal tai konstruojame teisės aktus kaip suomiai, danai, švedai, vokiečiai, prancūzai ir austrai. Tačiau sistemą finansuojame kaip rumunai, bulgarai ir vengrai. Turbūt nereikia aiškinti, kokio dydžio tai praraja.
Mūsų valstybė dabar primena pacientą, kuris turi labai daug poliligotumo požymių – dar nežinome tam tikrų ligų, bet požymių turi aibę.
Šios prarajos užpildymas nuleistas į gydymo įstaigų lygmenį. Viena vertus, tai labai didelis ir kartais net neįveikiamas iššūkis, kita vertus, tai davė labai gera efektą – pažadino ir įveiklino medikų bendruomenę. Ji pati pradėjo garsiai ir aštriai kelti klausimus, nes akivaizdžiai pamatė, kad jei pati savimi nepasirūpins, iš valstybės pusės tai vyks lėtai ir kartais net su pabuksavimais, o gyventi reikia „čia ir dabar“. Iš to, ką matau, neturime tragedijos sistemoje, pacientas gali rinktis įstaigas, paslaugas, darbas vyksta, niekas nestoja. Bet kiek laiko tai tęsis? Šiuo metu mus labai stipriai gelbsti bendras šalies ekonominis augimas, kuris leidžia mūsų visuomenei pasirinkti papildomą sveikatos draudimą, mokamas paslaugas, priemokas, išvykti paslaugų į užsienį ir pan.
Tenka pripažinti, kad jau daugelį metų sveikatos sistema gyvena gaisro gesinimo ritmu. Įsivaizduokite, kad statome aplinkkelį ar naują kelią, tai padarome gretutinius kelius, apvažiavimus, kuriais vis tiek užtikrini eismą, bet pagrindinis dėmesys į esminį tikslą – magistralę. O mes dabar sakome, kad kažkada kelsime pagrindinį tikslą ir statome daug apvažiavimų. Ir jais bandome važiuoti nuolatos.
Tarkime, išsiaiškinome kryptį, žinome, kiek turime finansų, iš kur papildomai jų dar būtų galima paimti?
Jei dabar paimame ir išplėtojame savanorišką sveikatos draudimą, stipriai jį įveikliname, susidėliojame klausimus su mokestinėmis lengvatomis, verslo įtraukimu ir panašiai, padarome patrauklų sprendimą, vienareikšmiškai šioje vietoje finansavimo atsiras daugiau. Jei susikursime labai aiškų teisinį mechanizmą per labdaros ir paramos fondus, bus lygiai tas pats. Jei „Bayraktar‘ui“ per savaitę sugebame surinkti milijoną, mes nesusirinksime savo šeimų, artimųjų, vaikų, senelių, močiučių sveikatos priežiūrai? Surinksime. Su kaupu surinksime. Tuo sąžiningai tikiu.
O dar kiek lietuvių gyvena užsienyje? Buvo gi paskelbta ataskaita, kad 2022 m. užsienyje gyvenantys lietuviai į Lietuvą pervedė daugiau nei 1 mlrd. eurų. Akivaizdu, kad tai stipriai prisideda prie mūsų šalies finansinio stabilumo ir gerovės. Pasakius lietuvių diasporoms užsienyje, kad galima apdrausti papildomai savo artimuosius ir giminaičius Lietuvoje arba aukoti sveikatos priežiūrai skirtas lėšas į labdaros ir paramos fondus (kurie audituojami, viešai skelbia savo veiklos rezultatus, kuriuose yra profesionalios valdybos ir pan.), mes suteiksime dar didesnę galimybę joms prisidėtų prie sistemos tvarumo. Taip, tai neįvyks per savaitę, bet po penkmečio turėsime tvarią, diversifikuotą, labai gerai išsluoksniuotą sistemą, o tai leistų valstybei ir sistemos dalyviams planuotis, kokie yra pajėgumai. Nes pasitikėti vien viešaisiais finansais nelabai galėtume, vien su tuo sistemos „neišvešime“.
Valdžia žada peržiūrėti valstybės mokamas įmokas už savo draudžiamuosius – tai padės esmingai padidinti fondą?
Turime dvi dalis įmokų – dirbantys žmonės už save sumoka mokesčius, o už kitą kategoriją – vaikus, pensininkus ir dalį kitų – valstybė. Kai valstybė išlygins savo skolą, nustos indeksuoti savo įmokas ir realiu laiku pradės mokėti, kiek mes patys už save sumokame (per darbdavį ar tiesiogiai (jeigu individuali veikla), tada galime kalbėti, kad kažką išsilyginome. Tai leistų suvienodinti sąlygas. Bet nebus taip, kad padarius vieną žingsnį viskas bus išspręsta.
Mūsų valstybė dabar primena pacientą, kuris turi labai daug poliligotumo požymių – dar nežinome tam tikrų ligų, bet požymių turi aibę. Bet nedarome sveikatos sistemos diagnostikos ir tyrimų. Juk kiekvienam pacientui sakome, kad gydytojas turi visapusiškai jį ištirti prieš paskirdamas gydymą. Tai kodėl to paties principo nepritaikome sveikatos sistemos strateginiam ir sisteminiam valdymui?
Pacientus dar labai erzinančios kalbos – apie vizito pas gydytojus apmokestinimą. Latviai, estai, jau nekalbant apie kitas valstybes, tai taiko – yra kad ir simboliniais kelių eurų ar dar didesnis mokestis. Bet patys gydytojai įspėja, kad to imtis dabar būtų politinė savižudybė. Pilna apimtimi įgyvendinti danų modelį pavėlavome, bet ar sumokamas vienas kitas euras kažką keistų, ar tik pykdytų visuomenę?
Jei kažkas dabar viešai atsistotų ir pasakytų, kad po pusės metų paleidžiame vizito pas gydytoją mokestį, vienareikšmiškai pasipriešinimo banga būtų labai didelė. Visuomenė ir net dalis medikų nebus tam pasiruošusi.
Turime Prancūzijos pavyzdį, kur 2022 m. įstatymiškai buvo įteisintos priemokos už kiekvieną sveikatos priežiūros paslaugą. Paciento priemokos buvo įvestos tikslu paskatinti pacientus įvertinti gydymo kainą ir paslaugų teikimo poreikį, o taip pat paskatinti pacientus rinktis teisingiausią ir efektyviausią gydymo metodą individualiu atveju. Žinoma, įdiegę aptariamą modelį, prancūzai padarė išlygas socialiai jautrioms grupėms – vaikams, pensininkams, turintiems negalią ir panašiai.
Prancūzijoje minimalus priemokos dydis yra vienas euras, ekonomiškai pacientas prisideda prie visko – vizito mokesčio, recepto mokesčio, tyrimo mokesčio. Tai kaip ir sudrausmina, kad žmogus iš gydytojo ne tik reikalautų, bet galvotų, ar tikrai reikia. Tačiau prancūzai apie tai kalbėti pradėjo dar prieš COVID-19 pandemiją, buvo nepriklausomų ekspertų atlikta išsami analitinė studija, vyko daug diskusijų, konferencijų, viešųjų debatų, visuomenės nuomonės tyrimų ir pan.
Prancūzijoje minimalus priemokos dydis yra vienas euras, ekonomiškai pacientas prisideda prie visko – vizito mokesčio, recepto mokesčio, tyrimo mokesčio.
Jei norime padaryti tam tikrus dalykus, turime suvokti, ką mes darome ir kokiu tikslu. Nes jei vizito mokestis yra vienas euras, didmiesčio žmonėms, kai Vilniaus centre parkavimas kainuoja brangiau, tai nieko nepakeis. Bus tokių, kurie sakys, kad gali ir 5 eurus sumokėti.
Bet regionuose, mažas pajamas turintys žmonės kiekvieną eurą skaičiuoja ir skaičiuos. Garbingo amžiaus asmuo kiekvieną centą skaičiuoja pienui, duonai, kruopoms kaip būtinosioms prekėms, jiems bet koks panašus mokestis gali būti labai skausmingas. Todėl tokių pacientų tarpe vizito mokestis galėtų sukelti labai didelį rezonansą. Pasikartosiu, darant vieną ar kitą sprendimą, mes turime pasidaryti poveikio vertinimą. Jeigu jis bus padarytas profesionaliai, kvalifikuotai ir pagal visus teisės aktų reikalavimus, mes turėsime labai aiškų supratimą, ką, kaip ir kokiu būdu sprendžiame.
Tie patys prancūzai skelbia ataskaitas, kad bent per pirmus metus tikrai sumažėjo ir eilių, ir buvo didesnis pacientų atvykimas. Žinoma, buvo ir socialinio nepasitenkinimo, kol nepradėjo veikti kompensacinė sistema socialiai jautrioms grupėms. Manau, kad vizito mokestis kaip sprendimas gali būti svarstomas. Bet, kaip minėjau, pirmiausia atsakius sau į klausimą, ko tuo siekiame.
Dėkoju už pokalbį.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
