Apie tai, „Žinių radijas“ laidoje, diskutuoja Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys Giedrimas Jeglinskas ir Vytauto Didžiojo universiteto prof. Gintautas Mažeikis.
Profesoriau, sako bus pauzė taikos derybose, ir panašu, kad tai reiškia ilgai užsitęsiančią pauzę, kuri nieko gero nežada niekam. Kaip jums atrodo?
G. Mažeikis: Neatrodo taip man, kad pauzė. Pirmiausia todėl, kad mes įsivaizduojame, kad derybos turėtų būti tiesioginės arba trys šalys: Rusija, Ukraina arba dar per vidurį Jungtinės Valstijos – tai mes vadiname derybomis, taip su mumis paprastai ir manipuliuojama, tačiau jau kai Putinas vyko į Aliaską, jau tuo metu buvo plačios diskusijos apie tai, kaip vyksta šios politinės derybos dėl Ukrainos, be Ukrainos tuo metu.
Tos derybos buvo aprašytos kaip tokia labai plati geopolitinė šachmatų dėlionė, kada koks nors susitarimas dėl maršruto kur nors prie Čiukotkos gali reikšti tai, kad Rusija sutiks derėtis kur nors dėl Zaporožės srities, kokios nors dalies.
Tai reiškia, kad toje didelėje šachmatų lentoje, apie kurią dar yra rašęs Zbignevas Brzezinskis, būtent jis taip ir apibrėžė: kai kalbame apie geopolitinius dalykus, derybos niekada arba dažniausiai nevyksta tiesiogiai, o būtent vyksta per plačią dėlionę.
Tada reikia pamatyti, kokios gijos vyksta, kuriomis galėtų Putinas būti suinteresuotas, arba kokie tie mūsų horizontai, kur ten kokios šaškės ar šachmatai yra stumdomi. Tai, kad šios derybos vyksta dėl šiaurės laivų maršrutų ir Arkties, dėl Barenco jūros, dėl tos pačios Baltarusijos, dėl naftos pirkimo, kaip tai darys Europos Sąjunga – visa tai yra sudedamosios visų šių derybų dalys.
Beje, nuo visų šių derybų taip pat priklauso ginklų tiekimas Ukrainai. Jiems sekasi ar nesiseka, daugiau gauna Ukraina arba mažiau gauna, bet galėtumėme apversti ir dar: po to, kada vyksta Šanchajaus susitikimas Kinijoje, Šanchajaus grupės, tada politikai, diplomatai pamato tokį dalyką, kad dabar vyksta nebe derybos dėl Ukrainos, o karas yra naudojamas kaip priemonė platesnėms kitoms deryboms.
Kitaip tariant, ne dėl karo tariamasi, o karas palaikomas kaip spaudimo būdas, kad, pavyzdžiui, Jungtinės Valstijos ir Europos Sąjunga nusileistų kažkokioje vietoje.
Europos Sąjunga bijo, ir dabar iš principo sutinka su daugeliu sąlygų, kurias siūlo Trumpas. Jeigu Europos Sąjunga nebijotų ir galėtų kažką padaryti, tai jau būtų padariusi greičiausiai. Kaip jums atrodo?
G. Mažeikis: Taip, todėl, kad Europos Sąjunga vis dar save įsivaizduoja aukos, kaip ir Ukraina, pozicijoje ir todėl jai gali būti daromas spaudimas, bet, pavyzdžiui, įsivaizduokime tokį dalyką, kad didžiosios Europos Sąjungos šalys pradėtų tiekti ginklus Ukrainai vien tik dėl to, kad būtų atsižvelgta į Europos Sąjungos interesus Amerikos, Rusijos, Ukrainos derybų atveju.
Ta prasme, kad Europos Sąjunga neleistų užbaigti karo ir tada tokiu atveju pats karas taptų priemone spausti Putinui. Kitaip tariant, mes visą laiką manome, kad tariamasi dėl taikos.
O reikia apversti aukštyn kojomis. Karas naudojamas, kad susitarti, dėl kokių nors ekonominių dalykų.
Tai kol kas net ir Trumpui karas naudingas – taip matytumėte?
G. Mažeikis: Karas šiuo metu naudingas visų pirma yra Kinijai. Pačią Kiniją verčia kitaip galvoti apie Ukrainą, todėl, kad Kinija mato grėsmes savo tranzitui į Europos Sąjungą, savo prekėms, o sustojo jau šiuo metu dešimtys, jeigu ne šimtas sąstatų traukinių ir neaišku, kada jie pajudės.
Vakarų Europoje visi laukia kraštų, varžtų, ko tik norite. Jie kaip nevažiuoja, taip nevažiuoja šitas dalykas. Lenkija laiko kietai užspaudusi, nes reikalauja derėtis, bet tada yra ir kitas maršrutas: galėtų važiuoti per Ukrainą tie traukiniai, bet jie negali važiuoti todėl, kad Kinija palaikė Rusiją, kad šis karas tęstųsi, nes manė, kad tokiu būdu galėtų paspausti Jungtines Valstijas.
Žodžiu, visi naudojo tas karo priemones tam, kad pasiektų savo rezultatų, bet nebūtinai jiems tai pasiseks. Man svarbu, kad pamatytumėte ne tai, kad mes išspręstume problemą, bet pamatytumėte, kad mes manome, jog karas yra problema.
Ne, karas gali būti priemonė kitoms problemoms spręsti.
Giedrimai, kaip pačiam atrodo? Ar vis dėlto karas yra karas?
G. Jeglinskas: Iš tikrųjų, aš tikrai sutikčiau su profesoriumi dėl to, vadinkime, daugiamoduliškumo šioje dabartinėje geopolitinių lūžių politikoje, mes tai matome turbūt ne tik. Visas pasaulis yra susijungęs technologiškai, per prekybą, ekonomiškai, per resursus ir tai nėra nieko naujo, visą laiką tai buvo.
Jeigu mes pažiūrėtume, netgi mes taip galvotume: suprantate, mes čia, būdami Lietuvoje, gyvename arti Ukrainos. Mes visą laiką norime, kad Ukraina būtų pirmas klausimas darbotvarkėje visoms pasaulinėms galioms ir sutinku, to mums reikia, to reikia tai pačiai Ukrainai, bet taip turbūt nėra ir taip niekada nebuvo, nes mes čia gyventume iliuzijose, jeigu manytume, kad Amerikai Ukraina ar ten kažkoks išsivystęs karas Rytų Europoje būtų pagrindinis elementas.
Donaldas Trumpas pirmiausia atstovauja Amerikos žmones, kuris buvo išrinktas pagal tam tikrą platformą, pagal tam tikrus pažadus, kuriuos jis įvykdo, ir jis daro tai turbūt pakankamai.
Ar tikrai jis tuos žmones visus ten atstovauja? Ar jis save atstovauja labiau, kaip jums atrodo?
G. Jeglinskas: Yra visko turbūt, ir su laiku mes matysime, kaip tie dalykai labiau išryškės, bet jis pagal savo retoriką, pagal žingsnius pirmiausia reikia spręsti kriminalinius dalykus, migraciją, infliaciją – visi tie dalykai, kas dabar matome dėl Federalinio rezervų nepriklausomybės, indeksų nuėmimo, dėl ten centrinio banko vadovų pakeitimo ir taip toliau.
Visa tai yra žymiai svarbiau jiems vidaus politikoje. Kaip sako, žmogus antpirščiais žino, kad iš tikrųjų.
Visos laidos klausykite čia:
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
Gali Milijardus tratinti.
