Į Lietuvą su vaikais atvykote prieš pustrečių metų. Visą tą laiką jūsų vyras praleido kalėjime. Kokios informacijos turite apie savo vyrą? Ką apie jį žinote?
Vienintelė informacija, kurią galiu gauti, yra iš advokato, kuris periodiškai lanko Sergejų. Jis labai blogose sąlygose. Apskritai politiniai kaliniai Baltarusijoje kalėjime nuolat patiria represijas. Jie neturi normalaus maisto, bendravimo su artimaisiais ir žmogiškų sąlygų. Žinoma, tai labai vargina. Fiziškai ir morališkai. Dabar jis Žodzinoje, buvo įvairiuose miestuose.
Kad ir kaip keistai tai skambėtų, jis puikiai laikosi. Kaip ir visi politiniai kaliniai, kurie žino, kad yra nekalti. Jie žino, kad baltarusiai toliau kovoja už jų išlaisvinimą ir kad tarptautiniai partneriai taip pat daro viską, kas įmanoma, kad jie būtų išlaisvinti. Jis rašo laiškus vaikams, vaikai rašo jam. Mano laiškai jo niekada nepasiekia. Tokia skurdi informacija.
Jis buvo uždarytas į karcerį. Tai tokia bausmė, kamera su prastomis sąlygomis. Žinoma, man skaudu dėl jo ir tūkstančių kitų žmonių, kurie dabar atlieka neteisėtaas bausmes dėl politinių priežasčių.
Jis buvo nuteistas kalėti 18 metų. Ar galvojate apie tai, kad tiesiog fiziškai galite daugiau niekada nebepamatyti savo vyro?
Ne, niekada taip negalvojau. Esu tikra, kad diktatūra Baltarusijoje žlugs. Jau praėjo 2,5 metų, žmonės pavargo, bet režimas taip pat pavargo. Bet kuriuo atveju žmonės neleido Lukašenkos režimui užversti mūsų istorijos puslapio, jie tęsia kovą pogrindyje. Taip, tai sunku, bet suprantame, kad einame tikslo link. Esame labai dėkingi savo tarptautiniams partneriams, ypač Lietuvai, taip pat Lenkijai ir kitoms šalims, kurios mus remia.
Todėl esu visiškai įsitikinusi, kad jis nesėdės kalėjime taip ilgai. Labai tikimės, kad tai truks kelis mėnesius, na, daugiausia metus.
Kalbant apie situaciją Baltarusijoje. Ar sutiktumėte, kad Baltarusijos ateitis priklauso nuo to, ar Ukraina laimės, ar ne?
Daugeliu atžvilgių galiu sutikti su šiuo teiginiu, nes mūsų šalių likimai yra tarpusavyje susiję. Suprantame, kad be laisvos Ukrainos nebus laisvos Baltarusijos. Bet taip pat suprantu, kad be laisvos Baltarusijos nebus saugumo nei Ukrainai, nei visame regione.
Taigi, kai kalbame apie Ukrainos išlaisvinimą, turime atsižvelgti ir į Baltarusijos išlaisvinimą iš Rusijos kariuomenės. Tai irgi yra vienas mūsų tikslų. Todėl baltarusiai aktyviai remia Ukrainą. Suprantame, kad net ir tokioje nuolatinių represijų grėsmėje, kai žmonės dėl politinių priežasčių priversti palikti šalį, mes vis tiek remiame Ukrainą kiek galime. Mums taip pat labai sunku.
Ir mūsų savanoriai ten kovoja, ir baltarusiai šalies viduje, dar kartą pabrėžiu, suprasdami, kad jie gali būti įkalinti už bet ką: Ukrainos naujienų skaitymą, Ukrainos vėliavą, už ukrainietišką dainą, jie vis tiek teikia informaciją apie Rusijos kariuomenės judėjimą Baltarusijoje, ar įmanoma mobilizacija. Taigi žmonės renka visą šią informaciją ir siunča ją alternatyviai žiniasklaidai.
Kaip apskritai vertinate visuomenės nuotaikas? Lietuvoje sovietmečiu buvo terminas „tylusis pasipriešinimas“. Kokios nuotaikos Baltarusijoje? Nėra jokių protestų, nieko nematyti, bet egizstuoja kažkoks kitas sluoksnis?
Žinoma yra, bet nepavadinčiau tyliu pasipriešinimu, nes retkarčiais rengiamos nepaklusnumo akcijos, keliami mūsų nacionaliniai simboliai, kad režimui parodytume, jog esame čia, esame šalyje ir nebūsime iš jos išvaryti.
Pajutę represinę mašiną, žmonės pasitraukė į gilų pogrindį, bet tai nereiškia, kad jie pamiršo. Tai nereiškia, kad jie atleido. Tai nereiškia, kad jie su tuo susitaikė. Žmonės Baltarusijoje daro daug neviešų dalykų. Jie platina lankstinukus su aktualia informacija apie karą ir padėtį Baltarusijoje. Jie padeda rinkti informaciją. Bent jau kalbasi su artimaisiais, kurie galbūt pradeda tikėti Baltarusijos propaganda, kuri vykdoma kartu su Rusija. Jie papasakoja savo giminaičiams, kas vyksta. Tai taip pat yra darbas, nes gali pasitaikyti įskundimų, kad kažkas moko močiutę, jog Ukrainoje nėra nacių. Jie padeda politinių kalinių šeimoms. Ten labai sunku išgyventi. Žmonės, atėję į protestus, atleidžiami iš darbo. Taip mažais žingsneliais padedame vieni kitiems, padedame sau.
Tačiau apskritai visi supranta, kad blogėjanti ekonominė padėtis, Rusijos kariuomenės buvimas yra vieno žmogaus veiklos rezultatas, ir niekas nekaltina mūsų užsienio partnerių sankcijų įvedimu. Arba demokratinių jėgų, kad viską daro neteisingai, politiniai kaliniai nebuvo paleisti. Jie supranta, kas yra atsakingas ir to laikosi. Žinoma, dabar neįmanoma matyti plataus masto veiksmų, tačiau negaliu to vadinti tyliu pasipriešinimu.
Įsivaiduokite situaciją, kurią nesunku įsivaizduoti. Jei Baltarusijoje būtų paskelbta visuotinė ar dalinė mobilizacija. Prie ko tai privestų? Kaip į tai reaguotų visuomenė?
Galbūt jūs nežinote, bet Baltarusijoje jau buvo vadinamieji šaukimai, kai žmonės buvo kviečiami į karo prievolės įstaigas. Tačiau žmonės supranta, kad paskelbta mobilizacija reiškia karą.
Manau, kad režimas bijos šios mobilizacijos, nes jie nežino, kaip visuomenė gali reaguoti. Jie supranta, kad žmonės priešinasi režimui. Žmonės nenori šio karo. 86 proc. baltarusių nepritaria Baltarusijos stojimui į karą. O paskelbus mobilizaciją gali prasidėti masinis žmonių vykimas iš šalies, žmonės slėpsis, išvyks.
Jei jiems pavyks suklaidinti kai kuriuos žmonės ir priversti juos vykti į Ukrainą, žmonės tiesiog pereis į kitą pusę, pabėgs, prisiduos, kad tik nekovotų su ukrainiečiais. Ukraina nėra mūsų priešas, ukrainiečiai yra mūsų artimi kaimynai.
Tai vyktų labai atsargiai, tačiau bet kuriuo atveju, mes apie tai sužinosime iš karto. Žmonės Baltarusijoje renka informaciją, siunčia ją į tokį sukurtą kanalą „Belaruskij Hajun“. Iš visos Baltarusijos siunčia informaciją apie Rusijos karius, kas vyksta gamyklose. Taigi mes apie tai žinosime ir stebėsime, kaip žmonės reaguos.
Visą interviu su S. Cichanouskaja žiūrėkite vaizdo transliacijoje viršuje.
