Politikos formuotojai įsitikinę, kad paskutinius 15 ar 20 metų, tiek Lietuva, tiek Lenkija buvo teisios, aiškindamos, kad Rusija ruošiasi karui ir anksčiau ar vėliau pradės agresyvią ataką prieš dar vieną kaimynę. Rusijos invazija į Ukrainą labai dramatiškai paveikė Lenkiją ir Lietuvą. Abiejų šalių kaimynė Baltarusija taip pat kelia nerimą, manoma, kad Lietuva ir Lenkija dar sulauks provokacijų ir nemalonių siurprizų, tam privalu ruoštis.
Lietuva ir Lenkija matė Rusijos kėslus
Abi šalys, o kartu ir NATO, turi skubiai taikytis prie pakitusios ir atšiauria tapusios saugumo realybės. Negalima, pasak politikos formuotojų, atmesti jokio Rusijos žingsnio galimybės, todėl privalu jau dabar kalbėti apie ateitį, jai ruoštis. Tai pasak užsienio reikalų politikos ekspertų, bus NATO viršūnių susitikimo, kuris vyks vasarą Vilniuje, užduotis.
Pasak vieno iš Lenkijos politikos formuotojų, Lenkija šiame susitikime ragins NATO rytiniame flange dislokuoti dar daugiau kovai pasirengusių sąjungininkų karių, nes, nors jų ir padaugėjo, bet matant, kas vyksta Ukrainoje, daugiau karių regione turi logikos. O ir variantas, kad Baltarusija aktyviai įsijungs į karą, nėra atmestinas.
NATO karinių pajėgų skaičius, jų galimybės ir vietos, kuriose jie bus dislokuoti, turi atspindėti naują strateginę, karinę realybę. Deramas atsakas yra vienintelis dalykas, kurį, matyt, Rusija vertina.
Kalbant apie Baltarusiją, tai Minskas taip pat vaidino nemažą vaidmenį puolant Ukrainą, pagal tarptautinę teisę – tai šalis-agresorė. Per baltarusių teritoriją Rusija atakavo Ukrainą, o ir hibridinės atakos prieš Lietuvą ir Lenkiją nereikia pamiršti.
Lietuvos ir Lenkijos atstovai įsitikinę, NATO turėtų kreipti daugiau dėmesio į tai, kokios grėsmės potencialiai kyla iš Baltarusijos teritorijos. Rusijos karinis buvimas Baltarusijoje darosi nuolatinis ir tai kelia tiesioginį pavojų NATO Rytiniam flangui.
Pasak politikos formuotojų, finansai, skiriami gynybai, žinoma, didinami visame Aljanse. Bet Lenkija, tarkime, pinigus skirtus gynybai didina itin sparčiai, šiemet nutarta tam skirti daugiau, kaip 4 proc. nuo BVP. Sąžininga pasakyti, įsitikinę abiejų šalių atstovai, kad ne tik ant JAV finansinių pečių turi laikytis NATO, todėl į gynybą investuoti turi visi. Lietuva, taip pat tai intensyviai daro.
Su Ukraina privalu kalbėti atvirai
Kalbant apie Ukrainą, reiktų paminėti, kad daugiausiai Ukrainai skiria Lenkija, JAV, Didžioji Britanija, Lietuva, bet tai turėtų būti ir kitų šalių atsakomybė.
Negalima tikėtis, įsitikinę abiejų šalių atstovai, kad didžiausi donorai visą laiką tokiais ir liks. Aljanse yra 30 valstybių, yra tokių, kurios daug labiau technologiškai pažengusios, nei Lietuva ar Lenkija. Jie galėtų paaukoti daugiau Ukrainai, nes užsienio parama yra gyvybiškai svarbi.
Ukrainos ateitis, jos aspiracijos prisijungti prie NATO, turi būti aiškiai ir atvirai iškomunikuotos. Lietuvos ir Lenkijos politikos formuotojai įsitikinę, kad Ukrainai turi būti atsakyta sąžiningai, nesvarbu, koks tas atsakymas bus. Svarbu nekartoti Budapešto klaidų, kai buvo pasirašomi memorandumai, garantuojamas saugumas, o vėliau susitarimai tiesiog sulaužyti.
Rusija šiuo metu yra silpnesnė nei buvo iki karo Ukrainoje pradžios, bet tai nereiškia, kad ji nepavojinga. Visgi ji silpnesnė ir mažiau patikima partnerė kitoms šalims regione. Tai matosi vien pasižiūrėjus, kas nutiko Kirgiztano ir Tadžikistano pasienyje, Armėnijoje. Rusijos pasienio kaimynės išbando situaciją ir tarsi testuoja, kokia bus Rusijos reakcija. Ar ji bus.
NATO ir Rusijos santykiai yra tokie, kad atsakas į Rusijos keliamą grėsmę dabar yra pagrindinis Aljanso uždavinys. Tai, matyt, pakeis ir NATO ilgalaikę politiką Rusijos atžvilgiu. Tikėtina, kad prie buvusių santykių modelio grįžta nebus. Įvardyti Rusiją, kaip priešą, Madrido NATO viršūnių susitikime buvo tikslus sprendimas, nors vos prieš dešimtmetį ji buvo matoma, kaip partnerė.
Baltarusija išmėgins kaimynų stiprybę
Kalbant apie Rusiją ir Baltarusiją, pasak politikos formuotojų, Lietuva ir Lenkija turi pasiruošti kūrybingiems hibridinių grėsmių scenarijams. Nes prieš kelis metus niekas nebūtų galėjęs sugalvoti, kad Aliaksandras Lukašenka sukurs tokią krizę NATO šalių pasienyje, kokią neseniai matėme.
Tai gali pasikartoti, nes jie yra per silpni, kad pradėtų karo veiksmus prieš vieną iš NATO Aljanso šalių, nenorėtų patikrinti penktojo straipsnio veikimo galimybių, bet viskas, kas žemiau to straipsnio – jiems tinka, todėl galime tikėtis nuolatinio reakcijų tikrinimo.
Taip pat, tikėtina, bus mėginama skaldyti, sukiršinti kaimynus, NATO sąjungininkus. Galime tikėtis pačių netikėčiausių hibridinės atakos scenarijų, kurių metų bus tikrinama Vakarų reakcija, visuomenės reakcijos, nuotaikos, poveikis.
„Suvalkų koridorius“ pavadintas pavojingiausia vieta pasaulyje, gal tokia ir nėra, bet, kad tai vieta, į kurią reikia atkreipti daug dėmesio – tikrai taip.
Iš vienos pusės yra Kaliningradas, kuris yra viena didelė karinė bazė, iš kitos – Baltarusija, kurioje yra Rusijos karių ir jie ten būna nuolat. Tarpas yra apie šimtą kilometrų ir jei nutiktų kokia nors karinė situacija, „Suvalkų koridorius“ vaidintų labai didelį ir svarbų vaidmenį. Štai kodėl, A. Lukašenkai pradėjus hibridinę nelegalių migrantų operaciją, Lenkija buvo itin susirūpinusi. Situacija rutuliojosi gana pavojingai būtent Suvalkų koridoriaus zonoje. Tai Lenkijai kėlė nemažai klausimų.
Galimai taip buvo tikrinamos reakcijos ir įvairūs scenarijai būtent Suvalkų zonoje. Tokios situacijos taip pat yra priežastis, kodėl Lenkija ir Lietuva jau nuo 2016 metų ragino NATO sąjungininkus būti šiame regione.
Pasak politikos formuotojų, nėra taip, kad Lietuva ir Lenkija nežino savo silpnųjų pusių. Todėl, tarkime, Lietuva ne tik aktyviai žiūri, ką daro ir perka Lenkija, tai įspūdingi pirkiniai ir aiški žinia Rusijai, bet ir pati skiria daug dėmesio gynybai, naujiems pirkiniams.
Situaciją kiek apsunkina Baltarusija, kuri darosi Rusijos vakarine karine apygarda, o ne suverenia valstybe. Baltarusija tampa dar mažiau prognozuojama ir jei anksčiau čia buvo taikomi trumpo perspėjimo verti scenarijai, tai dabar ji virto valstybe, kuriai tegalima pritaikyti scenarijų, kuriame nebus jokio perspėjimo (mums).
Štai kodėl sprendimai priimti Madride, sakantys, kad Baltijos šalyse, Lenkijoje turi būti daugiau sąjungininkų karių ir jie turi būti pasiruošę reaguoti akimirksniu, tokie svarbūs. Tam, kad nenutiktų toks pat scenarijus, kaip Bučoje, nes nebebus ko atkovoti, bus tik pelenai ir negyvi žmonės.
Tiek Lenkijos, tiek Lietuvos atstovai sutaria, kad privalome būti pasiruošę apsiginti, o ne laukti išvadavimo. Todėl privalome investuoti į savo pajėgumas. Viskas tam, kad viskas vyktų greitai ir sklandžiai, o sąjungininkams nereiktų analizuoti, raudona linija jau buvo peržengta ar dar ne.
Scenarijus, kai Rusija ir Baltarusija pradeda atvirą karą prieš NATO nares, dabar neatrodo labai realus, bet hibridinių atakų, bandymų pažiūrėti, kur yra ta raudona linija, provokacijų, reakcijos tikrinimo tikrai galime laukti. Taip pat ir tarp sąjungininkų, tikėtina, bus diskusija kas tai yra, kaip tai įvardyti, kaip reaguoti.
Reikia suprasti, kad Rusija yra gana revizionistinė valstybė ir jie juokais, bet tuo pačiu ir rimtai yra pasakę, kad Rusijos sienos bus ten, kur Vakarai Rusiją sustabdys.
Nuo galinio suolo į priekį
Situacija dar prieš kelis metus NATO Rytų flange buvo visiškai kitokia. Prieš 2016 Lenkijoje nebuvo tiek sąjungininkų pajėgų, Rytų flango gynybos strateginiai planai nebuvo pilni, o regionas laikytas „antros klasės NATO nariais“.
Net logistinės linijos, pasak atstovų, nebuvo paruoštos, o tai, kaip rodo Ukrainos pavyzdys, yra labai svarbu. Buvo naivus manymas, kad Rusija gal ir skiriasi nuo Vakarų, bet reikia su jais prekiauti, o ne kariauti. Visgi visa tai pasikeitė, Ukraina parodė, kad antroji didžiausia laikyta pasaulio armija nėra tokia galinga, kaip atrodė. Gali būti, kad jų silpnumas buvo siurprizas ir patiems rusams. Bet taip ir veikia autoritarinis režimas, kai visi generolai raportuoja, kad viskas puiku, nors taip nėra.
Prasidėjus karui Ukrainoje pasikeitė ir Vakarų mentalitetas, dabar jau nebemanoma, kad Rusija yra nekalta, keista valstybė, su kuria gera prekiauti. Tiesa, tam tikros tiesos, matyt, nėra įsisąmonintos iki galo, nes ir išlaidos gynybai nebūtinai visur padidėjo.
Vokietijos reakcijos (į karą) nebuvo tokios, kokių tikėjosi kitos šalys. O ir pasakymas, pasak politikos formuotojų, kad Vokietijoje po karo pradžios pasikeitė politika Rusijos atžvilgiu yra drąsus, bet nebūtinai įtikinantis.
