Apie sovietmečio Lietuvos psichiatrijos ypatumus, naudojimą politiniams priešams persekioti ir sovietmečio psichiatrijos reikšmę šiandienos psichiatrams kalbamės su istoriku, knygos „Vasarnamis: Vilniaus psichiatrinės ligoninės socialinė istorija“ autoriumi Tomu Vaiseta.
Kartais tenka girdėti, kad sovietmečiu psichiatrija buvo naudojama daugiausiai kaip baudimo priemonė, naudota norint susidoroti su disidentais. Iš jūsų tyrimo susidarau vaizdą, kad tai buvo labiau pavieniai atvejai.
Iki šiol susiduriu su žmonėmis, kurie mano, kad sovietinė psichiatrija užsiėmė tik dorojimusi su politiniais oponentais. Tai visiškai klaidingas įsivaizdavimas.
Psichiatrija stengėsi veikti kaip ir kitos medicinos sritys – ten dirbę gydytojai, seselės, slaugytojai pirmiausiai atlikinėjo terapinę funkciją – kaip jie tuo metu ją suprato. Mums iš šių dienų perspektyvų tai gali atrodyti neetiški, nepriimtini, neefektyvūs, pažeidžiantys žmogaus teises, kartais žiaurūs žmogaus atžvilgiu. Bet tuo metu buvo toks supratimas – ir ne tik sovietų Lietuvoje. Kitur taip pat buvo taikomi panašūs metodai ir tai buvo pagrindinė psichiatrijos ligoninių užduotis.
Šalia to, sovietinė valdžia paversdavo psichiatriją instrumentu, naudodavo susidorojimui su priešais. Mano tyrinėjimai vedė prie tokios išvados – sovietmečio Rusijoje psichiatrija politiniams tikslams pasiekti psichiatrija buvo pasinaudojama kur kas dažniau ir sistemiškiau nei Lietuvoje sovietmečio laikotarpiu. Lietuvoje tai buvo daugiau pavieniai, nesisteminiai atvejai.
Nors yra žinoma, jog sovietinė valdžia naudodavo psichiatriją kaip politinę priemonę, bet vis dėlto – ar galime teigti, kad tarp anti-sovietinio judėjimo disidentų buvo žmonių, turėjusių aiškius psichinius sutrikimus?
Tai yra sudėtinga ir jautri tema. Bet garsus rusų disidentas Andrejus Sacharovas yra sakęs, kad kai pradėjo disidentinę veiklą, jam teko susidurti su žmonėmis, kurie buvo jo pusėje ir turėjo aiškius psichinius sutrikimus. Būdavo disidentų, kurie turėjo psichinių sutrikimų – psichiniai sutrikimai yra pastebimi visuose visuomenės sluoksniuose. Vis dėlto, didžioji dauguma buvo sveiko proto žmonės, kurie puikiai žinojo dėl ko kovojo. Tad tai niekaip nediskredituoja sovietinės rezistencijos judėjimo.
Taip pat reikėtų pabrėžti, jog dažnais atvejais disidentai buvo siunčiami į griežtesnes, specialiojo tipo ligonines.
Tais atvejais, kai žmogus buvo pagaunamas platinęs anti-sovietinio turinio lapelius, ar kai protestavo su kokiu anti-sovietiniu plakatu ir įtariama, kad jis turi psichinių sutrikimų – jis buvo siunčiamas į psichiatrijos komisijos patikrinimą. Ta komisija priima sprendimą, kad jis tikrai turi sutrikimą. Ir tais atvejais galima sakyti, kad vyksta piktnaudžiavimas psichiatrija.
Kadangi tas žmogus buvo pagautas atlikęs sunkų nusikaltimą (antisovietinę veiklą) pagal sovietinę baudžiamąją teisę, jis buvo siunčiamas ne į paprastą psichiatrinę ligoninę, bet į specialiojo tipo psichiatrinę ligoninę. O šios ligoninės buvo daug panašesnės į kalėjimus, nei psichiatrines ligonines. Žmogus pakliuvęs į specialiojo tipo ligoninę atsidurdavo kameroje kartu su žmogžudžiais ir prievartautojais, kurie buvo padarę sunkius nusikaltimus.
Kokios diagnozės buvo priskiriamos anti-sovietine veikla pasižymėjusiems disidentams, atsidūrusiems psichiatrinėse ligoninėse?
Būdavo priskiriamos įvairios šizofrenijos formos. Kaip ir visiems kitiems žmonėms, pakliuvusiems į psichiatrines ligonines, jiems sakydavo ne diagnozes, o jų numerius. Taigi, kai kurie žmonės net nežinodavo, kokią diagnozę gavo.
Tai irgi buvo sovietinės sistemos bruožas – buvo manoma, kad pacientams nebūtina žinoti savo diagnozių. Buvo suformuota labai aiški hierarchija tarp gydytojo ir paciento, kurioje bendradarbiavimui vietos neliko.
Lietuvoje retais atvejais buvo taikoma vadinamosios „vangios eigos“ šizofrenijos diagnozė, kurią sugalvojo rusų psichiatras Andrejus Snežnevskis. Pagal šią diagnozę, žmogui neturi pasireikšti aiškūs ligos simptomai, kad būtų galima ją diagnozuoti. Buvo manoma, kad užtenka bendro pobūdžio bruožų, pagal kuriuos poros metų eigoje išsivystys šizofrenija. Tad galima anksti pradėti gydyti, nes gydytojas mato, kas bus ateityje.
Vienas iš „vangios šizofrenijos“ požymių – buvo sakoma, kad žmogui pasireiškia „vangios eigos“ šizofrenija, jeigu jis turi „grandiozines transformavimo idėjas“. Taigi, jeigu žmogus sako, kad sovietų sąjunga nebuvo geriausia įmanoma santvarka, ją reikia reformuoti arba apskritai panaikinti – tokį žmogų buvo galima iš karto uždaryti, teigiant, jog jam formuojasi šizofrenija.
Ši diagnozė yra seniausiai paneigta, jos atsisakyta. Manoma, kad pats psichiatras Snežnevskis diagnozę sugalvojo ne iš politinių paskatų, o iš tiesų tikėjo, kad egzistuoja tokia šizofrenijos forma. Tik vėliau, sovietų valdžia panaudojo šią diagnozę politiniams tikslams. Reikia pabrėžti, jog santykis tarp psichiatrijos ir valdžios nebuvo paprastas – buvo daug skirtingų mokyklų, vieni psichiatrai buvo artimesni valdžios ir saugumo struktūroms (KGB), nei kiti.
Kiek teko girdėti, sovietmečiu pacientams buvo taikoma darbo terapija – pacientai neapmokamai atliko įvairius darbus. Jūsų įvertinimu – ar darbo terapija buvo taikoma, tikint jos reabilitaciniu efektyvumu, ar kaip neapmokamo darbo forma siekiant finansinės naudos?
Sunku pasakyti. Darbo terapija nebuvo tik sovietų išgalvota praktika – ji buvo taikoma ir kitur pasaulyje. Buvo nuspręsta, jog daugeliui žmonių psichiatrinėse ligoninėse naudingiau kažką dirbti, nei visą dieną nieko neveikti – geriau užsiimti kokia nors veikla, kurį padės išlaikyti socialinius gebėjimus. O anksčiau pacientai buvo laikomi labai ilgai – metus ir ilgiau.
Sovietinė ideologija be abejo buvo proletarinė ideologija – dominavo darbo viršenybė virš kitų veiklų. Dėl to darbo terapija buvo plačiai taikoma ir kitų šalių psichiatrai stebėdavo sovietinį modelį.
Šiuo atveju bėda tokia, kad sovietinėje sistemoje daug gerų idėjų išvirsta į savo priešingybes – funkcionuoja ne pagal savo paskirtį. Manau darbo terapija irgi buvo to pavyzdys. Dažnais atvejais psichiatrinių ligonių pacientai buvo naudojami kaip nemokama, arba menkai apmokama darbo jėga. Yra toks gandas – kad vasaros g.5 ligoninės pacientų uždirbtais pinigais buvo sukauptas toks pinigų fondas, kad gydytojams buvo pastatytas penkiaaukštis gyvenamasis namas. Kitose ligoninėse irgi buvo atvejų, kai ligoninės ūkvedys pasiimdavo būrį pacientų ir vedasi juos, kad jie statytų jam gyvenamąjį namą. Už tai jiems jis atsilygina – pavyzdžiui cigaretėmis. Akivaizdu, jog tokiais atvejais kalbame apie išnaudojimą.
Kokios kitos terapijos formos buvo taikomos sovietmečiu?
Šešto dešimtmečio viduryje įvyksta vadinamoji psichofarmacijos revoliucija – taikyti įvairūs vaistai, kurių poveikis kvestionuotinas. Šalia terapinio poveikio buvo stiprus ir šalutinis poveikis.
Sovietmečiu garsiausias vaistas buvo aminazinas, kuris žmogų galėdavo padaryti labai pasyvia būtybe, beveik paralyžiuoti. Buvo galimi stiprūs šalutiniai poveikiai – seilėtekis, galūnių drebėjimas, veido mimikų nevaldymas.
Šalia vaistų buvo taikoma konvulsinė terapija – bandoma skirtingomis formomis sukelti konvulsijas, traukulius, manant, kad tai gali pakeisti žmogaus psichinę būklę. Buvo taikoma elektrokonvulsinė terapija, arba liaudiškai – elektrošokas. Tai nebuvo būdinga tik sovietų sąjungai – elektrošokas buvo taikomas ir kitose šalyse, ypač sunkios depresijos ir panašiais atvejais. Bet elektrošokas buvo taikomas rečiau
Dažniau buvo taikoma insulino komos terapija. Leidžiant insuliną, sukeliama koma. Komos sukėlimo tikslas – kad žmogų ištiktų konvulsijos, traukuliai. Negaliu komentuoti, kiek ji turėjo teigiamo terapinio poveikio, bet turėjo milžiniškus šalutinius poveikius – žmogus per labai trumpą laiką priaugdavo daug svorio. Po dviejų savaičių laiko, jis pažiūrėjęs į veidrodį savęs neatpažindavo – būdavo priaugęs 30 ar 40 kg svorio. Nuo devinto dešimtmečio pradžios, šios terapijos formos atsisakyta.
Ne paslaptis, jog sovietmečiu dalis vyrų imituodavo sunkias psichines ligas, tokiu būdu bandydami išvengti tarnybos sovietų armijoje. Teko girdėti pasakojimų, kaip jiems vėliau sekdavosi psichiatrinėse ligoninėse?
Tai darydavo vyrai, kurie nerasdavo kitų būdų išsisukti iš tarnybos armijoje. Apie tai yra pasakojęs rašytojas Herkus Kunčius. Jis galiausiai gavo diagnozę per silpną diagnozę, kad būtų atleistas nuo karo tarnybos.
Kadangi sovietmečiu buvo gana plačiai žiūrima į psichiatrines ligas, kai kuriais atvejais užtekdavo pasakyti, kad kamuoja stiprus nerimas ir nemiga ir to užtekdavo, kad priimtų į psichiatrinę ligoninę. O jiems sekdavosi įvairiai. Dalis psichiatrų Lietuvoje tikrai suprasdavo, kaip jauni vyrai patekdavo į ligonines. Jie laikydavo juos ligoninėje, išrašydavo diagnozę ir vaistus, bet labai jų nespausdavo. Bet buvo ir kitų atvejų – valdžiai artimesni psichiatrai net jei suprasdavo realias priežastis, spausdavo sveikus vyrus gerti vaistus. Atvejai buvo labai individualūs – priklausydavo nuo ligoninės, psichiatrų, pacientų.
Atrodo, jog apie psichinę sveikatą kalbame vis daugiau, tačiau sovietmečiu psichiatrija vis dar lieka paslaptimi, neseniai buvo pradėta naikinti dalis Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro archyvo. Ko mes bijome – savo praeities, ar sovietmečiu dirbę psichiatrai bijo būti patraukti atsakomybėn?
Uždarumo psichiatrų bendruomenėje vis dar yra. Mane yra kvietę bendrauti su jaunosios kartos psichiatrais – jie man sakė, kad skaitydami apie sovietinę patirtį, jie vis dar atpažįsta tam tikrus aspektus šiuolaikinėje psichiatrijoje. Jauni žmonės nebenori dirbti pagal tuos principus, nenori taikytis prie egzistuojančios tradicijos. Jie nori keisti sistemą, atsigręždami į sovietinės psichiatrijos praeitį, kaip į šaltinį, kuriame mato, kur slypi problemos. Psichiatrijos bendruomenėje po 90-ųjų bandė reflektuoti, diskutuoti. Buvo daug vidinių konfliktų. Dalis bendruomenės bandė apmąstyti sovietmetį, o kita dalis liko užsidariusi. Praėjus 30 metų tampa akivaizdu, kad sprendimas tylėti neveikia.
Manau nekalbėti buvo pasirinkta, nes dalis psichiatrų jautė kaltę, dalis turėjo ryšį su sovietine valdžia ar KGB – kiekviena ligoninė turėjo KGB pareigūną, kuris juos prižiūrėdavo ar kontroliuodavo. Tuomet atsirado baimė, kad jei archyvai bus išviešinti, dalis jų gali susilaukti atsakomybės. Nors turbūt kažką kaltinti jau yra per vėlu. Apie tai reikia kalbėti tam, kad padėtume jaunajai psichiatrų kartai, kuri nori keistis. Nuo to priklausys mūsų visų psichinė sveikata, net jeigu mums dabar taip neatrodo.