Lietuva D. Teišerskytę prisimins kaip veiklią asmenybę. Moteris kurį laiką vadovavo modelių agentūrai, kūrė eiles, kurių nemaža dalis virto estradinių dainų tekstais, rašė knygas, buvo įvairių žurnalų redaktorė, taip pat 16 metų dirbo Seime. L. Proškevičius atvirai sako, kad dėl to ir jam, ir jo broliui Pranui mamos dėmesio šiek tiek trūko.
„Visa jos visuomeninė, meninė veikla, kūrybos kelias, tarnystė Lietuvai dirbant Seime – visa tai buvo dalykai, kurie iš mūsų mamą šiek tiek atimdavo. Mano, kaip sūnaus, ir Prano (brolio – red. past.) požiūris visą laiką buvo toks: mes kaip ir supratome, kad mama gauna ne vien mūsų, bet ir kitų žmonių dėmesio. Faktas, kad pasiilgdavome ir kad šiek tiek trūko jos dalyvavimo kasdienybėje.
Skamba kaip paradoksas, bet šeimos, draugų rato ir visuomenės požiūriai šiek tiek skiriasi. Pavyzdžiui, mes labai džiaugiamės, kai mama po 16 metų darbo Seime nebuvo išrinkta. Sakėme, pagaliau atgausim mamą “, – nusijuokia vyriausiasis velionės sūnus.
D. Teišerskytės ir jos sūnų ryšys buvo stiprus. Kaip pasakoja L. Proškevičius, šeimoje, natūralu, kildavo ginčų, bet mama ir sūnūs visą gyvenimą išlaikė pagarbą vienas kitam, supratingumą ir šilumą.
„Kad ir kaip nuskambėtų, mes niekada nesipykome. Pasiginčyti – o, taip. Ir vaikai turi savo nuomones įvairiais klausimas, ir juolab mama turi savo poziciją ir nuomonę. Kartais jos nesutapdavo ir mes gana stipriai ginčydavomės, kiekvienas įrodinėdamas savo tiesą, bet niekada tai nebuvo daroma pykčio fone. Buvo ieškoma išeitis, sprendimas“, – teigia pašnekovas.
Dar šių metų rugpjūčio mėnesį D. Teišerskytė lankėsi naujienų portalo tv3.lt laidoje „Sveikatos DNR“, kur atvirai pasakojo apie kovą su atsitiktinai aptiktu vėžiu. Visą pokalbį matysite vaizdo įraše straipsnio pradžioje.
Daliai Teišerskytei gyvenimas nuo pat vaikystės nepagailėjo išbandymų
D. Teišerskytei gyvenimas nuo pat vaikystės nepagailėjo išbandymų. Poetę pažinoję žmonės vieningai sako, kad iššūkiai tik sustiprino jos asmenybę, o velionės sūnus išskiria ypatingą mamos savybę.
„Mama, išėjusi iš kažkokio sukrėtimo, aplink save vėl viską iš naujo sukurdavo. Tai prasidėjo nuo grįžimo iš Sibiro. Grįžo, o po kelerių metų aplink ją buvo eilė draugų, bendraminčių, jau buvo planų ir pan. Tikrai ne kiekvienas galėtų pasigirti, kad taip geba suburti aplink save žmones, sukurti aplink save šilumą ir aurą, kad su ja norėtųsi bendrauti. Tą išskirtinę savybę ji iš tiesų turėjo“, – prisimena L. Proškevičius.
Vis dėlto gyvenimo išbandymai taip paprastai iš atminties neištrinami. Nors D. Teišerskytė net sunkiomis gyvenimo akimirkomis spinduliavo šiluma, sūnaus manymu, išgyvenimai turėjo neigiamos įtakos mamos sveikatai.
„Žmogui vykdyti savo kūrybinę ar visuomeninę funkciją, kai gyvenime vyksta kažkokios dramos, ne visada yra lengva. Bet mama sugebėdavo susikoncentruoti ir vėl viską padaryti iš naujo: vėl viską susirikiuoti, vėl suburti aplink save žmones. Be abejo, vidiniai išgyvenimai niekur nedingdavo. Nuoskaudų užgniaužimas savyje, ko gero, ir buvo viena iš ligos priežasčių“, – pripažino velionės sūnus L. Proškevičius.
„Žmogui vykdyti savo kūrybinę ar visuomeninę funkciją, kai gyvenime vyksta kažkokios dramos, ne visada yra lengva. Bet mama sugebėdavo susikoncentruoti ir vėl viską padaryti iš naujo: vėl viską susirikiuoti, vėl suburti aplink save žmones. Be abejo, vidiniai išgyvenimai niekur nedingdavo. Nuoskaudų užgniaužimas savyje, ko gero, ir buvo viena iš ligos priežasčių“, – pripažino velionės sūnus L. Proškevičius.
Sūnus pripažino: „Visą pabaigą mama pati sudirigavo ir sureguliavo“
Sunkiai ligai vis labiau progresuojant, poetę palaikė ir ja rūpinosi abu jos sūnūs. Tačiau net ir sunkiomis akimirkomis D. Teišerskytė neprarado savo charizmos. Kaip pasakoja L. Proškevičius, „visą pabaigą mama pati sudirigavo ir sureguliavo“.
„Mama iki paskutinės dienos, kol dar galėjo judėti ir kalbėti, dirbo. Važinėjo į susitikimus, pristatinėjo savo paskutinę knygą, skaitė poeziją, kalbėjosi su tais, kurie ateidavo į susitikimus. Tai darė iki tol, kol galėjo judėti ir kalbėti“, – prisimena poetės sūnus.
Kaip vėliau paaiškėjo, paskutinį susitikimą su skaitytojais D. Teišerskytė nuo šeimos nuslėpė.
„Rytais mes ją veždavome į ligoninę, kad jai įstatytų lašelines ir taikytų gydymą. Po pietų, kai ją parveždavau namo, ji sakydavo: eisiu pagulėti, pailsėti, jau tu važiuok. Pasirodo, niekur ji neidavo gulėti, o atvažiuodavo jos kolega ir jie keliaudavo į susitikimus su skaitytojais“, – šypteli L. Proškevičius.
Vis dėlto paskutinės dienos buvo itin sunkios. Nors D. Teišerskytei buvo taikomi nauji, stipresni vaistai, vėžys buvo per daug pažengęs, kad vaistai jį suvaldytų. Poetės organizmas palaipsniui neteko jėgų, o tai, anot Lino, mamą labai stipriai veikė ir psichologiškai.
„Tokiai išdidžiai, sau aukštą kartelę keliančiai moteriai tai buvo tikrai sunkus išbandymas. Sunku susitaikyti su negalėjimu, silpnumu, priklausomybe nuo to, kuris su vandens stikline stovi šalia. Jai tai buvo kančia, bet ji, atrodo, su tuo susidorojo“, – sako L. Proškevičius.
Vis tik ji iki paskutinės akimirkos išliko išdidi ir, aplinkinių akimis, nepanikuodama priėmė savo dalią.
„Kai liko kelios dienos, kai ji jau jautė savo išėjimą, griežtai sukomandavo: „Namo!“ Ir viskas. Jokie gydytojai negalėjo įrodyti, kad dar pagulėkime, dar pabūkime“, – priduria poetės sūnus.
Dar būdama ligoninėje poetė turėjo viltį grįžti namo ir sustiprėti. Anot L. Proškevičiaus, mama sakydavo, kad tada bus galima pasikalbėti ir kai ką suplanuoti. Neįvardijant to žodžiais, buvo aišku, kad D. Teišerskytė kalbėjo apie savo laidotuves. Deja, to padaryti ji nespėjo – išleista iš ligoninės, po kelių dienų D. Teišerskytė mirė.
„Grįžusi namo ji labai atsipalaidavo, nurimo. Jos išėjimas vyko palaipsniui – kaip žvakelė užgeso“, – sako L. Proškevičius.
Atsisveikinant su mama danguje pasirodė ženklas
Po mamos mirties L. Proškevičius teigia sulaukęs didžiulio mamos artimųjų ir bendražygių palaikymo, pagalbos ir patarimų. Už tai dėkoja jiems iš visos širdies.
„Mamos kolegos, bendražygiai, bičiuliai, jaunystės draugai, kaimynai, Panemunės bendruomenė – visi sunešė po kruopelę. Kažkas kažkur paskambino, susitarė, pasakė, užtarė. Viskas klostosi taip sklandžiai, kad aš, galima sakyti, esu tik kojos, kurios vaikšto ir akys, kurios viską sužiūri. Tarsi mama ir toliau diriguotų šiems procesams“, – kalba poetės sūnus.
Trečiadienį atsisveikinant su velione įvyko kai kas, ko artimieji nepamirš dar ilgai – dangus jiems tarsi pasiuntė lemtingą ženklą, atsisveikinimo žinią.
„Vakar atsisveikinome su kūnu laidojimo namuose, kurių langai yra su vaizdu ir Nerį. Kaip tik ta atsisveikinimo akimirka sutapo su nuostabiu purpuriniu saulėlydžiu“, – sako L. Proškevičius.
Poetė, ilgametė Seimo narė D. Teišerskytė mirė lapkričio 27-ąją po sunkios ligos.
Šermenys suplanuoti gruodžio 1-ąją nuo 14 val. Kaune, laidojimo namuose „Rekviem“.
Velionės urna išnešama šeštadienį, D. Teišerskytė bus palaidota Petrašiūnų kapinių panteone.
Dalios Teišerskytės gyvenimas
D. Teišerskytė gimė 1944 m. lapkričio 27 dieną Leonavoje, Raseinių rajone. 1950-1953 metais mokėsi Kretingos vidurinėje mokykloje, 1953 m. su likusiais šeimos nariais buvo ištremta į Sibirą, kur iki 1959 m. mokėsi Rusijos Irkutsko srities miškų ūkio septynmetėje mokykloje, 1959-1962 m. dirbo miškų ūkio darbininke.
1962 m. grįžo į Lietuvą, 1962-1963 m. mokėsi Mosėdžio vakarinėje mokykloje, dirbo daržininkystės ūkyje. 1963-1967 m. mokėsi Kauno technologijos technikume, dabartinėje Kauno kolegijoje, nuo 1967 m. dirbo spaustuvėse.
1974 m. ji baigė studijas Vilniaus universiteto Istorijos fakultete, įgijo žurnalisto specialybę. 1970-1973 m. vadovavo Kauno centriniam lektoriumui, 1973-1976 m. buvo Kauno menininkų namų direktorė.
Atgimimo laikotarpiu D. Teišerskytė įsteigė Madų ir poezijos teatrą, laikraštį vaikams „Tukas“, „Mibilinos“ mokymo centrą, 1989-2000 m. ėjo UAB „Gabija“ viceprezidentės pareigas. Ji buvo laikraščio „Jaunystė“ vyr. redaktorė, 1990-2000 m. ėjo žurnalo „Gabija“ redaktorės pareigas.
1995 m. ji buvo viena iš Moterų partijos kūrėjų, partijos tarybos pirmininkė, nuo 1999 m. tapo Lietuvos liberalų sąjungos nare, nuo 2005 m. – Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio nare, tarybos nare, nuo 2006 m. – sąjūdžio pirmininko pavaduotoja.
2000-2004 m. D. Teišerskytė buvo LR Seimo narė, Etikos ir procedūrų komisijos pirmininkė, pirmininko pavaduotoja. 2002 m. buvo išrinkta Kauno miesto savivaldybės tarybos nare, tačiau mandato atsisakė.
2004-2008 m. buvo LR Seimo nare, Šeimos ir vaiko reikalų komisijos pirmininko pavaduotoja, vėliau dar dvi kadencijas, 2008-2012 m. ir 2012-2016 m., D. Teišerskytė buvo Seimo narė.
2022 m. D. Teišerskytei įteiktas trečiojo laipsnio Santakos garbės ženklas.
D. Teišerskytė buvo žinoma ne tik dėl aktyvios politinės veiklos, bet ir kaipo menininkė – ji parašė 15 poezijos ir prozos knygų, sukūrė daugiau kaip 400 estrados dainų tekstus, parašė šimtus straipsnių Lietuvos ir užsienio leidiniuose.
