„Jei mirsime, tai mirsime kaip žmonės – gražiai“, – prieš daugelį metų rašė poetas Antanas Miškinis. Ir iš tiesų, kiekvienas iš mūsų be išimties nusipelnome savo didžiąją gyvenimo sceną palikti išdidžiai ir elegantiškai.
Vienintelė Lietuvoje gedulingų apeigų vedėja Birutė Ambložiejė yra įsitikinusi, kad kiekvienas velionis iš šio gyvenimo turėtų būti išlydėtas pagarbiai ir netgi lydimas plojimų.
„Gimdamas kiekvienas iš mūsų užlipame ant savo gyvenimo scenos, kurioje veikiame skirtingus dalykus. Tačiau paskutinė mūsų gyvenimo diena reiškia, kad mes nuo jos nulipame, o juk kiekvieną nulipantį nuo scenos mes palydime plojimais.
Taip būna ir per mano vedamas laidotuves – žmonės atsistoja ir ploja, ploja, ploja, aš nustoju ploti, o jie vis dar ploja“, – jautriai apie savo darbą pasakoja gedulingų apeigų vedėja.
Ir nors daugeliui gedulingi pietūs vis dar asocijuojasi su liūdesiu, ašaromis ir nuobodžiomis kalbomis su giminaičiais, Birutė kviečia į laidotuves ir gedulingus pietus pažvelgti visiškai kitu kampu ir juose atrasti tikrąją prasmę.
Diena atnešusi gyvenimo pokyčius
Savo įmonę turinti ir įvairius renginius jau ilgus metus vedanti Birutė naujienų portalui tv3.lt pasakoja, kad įžvelgti prasmę gedulinguose pietuose ji pradėjo pamažu, o gyvenimas į šią profesiją moterį atvedė lėtai, tarsi vaiką už rankos.
„Kartą dalyvavau vienos savo vaikystės draugės anytos laidotuvėse, kadangi žmonių į gedulingus pietus atėjo gerokai daugiau nei buvo planuota, stojo nejauki suirutė. Tą minutę mane, kaip ir kitus svečius, užplūdo mintys, kad gal reikėjo pietų ir neiti. Netikėtai ėmiau galvoti – gal reikėtų kažką pasakyti ir užpildyti tą nepatogų visiems laiką, kuomet kavinė išspręs vietų stygių.
Atsiklausiau savo draugės, ar galėčiau trumpai pasisakyti susirinkusiesiems. Draugė nustebo, bet leidimą gavau. Susikaupiau ir sugebėjau su gedinčiais pasidalinti filosofine istorija apie būties prasmę, kurią užbaigiau tvirtybės palinkėjimu. Visą tai sugalvojau akimirsniu, gedulingų pietų metu žmonės įgavo drąsos, ėmė dalintis savais prisiminimais ir savomis su velione susietomis istorijomis“, – pirmąjį gedulingų apeigų vedimą prisimena moteris.
„Apkabinsiu žodžiu“
„Bėgant metams mano kartos bičiulių ratas pradėjo Anapilin išlydėti savo tėvelius. Vis dažniau sulaukdavau neplanuoto prašymo tarti paskutinį žodį ar namiškių vardu padėkoti ir pakviesti gedulingų pietų. Tokia buvo mano „vedimo“ pradžia.
Mirus mano kolegos videografo sūnui, pirmą kartą sulaukiau išankstinio prašymo: „Birute, tu supranti, ko aš iš tavęs laukiu“.
Pasiruošimui laikas trumpas – viena naktis. Pamenu save drąsinau, jeigu aš kalbu be pasiruošimo ir žmonės man dėkoja už mano išsakytas viltį teikiančias mintis, vadinasi aš privalau atrasti tokius žodžius, kuriuos išgirstų tuo metu gedinčios trys kartos: jaunuolio draugai, tėveliai ir seneliai. Užduotis nelengva. Tą naktį man ir gimė naujos gedulingos veiklos pavadinimas „Apkabinsiu žodžiu“, – pasakoja gedulingų apeigų vedėja.
Kaip kužda Birutės veiklos pavadinimas, taip ir ji pati šio pavadinimo prasmę stengiasi perduoti ir gedintiesiems. Moteris žmonėms kartoja, kad ji negali užpildyti jų netekties, negali atimti jų gėlos ar pakeisti lemties, tačiau šią sunkią jiems valandą ji gali apkabinti žodžiu su viltimi, kad jis suteiks bent keletui žingsnių stiprybės.
„Žmonės iš gedulingų pietų išeina be ašarų, dažnai ir su šypsena, su manimi atsisveikina kaip su artimiausiu giminaičiu. Praėjus kuriam laikui nuo laidotuvių dienos aš sulaukiu įvairių skambučių, laiškų ir pasakojimų, kaip giminaičiai vis prisimena mano žodžius, klausia ir patarimo, kaip aš išgyvenau savas netektis. Atrasti tinkamą žodį paklydusiam netekty – laimė, tai man teikia stiprybės, mane augina“, – šypteli pašnekovė.
Svarbiausia užduotis – paliesti širdį
Kalbant su Birute, lengva pastebėti, kad moters balsas tiesiog užliūliuoja – ramus tempas, nuostabiai moteriškas tembras, o kur dar ir tokia didinga prasmė besislepianti gvildenamose filosofijose apie mirtį.
Pati Birutė juokaudama sako, kad klausimų, kokiame radijuje ji dirba, girdi nuolat ir prisipažįsta jog tai tik buvusi viena iš neįgyvendintų svajonių. Šiandien jos užduotis yra žodžiais prisibelsti į žmogaus širdį. Nesvarbu, jam būtų devyniasdešimt metų ar vos dešimt.
„Tokią pačią užduotį turėjau savo sesers, mirusios šių metų liepą, laidotuvėse. Kuomet velionės sesers dešimtmetis anūkas sėdėjo greta beveik devyniasdešimties metų sulaukusio mano tėčio, turėjau parinkti tokius žodžius, kurie paliestų juos abu. Kalbėjau ir širdies gelmėse džiaugiausi, kad visų, nežiūrint amžiaus skirtumo, dėmesys besąlygiškai buvo atiduotas man.
Tai buvo pirmas kartas, kai sau leidau solidžiai įkvėpti ir pripažinti, kad vis tik sugebėjau kalbėti ir per savo pačios sesers laidotuves. Skausmas buvo begalinis, ašarų neišvengiau, bet vaikystės prisiminimai suteikė stiprybės ir lengvumo taip sunkiu man pačiai metu. Kalbėjau ne aš, kalbėjo mano širdis, vėliau prakalbo susirinkę šermenų salėje. Kalbėjo ir kolegos, ir studijų draugai, ir visi ją pažinoję. Tokie momentai yra labai prasmingi“, – įsitikinusi pašnekovė.
Vienintelė Lietuvoje
Birutė – vienintelė gedulingų apeigų vedėja Lietuvoje. Su Vilniaus laidojimo rūmais „Ritualas“ bendradarbiaujanti moteris sako, kad su džiaugsmu pasitiktų konkurenciją. Mat moteris trokšta, jog ši nauja gedulingų apeigų vedimo tradicija Lietuvoje pasisėtų kaip gerumo sėkla.
„Gedulingi pietūs yra paskutinės velionio vaišės mums gyviesiems. Būna žmonės prieina ir sako: „Išlaidojau visą savo giminę ir tik dabar supratau gedulingų pietų prasmę“. O juk dažniausia gedulingų sueičių metu žmonės kalba ne apie tai dėl ko susirinko, o apie metų įvykius.
O apie ką iš tikrųjų reiktų kalbėtis ir prisiminti? Žinoma apie velionį, apie jo nuveiktus darbus, apie akimirkas praleistas drauge. Reikia dalintis prisiminimais, o kai žmones paskatini tai daryti, pasipila gausybė istorijų, žmonės išdrįsta net ir uždainuoti velionio mėgiamą dainą, atsiranda šypsenos veiduose“, – savo darbo specifika dalijasi moteris.
Taip pat Birutė skuba pabrėžti, kad jos teikiama apeigų vedimo paslauga nieko bendro neturi su laidotuvių organizavimu. Tai tik viena iš daugelio gedulo organizatorių teikiamų paslaugų.
Nori deramai palaidoti artimąjį
Birutė pasakoja, kad ypatingai dažnai į ją kreipiasi šeimos, kurių velionis buvo netikintis arba tokie giminaičiai, kurių tarpe vyrauja net keli skirtingi tikėjimai.
„Dažnai girdžių frazę – „Mes norime deramai palaidoti savo mamą, tėtį ar artimąjį, o ne pakasti“. Tačiau jeigu nėra kunigo, kaip tai padaryti? Kunigas juk ir palaimina, ir atlieka visas reikalingas apeigas. Mes net nesusimąstydami vykdome jo prašymus ir reikalingus nurodymus. O ką daryti, kai prie kapo duobės susirenka tik gedintys žmonės be kunigo?“, – retoriškai klausia moteris.
Birutė patikina, kad ji tikrai neatlieka klebono misijos, tam reikalingas tinkamas išsilavinimas. Tačiau laidojimo proceso metu Birutė pabrėžia visas reikalingas tradicijas ir reikšmes. Pavyzdžiui, ar kada nors susimąstėte, kodėl artimieji į kapo duobę beria saują žemių? Birutė tai paaiškina paprastai:
„Gedintis šiuo žemės žiupsneliu laimina abipusį išsiskyrimą. Kunigas tai padaryti pakviečia tik velionio šeimą, bet pasirodo, kad to reikia visiems. Savo vedamų apeigų metu aš visada paskatinu – jei ko nors nepasakėte velioniui, nespėjote to padaryti, o norėjote – dabar yra tas metas, sudėkite mintis į tą žemės saujelę ir pasilengvinkime tiek sau, tiek velionio tolimesnį kelią.
Šiandiena stebėdama šį procesą galiu drąsiai pripažinti, kad tas momentas yra labai svarbus mums kiekvienam. Atsisveikinimas ir ramybės linkėjimas užtrunka, nes žmonėse dingsta drovumas ir tikrai ne tik artimieji, bet ir daugelis susirinkę žemės žiupsnelio dėka nori tai padaryti.“
Prieš kelerius metus išlydint legendinį maestro Stasį Povilaitį, Birutę iki ašarų sujaudino jo urnos išnešimą palydėjimas plojimais. Tą dieną moteris tarsi sulaukė žinutės iš aukščiau ir nusprendė, kad jos vedamose apeigose mirusieji taip bus išlydimi plojimais. Mirties dieną žmogus juk nužengia nuo didžiosios savo gyvenimo scenos. Žinoma, to Birutė visada atsiklausia ir artimųjų, bet kaip sako ji pati, neigiamo atsakymo sulaukusi iki šiol nebuvo.
Gyvenimą įprasmina filmuose
Birutė ne tik diplomuota režisierė, bet ir profesionali videografė. Ji daugiametę videografės patirtį sėmingai pritaikė ir gedulo srityje, kurdama „In memoriam“ foto koliažus ir vaizdinę istoriją apie mirusiuosius.
Pradžioje buvo nebylios besikeičiančios velionio nuotraukos, vėliau atsirado ir garso takelis ir video simbolikos: gamtos motyvai, krentantys lapai, sustoję laikrodžiai.
„Garso takeliai patys įvairiausi, būna paprašo ir sunkaus roko motyvo, nes velionis buvo sunkaus roko fanas. Būna, kad ir sulaukiu artimųjų garso įrašytų pasakojimų apie velionį.
Labai gaila, kad dažniausia montažui laikas būna pernelyg trumpas, tuomet tenka dieną ilginti nakties sąskaita. Pastebima ir kita tendencija, kad žmonės vis dažniau pradeda ruoštis laidotuvėms iš anksto, dar bebūnant žmogui gyvam“, – sako Birutė ir priduria, kad tokį išankstinį pasiruošimą laidotuvėms ji ypač palaiko. Mat jeigu mes ruošiamės vestuvėms, jubiliejams ar krikštynoms, tai kodėl laidotuvių taip bijome ir apie jas nekalbame?
„Žmogus turi leisti sau suvokti, kad laidotuvėms ruoštis būtina iš anksto, nelaukiant mirties fakto. Netekties minutę karaliauja tik skausmas, šviesioms mintims nebelieka vietos. Ir tai liudija artimųjų prisipažinimai ir padėkos, kuriuos nuolat girdžiu – kaip gerai, kad pasiruošėme iš anksto, nes šiandiena būtume nieko nesugalvoję ir suspėję padaryti.
Išankstinis pasiruošimas netekties akistatoje teikia prasmingą ramybę ir visas laikas skiriamas atsisveikinimui, vienas kito palaikymui, o ne blaškantis organizacinių reikalų suirutėje“, – patikina Birutė.
Stengiasi suprasti tuos dalykus, kurių pakeisti negali
Pasiteiravus, kurios laidotuvės Birutės atmintyje yra išlikusios iki šiol, moteris tik šypteli, kad visos jos yra itin išskirtinės. Beje, gedulingų apeigų vedėja net drąsiai patikina – 90 proc. laidotuvėse ji pastebi aiškius paranormalius sielių siunčiamus reiškinius:
„Apie kitų žmonių laidotuves kalbėti negaliu, tačiau galiu pasidalinti savo sesers laidotuvių istorija. Dukterėčia atsisakė gėlių kompozicijos velionės galvugalyje, jas pakeitė gausybė žvakių. Žvakių kompozicijos teikė ir šviesos ir ramybės šermenų metu.
Atsisveikinimo su kūnu skirtą pusdienį žvakių liepsnelės pleveno be virpulio, tarytumei nutiesdamos kelią į ten iš kur negrįžtama. Likus keletai valandų iki išlydėjimo kremavimui, galvugalyje esančios žvakės, o jų buvo apie 10–15 vienetų, pradėjo be perstojo pleventi it šoktų atsisveikinimo šokį. Likusių žvakių liepsnos išliko ramios. Tik įsitikinusi, jog tai neįtakoja aplinka, nes ir durys ir langai buvo uždaryti, oro kondicionieriai taip pat nebuvo įjungti, tik tuomet savo pastebėjimus parodžiau šeimai. Nematyti tai kas akivaizdu neįmanoma.
Rytas. Urna. Žvakės. Nieko išskirtinio, žvakių liepsnelės nurimusios. Ramesnės ir mano mintys, nes užvaldė jausmas, jog sesės siela nurimo taip pat. Klydau. Šermenų pabaigoje atėjus kunigui-klebonui, galvugalyje esančios dvi didžiausios žvakės vėl supleveno atsisveikinimo kalba. Ir verkėm ir džiaugėmės, kad ji su mumis.
Aš džiaugiuosi, kad sugebu tai pastebėti ir stengiuosi suprasti tuos dalykus, kurių pakeisti negaliu.
Aš kaip toji, pirmoji kregždė, plazdenu nešdama prasmingus pokyčius į šimtmečių formuotas laidotuvių tradicijas. Aš nekeičiu aš tik papildau. Pokyčiai ateina savaime drauge su naujomis kartomis“, – jautrias akimirkas prisimena apeigų vedėja.
Darbas teikia laimę
Birutės paklausus, ar jai toks darbas nėra psichologiškai per sunkus ir sekinantis, pati gedulingų apeigų vedėja patikina, kad būtent jis jai teikia pilnatvės jausmo.
„Prieš imdamasi šios veiklos tris metus savęs klausiau – ar sugebėsiu, ar pajėgsiu, ar neparsinešiu į namus gedinčiųjų skausmo? Šiandien jaučiuosi atsakiusi į visus šiuos klausimus, susirinkau save iš daugybės patirčių, surinkau stipriąsias savo savybes, savo išmintį iš visos trisdešimties metų sceninės patirties. Nuoseklus nuo 18-kos metų kūrybinis kelias – mano turtas. Jis nesumeluotas, jis nenuperkamas, jis – užgyvenamas.
Neviltyje atrasti viltį ir ją parodyti skęstančiam skausme tik apkabinant žodis – didi misija. Palinkėkite man stiprybės ir toliau einant tuo dar nepramintu keliu. Jame aš laiminga“, – pokalbį gan neįprastu prašymu užbaigia Birutė.
