Ir nors išgyvenamumo rodikliai šalyje pamažu gerėja, tačiau Europos kontekste ir toliau, deja, išlieka vieni mažiausių.
„Nacionalinio vėžio instituto“ (NVI) gydytoja, onkologė chemoterapeutė Edita Baltruškevičienė pastebi, kad tam įtakos turi ir pačios ligos pobūdis: tai tyli, tačiau klastinga liga, o laiku nepasitikrinus, pasekmės gali būti labai sunkios.
Skelbiama, kad visame pasaulyje kasmet diagnozuojama apie 1,4 mln. storosios žarnos vėžio atvejų, o nuo šios ligos miršta apie 600 tūkst. žmonių. Gaila, tačiau šie rodikliai tik didėja. Papasakokite, kaip šiame neoptimistiniame kontekste atrodo Lietuva?
NVI vėžio registro duomenimis, pastaraisiais metais Lietuvoje kasmet diagnozuojama apie 1 700 naujų storosios žarnos vėžio atvejų. Tai yra trečiasis pagal dažnį ir mirčių skaičių onkologinis susirgimas Lietuvoje.
Kita vertus, reikia žinoti, kad storosios žarnos vėžys – virškinamojo trakto piktybinis navikas, šalyje gydomas bene sėkmingiausiai, tačiau tik tuomet, kai jis anksti diagnozuojamas.
Storosios žarnos skausmo žmonės nejaučia, todėl šį susirgimą būtų galima vadinti tiksinčia bomba. Į kokius sveikatos sutrikimus nereiktų numoti ranka ir paskubėti užsirašyti vizitui pas gydytoją?
Pažengusią vėžio formą išgydyti sunku, todėl žmonėms nuo 50 m. reiktų atkreipti dėmesį į savo sveikatą. Reiktų suklusti, jeigu ilgiau nei 6 savaites pasireiškia vidurių užkietėjimas, stebėti ar nėra padidėjęs dujų išleidimas iki 6 kartų per valandą, įsitikinti, ar išmatose nėra kraujo arba gleivių.
Susirūpinimą turėtų sukelti ir tai, jei pilnumo jausmas žarnyne lieka ir po tuštinimosi, vargina pilvo skausmai, pasireiškia staigus svorio kritimas, mažakraujystė, bendras nuovargis, silpnumas. Liga vienodai dažnai gali pasireikšti ir vyrams, ir moterims.
Sergant storosios žarnos vėžiu, išgyvenamumas tiesiogiai priklauso nuo ligos stadijos diagnozės metu. Lietuvos pacientų, susirgusių storosios žarnos vėžiu, išgyvenamumo rodikliai vis dar tebėra vieni mažiausių Europoje.
Jei diagnozuota I stadijos liga, penkių metų išgyvenamumo rodiklis Lietuvoje siekia beveik 82 proc., II stadijos – 67 proc., o IV stadijos penkerius metus teišgyvena tik 6 proc. pacientų. Tačiau I ir II stadijos storosios žarnos vėžys Lietuvoje diagnozuojamas tik 37 proc., o dažniausiai liga jau nustatoma vėlesnėje stadijoje.
Ko gero, daugelį žmonių nuo vizito pas gydytoją atbaido įsitikinimas, kad jų laukia nemalonios, skausmingos tyrimų procedūrų. Tačiau diagnozavus ankstyvos stadijos vėžį, galima išlošti kelis dešimtmečius. Kaip vyksta storosios žarnos vėžio diagnostika? Ar reikalingas kažkoks specialus pasirengimas?
Storosios žarnos vėžio ankstyvosios patikros programoje nemokamai kviečiami dalyvauti žmonės, sulaukę 50–74 m. Specialaus pasirengimo – nereikia. Šios programos tikslas diagnozuoti ikivėžines žarnyno ligas ir ankstyvų stadijų storosios žarnos vėžį, kai dar nepasireiškia jokie vėžio simptomai.
Tyrimas remiasi slapto kraujo testu išmatose (iFOBT). Esant neigiamam rezultatui, testas kartojamas kas 2 metus. Jeigu testas teigiamas, šeimos gydytojas siunčia pacientą atlikti endoskopinį tyrimą – kolonoskopiją, kurios metu paimamos biopsijos iš įtartinų vietų arba šalinami polipai.
Naviko biopsinės medžiagos histologinis tyrimas leidžia patvirtinti piktybinio naviko diagnozę, suteikia informacijos apie jį sudarančių ląstelių piktybiškumą. Po operacijos atlikus pašalinto naviko histologinį tyrimą, įvertinami duomenys, leidžiantys tiksliai nustatyti ligos diagnozę ir įvertinti riziką.
Tiesa, onkologinio proceso išplitimui patikslinti, atliekami įvairūs radiologiniai tyrimai, pavyzdžiui, kompiuterinė tomografija (KT), magnetinio rezonanso tomografija (MRT), ultragarsinis tyrimas, pozitronų emisijos tomografija (PET).
Apie chemoterapiją sklando nemažai mitų, esą tai ypač skausminga procedūra, po kurios slenka plaukai, iškrenta dantys, lūžta kaulai. Galbūt medicinai pavyko pasistūmėti į priekį?
Pastaruosius kelis dešimtmečius storosios žarnos vėžio gydymo metodai tikrai labai patobulėjo. Derinama operacija, chemoterapija, biologinė terapija, tam tikrais atvejais – radioterapija, kiti regioniniai gydymo metodai. Šiuo metu didžiausias dėmesys skiriamas kompleksiniam gydymui.
Skiriant sisteminį gydymą dedamos visos pastangos, kad pasireiškę nepageidaujami reiškiniai kuo mažiau paveiktų pacientų gyvenimo kokybę – skiriami efektyvūs vaistai nuo pykinimo, viduriavimo, gerinamas apetitas, naudojamos galvos šaldymo metodikos, kad neslinktų plaukai.
Siekiama, kad chemoterapija kuo mažiau atitrauktų pacientą nuo kasdienės veiklos, namų ir artimųjų, todėl vis dažniau naudojami vaistai tablečių pavidalu arba vaistai lašinami dienos stacionare.
Tik labai ankstyvos storosios žarnos vėžio stadijos gydomos operacija. Na, o II ir III stadijos atveju po radikalios operacijos skiriama adjuvantinė chemoterapija. Jos tikslas – sunaikinti dar galėjusias likti vėžio ląsteles, kad liga neatsinaujintų.
Paveldimumas, netinkamas maistas ar gyvenimo būdas – kokie yra pagrindiniai storosios žarnos vėžio išsivystymo veiksniai? Kaip individualiomis pastangomis galima sumažinti storosios žarnos vėžio riziką?
Žinoma tai, kad dažniau šia liga serga išsivysčiusių Vakarų valstybių aukštesnio socialinio sluoksnio žmonės. Tikslios storosios žarnos vėžio išsivystymo priežastys dar nėra ištirtos, bet keletas mokslinių tyrimų įrodė, kad ligai įtakos turi vadinamasis vakarietiškas gyvenimo būdas.
Mažas fizinis aktyvumas, riebaus ir kaloringo maisto vartojimas, perdirbtų mėsos gaminių vartojimas, nutukimas, rūkymas lemia didesnį sergamumą storosios žarnos vėžiu.
Šie veiksniai lemia obstipacijas – storosios žarnos motorikos sutrikimus, kurių metu ir susidaro sąlygos pokyčiams žarnyne vystytis.
Taip pat susirgti storosios žarnos vėžiu labiau rizikuoja vyresni nei 50 m. amžiaus žmonėms, taip pat sergantys šeimine daugybinės polipozės anamneze, opiniu kolitu, kolorektalinio vėžiu.
Viena pagrindinių priemonių, galinčių padėti išvengti storosios žarnos vėžio, sveika gyvensena, apimanti fizinį aktyvumą bei sveiką mitybą.
Tyrimai įrodė, kad kasdieninė fizinė veikla yra naudinga žarnyno peristaltikai ir sumažina storosios žarnos vėžio tikimybę. Didžiąją maisto raciono dalį turėtų sudaryti ląsteliena, vanduo, maisto produktai, kuriuose yra mažiau sočiųjų riebalų, cukraus, druskos.
Žarnynui ypač palankiais produktais laikomos įvairios daržovės, vaisiai, uogos, ciberžolė, linų sėmenys, rauginto pieno produktai.