Virusas sėja nerimą ir baimę
Psichiatras sako, kad daugiausia baimių kyla dėl to, kad tai, kas dabar vyksta, – nauja, panašios situacijos nepamena net vyresnio amžiaus žmonės. „Kodėl tai ypač stipriai veikia psichiką? Todėl, kad pažeidžiamas pagrindinis žmogaus poreikis – saugumo jausmas“, – aiškina M. Marcinkevičius.
Šis pamatinis kiekvieno iš mūsų poreikis pažeidžiamas keliais aspektais. Pirmiausia atsiranda baimė sirgti, mirti. „Jauni žmonės galbūt žino, kad gali susirgti ne itin sunkia forma, bet jie baiminasi dėl vyresnių artimųjų sveikatos. Ši mirties, sunkios ligos baimė yra vienas baisiausių stresų žmogaus gyvenime“, – pabrėžia M. Marcinkevičius.
Paskelbus ekstremalią situaciją, karantiną, daugeliui žmonių atsiranda ir finansinio nesaugumo jausmas. „Daug žmonių šiuo metu nedirba, kitiems kyla grėsmė prarasti darbą ar verslą. Žmonės supranta, kad dabartinė situacija gali sukelti rimtą ekonomikos krizę, net gaunantys stabilias pajamas gali jų nebegauti. Žmonės bijo, kad sustos pensijų, neįgalumo išmokų mokėjimas. Panašios baimės taip pat labai smarkiai veikia visus“, – kalba pašnekovas.
Pasak psichiatro, dar sudėtingesnėje situacijoje atsidūrę tie, kurie išvykę iš Lietuvos ir negali grįžti namo. Vieni užstrigę ties uždarytomis šalių sienomis, kiti – egzotiškuose kraštuose. Visi jie patiria didžiulį stresą bei nesaugumo jausmą.
Dar viena unikali žmonių grupė – grįžę iš užsienio ar turėję kontaktų su užsikrėtusiais koronavirusu ir priversti būti laikinai izoliuoti. „Žinome, kad žmonės izoliuojami kalėjime ar skiriant namų areštą, tai – bausmės forma, ji labai neigiamai veikia žmogų. Žinoma, jei izoliacija tęsiasi porą savaičių ir dar savuose namuose, pakelti ją nėra sunku. Vis dėlto esama žmonių, kuriems sudėtinga būti izoliuotiems ir tokį trumpą laikotarpį. Ypač sunku būti izoliuotam vienam, nes tuomet prisideda nerimas dėl artimųjų ir panašiai“, – aiškina M. Marcinkevičius.
Jo teigimu, tai, ką dabar patiria dėl karantino izoliuoti žmonės, grįžę iš užsienio ar turėję kontaktų su užsikrėtusiais žmonėmis, labai primena stigmą, kurią jaučia turintieji psichikos negalią: „Visuomenė lyg ir viešai nesmerkia tokių žmonių, tačiau jų vengia, stengiasi nebendrauti, laikytis atokiau. Izoliuotieji lyg jaučia kaltę, kad yra ne tokie kaip kiti, galbūt pavojingi kitiems, o kartais netgi susilaukia patyčių ar juokelių dėl savo dabartinės būsenos.“
Žmonės išgyvena ir dėl to, kad jų socialiniai kontaktai stipriai apriboti: negalima susitikti su draugais, išgerti kavos, pasikalbėti. Dažnam trūksta lankymosi sporto klubuose, komandinių žaidimų, prie kurių buvo įpratęs. Visuomenės psichiką itin neigiamai veikia ir situacijos neapibrėžtumas: „Niekas nežino, kaip prognozuoti viruso plitimą. Kaip matome, liga plinta visai kitaip, negu buvo prognozuota: Azijos šalys su tuo beveik susidorojo, o Europa, kuri garsėja gera sveikatos apsauga, tampa lydere pagal susirgusiųjų skaičių. Neapibrėžtumas, ateities baimė neišvengiamai turi neigiamos įtakos psichikai.“
Gynybiniai mechanizmai
M. Marcinkevičiaus teigimu, kai žmogaus psichika yra veikiama stiprių stresogeninių veiksnių, įsijungia gynybiniai mechanizmai. Jie gali būti įvairūs. Vienas iš psichologinės gynybos būdų – situacijos ignoravimas. „Visa tai matėm iš Italijos, Ispanijos pavyzdžio, – sako psichiatras. – Ten žmonės kalbėjo: kaip gyvenome, taip ir gyvensime, gersim vyną, susitikę bučiuosimės. Tai – tam tikra gynybos forma. Kaip matom, toks metodas nepasiteisino.“
Dar vienas gynybinis mechanizmas – pabėgimas nuo situacijos. Viena iš jo apraiškų – panika, kai žmonės daro neadekvačius veiksmus, nors realiai jie negelbsti. „Kruopų, makaronų ar tualetinio popieriaus pirkimas viruso neužmuša. Jau yra apsinuodijimo dezinfekciniais skysčiais atvejų. Kai kurie visuomenės nariai tokiu būdu „slepiasi“ nuo viruso keliamos grėsmės“, – aiškina pašnekovas.
Kiti pasirenka dar vieną psichologinės gynybos formą, vadinamąjį sustingimą arba stuporą. Šie žmonės niekaip nereaguoja į situaciją, neneigia jos, bet ir nieko nedaro.
„Visi šie gynybiniai mechanizmai natūralūs žmogui, – tikina M. Marcinkevičius. – Kuris iš jų pasirenkamas, priklauso nuo konkrečios asmenybės ir situacijos pavojingumo. Akivaizdu, kad jauni žmonės mažiau jaučia pavojų, tad jiems labiau būdingas neigimas. Kaip matome, dauguma žmonių, grįžusių iš slidinėjimo ar panašių atostogų, yra jauni. Vyresni labiau linkę panikuoti arba užsidaryti namuose ir nieko nedaryti.“
Pažeidžiamiausi – turintys psichikos negalią
Ypač sudėtinga panašias situacijas priimti psichikos sutrikimų turintiems žmonėms. Be turimo sutrikimo, jie gauna dar vieną papildomą smūgį, dėl to didėja nerimas, panika, kurie ir taip būdingi dažnam psichikos liga sergančiam žmogui.
Nors psichiatrijos klinikų stacionarai dirba, užsidaro neįgaliuosius vienijančios bendrijos, užimtumo centrai, dienos stacionarai, neteikiamos ambulatorinės konsultacijos, psichosocialinės reabilitacijos, psichoterapijos paslaugos. „Pastarosios paslaugos nėra nutrauktos, jos teikiamos nuotoliniu būdu. Vis dėlto tai nėra tas pats, kas bendrauti su specialistu tiesiogiai. Reikia pripažinti, kad galimybės padėti psichikos negalią turintiems žmonėms gerokai sumažėjusios, o teikiamų paslaugų kokybė šiuo metu prastesnė“, – sako Psichikos sveikatos centro vadovas.
Jo teigimu, psichiatrai jau susiduria ir su naujomis kliedesių rūšimis. Psichikos sutrikimų turintys žmonės įsivaizduoja, kad yra užsikrėtę koronavirusu, nors neturėjo jokios galimybės užsikrėsti, nepasireiškia jokie ligos požymiai. Kiti išgyvena, kad užkrėtė draugus, artimuosius. Nors koronavirusas Lietuvą pasiekė dar palyginti neseniai, psichiatrai jo poveikį jaučia jau dabar.
M. Marcinkevičius nedrįsta prognozuoti, ar poveikis žmonių psichikai bus ilgalaikis. Tai priklausys nuo to, kiek pandemija truks, kaip liga plis, ar daugės susirgimų bei mirčių: „Kol kas sunku vertinti, kiek visa tai truks. Visi suprantame: jei situacija tęsis pora mėnesių, viskas greitai atsistatys. Jei ilgiau, padariniai bus kur kas skaudesni.“
Kaip padėti sau?
Pasak Psichikos sveikatos centro vadovo, patarimai, kaip apsisaugoti nuo koronaviruso poveikio psichikai, nesiskiria nuo teikiamų ir kitais gyvenimo atvejais: „Visų pirma, turime klausyti specialistų. Kai esame sveiki, galime sau leisti gyventi laisviau. Kai rimtai susergame, turime daryti tai, ką sako gydytojas. Pastaruoju metu pateikiama daugybė instrukcijų bei rekomendacijų, kaip elgtis viruso akivaizdoje. Jų privalu paisyti.“
Psichiatras pabrėžia: izoliavimą namuose galima vertinti ne tik kaip bausmę, bet ir kaip galimybę. Labai svarbu susirasti malonios, prasmingos veiklos. „Mūsų gyvenimo tempas – itin greitas, dažnas nespėjame pabendrauti su šeima, artimaisiais. Jei esate ne vieni, išnaudokite pasibuvimo su artimaisiais galimybes. Kartu gaminkime maistą, žaiskime stalo ar kompiuterinius žaidimus. Jei gyvenate vienas, prisiminkite dalykus, kuriuos seniai norėjote padaryti, tik neradote tam laiko. Gal tai – knyga, kurią vis atidėdavot į šalį, ar kino filmas, kurį norėjote pažiūrėti. Galime pasidžiaugti ir dėl to, kad situacija nutiko XXI amžiuje, kai turime daugybę virtualaus bendravimo galimybių, tad išnaudokime jas“, – pataria M. Marcinkevičius.
Labai svarbu, kad veikla atitrauktų nuo liūdnų, neramių minčių. „Nereikėtų nuolat stebėti, kiek ir kur mirė žmonių, nuolatos galvoti apie tai, kad neteksiu darbo ar verslo. Svarbu, kad galva būtų užimta maloniais dalykais. Koronavirusas nėra nei karas, nei maras, nei marsiečių antplūdis. Žmonija nuo jo tikrai neišmirs, – sako psichiatras. – Be abejo, nereikia grėsmės neigti, nes situacija rimta. Vis dėlto norėčiau priminti, kad naujos epidemijos didesniu ar mažesniu mastu kyla kas keletą metų. Ši, be abejo, viena iš sudėtingesnių. Medikams pavyko suvaldyti SARS, paukščių gripą, ebolą. Šiuo atveju pasaulis daro viską, kad lokalizuotų koronavirusą kartą ir visiems laikams, kad panašios epidemijos nekiltų kasmet. Neabejoju, kad žmonija su šia užduotimi susidoros.“
Straipsnio autorė: Lina Jakubauskienė.