Praėjusią savaitę praleidau pajūryje, pietavau kavinėje, kur netrukus pavalgyti įlėkė ir šeima su, sakyčiau, dešimtmečiu berniuku.
Iš pradžių mano dėmesį patraukė pora – vardiniai moters drabužiai ir dideli logotipai traukia dėmesį net ir to nenorint, o netoli restorano „ant avarinio“ paliktas vyro „Porsche“ sudomino ne tik mane, bet ir restorano administraciją, kuri jau netrukus paprašė patraukti vyro mašiną.
Bet šį kartą ne apie taisyklių pažeidimus, o apie santykį tarp tėvų ir vaiko.
Kaip supratau, į restoraną pavalgyti šeimynėlė atėjo kažko įsiutusi – gal vaikui kažkas nesisekė, gal norėjo ne to, ko norėjo tėvai. Ne man spręsti.
Vis tik elgesys su berniuku buvo protu nesuvokiamas
Kai vaikas paklausė, ar gali užsisakyti ledų, tėvas pradėjo tiesiog ant jo staugti, kad jis nevertas ledų, kad yra visiškai nieko nepasiekęs, niekam tikęs ir turės tenkintis vandeniu.
Berniukas neturėjo kur dėti akių, jis jautė gėdą, nors čia gėda buvo ne jam, o tėvui, kuris kaip koks gyvulys bandė rodyti savo drąsą, nors iš tiesų yra nieko vertas piemuo.
Mačiau, kad berniukas norėjo verkti, akys buvo pritvinkusios ašarų, o tėvas nesiliovė ir toliau rėkęs ant vaiko. Mama bandė nuraminti vyrą, bet irgi, matėsi, yra pripratusi prie tokio chamiškumo, todėl jos pačios tai nė kiek nestebino.
Dar bjauriau buvo, kai tėvas užsisakė sau didelį desertą ir jį valgė, o vaikas, kaip sėdėjęs, gėrė vandenį su ledukais.
Iš to restorano aš išėjau pritvinkusi pykčio, skausmo – garbės žodis, norėjau tą vyrą pasiųsti kiek įmanoma toliau, dar išsakyti viską, ką galvoju apie tokius chamus kaip jis, bet nuryjau tą skausmą.
Ir štai nors praėjo šiek tiek laiko, aš negaliu to pamiršti – na ir kas, kad aš nebegirdžiu to vyro, bet tam vaikui juk reikia gyventi su tuo tironu. Jis tikras tironas, ne kitaip...
Baisu ir pagalvoti, kas tokiuose namuose dedasi, kai niekas nemato.
Autorius: skaitytoja Laima
