Į šarvojimo salę atvykome su šeima vakare, po darbų. Oras dar žvarbokas, visi renkasi būti salėje ir, iš tiesų, praleidžia nemažai ten laiko.
Vieni pasišneka su seniau matytais giminaičiais, kiti pareiškia užuojautą, treti ir kavos atsigeria šalia esančioje virtuvėlėje.
Šokiravo elgesys
Bet va kai kurių būta itin nemalonių. Atėjo štai į salę kelios tetos kaimynės. Vyresnio amžiaus, gal kiek sunkokai susikalbančios dėl prastokos klausos.
Atsisėdo šalia karsto ir kad ims apkalbinėti! Ir ne tai, kad kokias smulkmenas, bet normaliai, su visomis detalėmis: „prastoką salę užsakė, per maža – galėjo didesnę.“ Vėliau, po kurio laiko, kita jai ėmė antrinti: „O tai kodėl suknelės normalios neuždėjo – tikrai galėjo dailesnę, o dabar visai prastai, matyt pinigų pritrūko, ką norėt, staigi mirtis.“
Aš net krūptelėjau supratusi, kad ne sapnuoju, o iš tiesų girdžiu tokias kalbas šalia karsto! Žmonės, kas su jumis darosi – ir atrodo, padorios ponios, o elgiasi kaip turgaus prekeivės.
Rėkauja, skeryčiojasi – taigi grįšit namo ir apkalbinėkit kiek norit, jei jau taip liežuvis dega, bet jau prie karsto, tai tikrai negalima. Peržengė ribas ir pačios nesupranta, kad kažką daro negerai. Svetima gėda, ne kitaip.
Autorius: skaitytoja Giedrė
