Ligoninėje surengtoje spaudos konferencijoje medikė sakė, kad tai yra didžiulis įvertinimas, gaunamas kartą gyvenime. Pati slaugytoja niekada apdovanojimų nesiekė, tad neabejoja, kad gavus jį niekas nesikeis – dirbs taip pat, kaip iki šiol dirbo. Tačiau gauti apdovanojimą ir būti įvertintai – labai smagu.
Pati už save nebalsavo
Nominantus Nusipelniusių Lietuvos medikų apdovanojimams gauti Respublikinėje Šiaulių ligoninėje rinko patys darbuotojai. Ligoninės direktorius Mindaugas Pauliukas pasidžiaugė, kad rinkimai nebuvo inicijuoti „iš viršaus“, o išrinktą ir Sveikatos apsaugos ministerijos apdovanotą slaugytoją myli ne tik pacientai, kolegos, bet ir vadovybė. „Jūs, kaip slaugytoja, esate slaugos tarnybos kūrėja visos Lietuvos mastu. Labai džiaugiamės, kad mūsų ligoninės slauga jūsų dėka yra matoma“, – spaudos konferencijoje kalbėjo ligoninės vadovas M. Pauliukas.
Pati Vaida pasakojo, kad išties nustebo, nominantų sąraše išvydusi savo pavardę. „Už save nebalsavau – tikrai negalvojau, kad išrinks mane“, – emocijomis, kilusiomis dalyvaujant balsavime, dalinasi Nusipelniusi Lietuvos slaugytoja V. Karbočienė.
Tuo, kad Vaidos kandidatūra šiai nominacijai tinkama, neabejojo ir laikinai einanti Moters ir vaiko klinikos vaikų ligų profilio koordinatoriaus pareigas gydytoja Danutė Jadzevičienė, pasak kurios Moters ir vaiko klinikos bendruomenė labai džiaugiasi ir didžiuojasi, kad Vaida yra įvertinta, nes visi žino, kokia ji yra patikima, visada nusiteikusi optimistiškai. Kai reikia gydytojams konsultuoti pacientą dėl cukrinio diabeto, Vaida niekada neatsisakys, tai žmogus, kuris nusipelno pagarbos ir apdovanojimo. Kolegos tai žino, dėl to balsuodami ir skyrė pliusus jai.
Džiaugiasi kolegės darbu ir Konsultacijų poliklinikos slaugos administratorė Jolanta Trečiokienė. „Puiki slaugytoja, patikima bendradarbė, visada pasirengusi padėti ne tik pacientams, bet ir kolegoms“, – sako slaugos administratorė ir neslepia pasididžiavimo savo srities profesionale, daug jėgų atidavusia darbui: cukriniam diabetui skirtiems mokymams, mokyklėlės veiklai, sergančiųjų cukriniu diabetu stovykloms – didžiulei veiklai, kuriai nepakanka kasdienio darbo valandų.
Būti medike – vaikystės svajonė
Mokydamasi mokykloje Vaida nusprendė, kad labiausiai nenorėtų būti mokytoja, norėtų būti medikė. Bet likimas gyvenimą taip pakoregavo, kad šiandien tenka ir gydyti, ir mokyti, nes cukrinio diabeto gydymas vyksta per mokymą. Tada dar to nežinojo, ir, baigusi vidurinę mokyklą, įstojo į anuometinę Šiaulių aukštesniąją medicinos mokyklą. Ją baigusi aukščiausiais balais 1994 metais pradėjo dirbti neseniai duris atvėrusios Respublikinės Šiaulių ligoninės Vaikų ligų klinikos Priėmimo- diagnostikos skyriuje medicinos seserimi.
Tuo metu buvo įgyvendinamas antrasis naujagimių etapas, pasak V. Karbočienės, suteikęs sunkios patirties, nes medicinos mokykloje nemokė dirbti su mažais vaikais. Visą patirtį jaunai slaugytojai perdavo anuometinė skyriaus vedėja gydytoja pediatrė Liuda Bekerienė, kuri mokė, kad žmogų, atvykusi į ligoninę, turi gerbti, kad jis ateina su savo rūpesčiu ir jo rūpestis yra svarbiausias. Jauna slaugytoja suprato, kad šis darbas, ypatingai su vaikais, labai jai tinka ir patinka.
Tačiau gyvenimas negailėjo nei iššūkių, nei išbandymų. Pustrečių metų sūnui diagnozavus cukrinį diabetą, teko keisti gyvenimą ir mokytis kaip gyventi su vaiku, sergančiu cukralige. „Augindamas sergantį vaiką labai supranti diabeto kontrolės reikšmę, pats pajauti, kaip lauki pagalbos iš kitų“, - dalinasi V. Karbočienė mamos patirtimi, kuri pakeitė profesinę veiklą. Jaunai bendrosios praktikos slaugytojai pasiūlyta dirbti Vaikų konsultacijų poliklinikoje slaugytoja diabetologe.
„Prasidėjo mokymosi kelias – mokiausi ne tik kaip pačiai valdyti cukrinį diabetą, bet ir kaip mokyti pacientą susigyventi su šia klastinga liga ir kaip geriau ją kontroliuoti“, - prisimena slaugytoja nelengvą 2004 metais vykusį lūžį profesinėje veikloje, kai pradėjusi dirbti slaugytoja diabetologe Vaikų konsultacijų poliklinikos Diabeto mokykloje.
Liga, suteikusi daug galimybių
Cukrinis diabetas – sunki, nepagydoma liga, su kuria žmogui reikia gyventi nuolat. Iš asmeninės patirties slaugytoja Vaida žino, kad tai yra be galo sunku. „Jei jau ir gydymo įstaigoje sergantis žmogus negautų patarimo, tai kur jam ieškoti pagalbos, paguodos?“, - klausia medikė, kasdien padedanti žmonėms, kurių vaikai ir suaugusieji serga cukriniu diabetu – liga, trunkančia visą gyvenimą.
Slaugytoja diabetologė V. Karbočienė pastebi, kad, vaikui diagnozavus cukrinį diabetą, tėvai labai sunkiai priima žinią. Ir pati medikė lanko psichologų paskaitas, mokosi kaip padėti vaikui, ko nesakyti, nustačius ligą. Vaikai ir tėvai būna gilioje liūdesio stadijoje, tad moko, kaip nepalūžti, išgyventi ir išmokti kontroliuoti ligą. Dauguma sergančių vaikų naudoja išmaniąsias CD valdymo technologijas, todėl dažnai Vaidos konsultacijų prireikia ir po darbo valandų.
Šį darbą slaugytoja diabetologė Vaida Karbočienė dirba 21-erius metus, tad ir patirties, ir pasiekimų bagažas jau sukauptas. Ji priklauso Lietuvos slaugytojų diabetologų draugijai, bendradarbiauja su Lietuvos diabeto asociacija. „Mūsų nėra daug net ir visoje Lietuvoje, ypatingai vaikų slaugytojų diabetologių, tad mes bendraujame artimai, važiuojame į mokymus, susitinkame, mus kviečia vesti mokymus, dalyvauti tose veiklose“, - pasakoja slaugytoja diabetologė ir priduria, kad ji nėra vien vaikų slaugytoja diabetologė, kad tenka dirbti ir su suaugusiaisiais, kuriems diagnozuojamas antro tipo cukrinis diabetas.
Nuolatinis sergančių cukriniu diabetu ir jų šeimos narių mokymas, diabetinės pėdos priežiūros paslaugų teikimas – pagrindinis slaugytojos Vaidos darbas, nes ji vienintelė vaikų slaugytoja diabetologė Šiaulių krašte.
Specialisto pagalbos sergantieji cukriniu diabetu ir jų artimieji sulaukia, dalyvaudami diabetu sergančiųjų stovykloje, kur išmoksta daugelį dalykų, susipažįsta su likimo draugais, o specialistai, būdami šalia visą parą, gali padėti kontroliuoti ligą. „Pernai pirmą kartą surengėme stovyklą Šiaulių krašto vaikams, sergantiems cukriniu diabetu, ir jų tėveliams. Prieš tai jau penkiolika metų tenka dalyvauti Lietuvos diabeto asociacijos rengiamose stovyklose, kurios vyksta Druskininkuose.
Kviečia mokyti, tenka gyventi su sergančiaisiais ir betarpiškai drauge skaičiuoji angliavandenius, mokai valgyti, matuoji kraujospūdį – visas dienas palaikai tuos žmones ir darai viską, kad jie iš stovyklos grįžtų kuo daugiau pasisėmę žinių“, – pasakoja Nusipelniusi Lietuvos slaugytoja Vaida Karbočienė ir džiaugiasi, kad šį darbą vertina ir pacientai, įvertina ir kolegės, o ji, galėdama padėti žmogui, kaip buvo mokyta nuo pat pradžių, jaučiasi savo vėžėse.
Šiuo metu diabetui gydyti taikomos pačios moderniausios priemonės, slaugytoja nuolat domisi naujovėmis, mokosi, dalyvauja konferencijose Lietuvoje ir užsienyje. Įgytas žinias pritaiko darbe. Vaida mielai pasidalina žiniomis ir patirtimi su kolegomis ligoninėje ir su kitų įstaigų (mokyklų ir ikimokyklinio ugdymo) sveikatos priežiūros specialistais. Ji skaito pranešimus sergančiųjų CD klubo nariams, ugdymo įstaigų sveikatos specialistams, slaugytojams.
Vaiko netektis – sunkiausias išgyvenimas
Išgirsti žinią, kad vaikas susirgo nepagydoma liga, slaugytojai V. Karbočienei tenka dažnai. Viena, kai suserga svetimas vaikas, visai kas kita, kai suserga savas. Sūnaus Manto diagnozė – cukrinis diabetas pakeitė ne tik šeimos gyvenimą, bet ir pakoregavo profesiją. Bet to išbandymo Lietuvos policijos pareigūno Dainiaus ir Vaidos Karbočių šeimos likimui buvo negana. Sulaukęs vos keturiolikos metų sūnus susirgo ūmiu miokarditu – ūmia infekcine liga ir neišgyveno.
„Galvojau, kad po jo netekties nebegalėsiu dirbti“, – su ašaromis akyse prisimena nepakeliamą skausmą mama, kai paauglystės vos sulaukęs pirmagimis, susirgęs įprastu gripu, per dvi dienas, įvykus ūmiam širdies nepakankamumui, miršta.
Dukrytė Aušrinė tada buvo septynerių metukų, ir ji liko vienintelis vaikas šeimoje. Šiandien Aušrinė studijuoja Lietuvos sveikatos mokslų universitete. Būsimoji medikė pasirinko medicinos genetikos studijas, yra trečiame kurse. Kitais metais baigs bakalauro studijas ir stos į magistratūrą.
Draugiška, gyvenimo grūdinta Karbočių šeima dažniausiai laisvą laiką mėgsta leisti sodyboje. Visi puoselėja Vaidos senelių paliktą sodybą labai gražiame Varnių regioniniame parke. Prieš kelis metus abu su vyru pradėjo bitininkauti.
„Vyro senelis buvo bitininkas Anykščiuose, bitininkavo ir jo tėtis. Dainiaus senelio avilių parsivežėme į mano senelių gimtinę ir dabar visi kopiame medų, kuliame duonelę“, – džiaugiasi gyvenimu gamtoje, į kurią aktyviai įsitraukia ir dukra Aušrinė su draugu.
Kai per atostogas nevažiuoja į sodybą, šeima renkasi pažintines keliones. Ypatingai šeimą domina istoriniai objektai, pilys, senosios Europos architektūra, gamta.
Dėkinga Vaida likimui, kad gyventi tenka su žmogumi, kuriam, kaip ir jai, svarbu padėti žmogui, rūpi spręsti jo problemas. Nors veiklų darbe yra daugiau, negu reikia įveikti per aštuonias darbo valandas, bet Vaidai laiko ne gaila, kai jis skiriamas padėti žmogui. Tad ir LR sveikatos apsaugos ministrės įteiktas Nusipelniusios Lietuvos slaugytojos vardas ir įteiktas Nusipelniusios Lietuvos slaugytojos garbės ženklas – nemaža atsakomybė, užgulanti pečius, galvojant, kad šį vardą reikės ir išlaikyti, ir apginti. Ir dėmesį atlaikyti, kurio pastarosiomis dienomis Vaidai Karbočienei išties nestinga.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
