Adriana Collins pastojo mokydamasi universitete. Tai sužinojusi mergina sutriko, nes ji negalėjo leisti sau finansiškai išlaikyti kūdikį. Vis dėlto Adriana svajojo vieną dieną tapti mama, todėl sprendimas atiduoti vaikelį jai buvo labai skaudus.
Širdį paliesiančiame tekste, ji rašė: „Aš visada svajojau būti mama. Tačiau ne dabar. Mėnesius kankinausi nežinodama, ką pasirinkti, tačiau galiausiai priėmiau gniuždantį sprendimą atiduoti savo vaiką įvaikinimui. Vienintelė mano paguoda buvo ta, kad nauji jos tėvai ją mylės ir apipils dėmesiu“.
Vėliau Adriana ištekėjo už savo ilgamečio vaikino ir jie susilaukė trijų berniukų, įsivaikino dar vieną berniuką iš draugų šeimos, tačiau jos neapleido mintys apie dukrą, rašome „The Sun“.
Ji sakė: „Kol džiaugiausi motinyste, mintyse vis būdavo dukra. Dažnai iš po lovos išsitraukdavau atminties dėžutę, kurioje buvo sudėtos jos įtėvių atsiųstos nuotraukos ir laiškai.
Kai jai buvo šešeri, mano širdis vos nesprogo iš džiaugsmo, kai jos įtėviai pakvietė mane ir mano vyrą kartu su jais praleisti dieną zoologijos sode. Prieš atsisveikindama su ja, užkišau jos tokių pat šviesių plaukų, kaip mano, sruogą už ausies ir pasakiau, kad ją myliu. Ji nedrąsiai šyptelėjo ir pasakė, kad irgi mane myli“.
Adriana su dukra metams bėgant susitikdavau vis dažniau, tačiau tokie jų santykiai pradėjo liūdinti mergaitės įtėvius.
Ji paaiškino: „Mes sužinojome, kad jos įtėviai nebepalaiko mūsų santykių su dukra. Jai buvo liepta pasirinkti tarp biologinės šeimos ir ją įvaikinusios šeimos. Jie kaltino mane, kad pasisavinau jų dukrą. Jie abejojo mano motyvais ir peikė mano charakterį. Aš sėdėjau pakraupusi. Ką aš padariau, kad to nusipelnyčiau?
Po kelių dienų jos įtėviai nusprendė neberemti jos finansiškai ir pasakė, kad gailisi ją įsivaikinę. Jie nusisuko nuo mano dukros ir jos išsižadėjo. Jaučiausi išduota.
Aš patikėjau savo dukrą jiems, o dabar jie ją apleido. Matyti dukros skausmą buvo beveik taip pat skaudu, kaip grįžti į namus po gimdymo, kai atidaviau ją įvaikinimui“.
Tuo metu Adriana su vyru nusprendė padaryti svarbų žingsnį ir įsivaikinti ją. „Mano vyrui kilo ši mintis. Jis pasakė jai, kad mes ja pasirūpinsime“.
„Nors suaugusiųjų įvaikinimas buvo paplitęs tarp tėvų ir globojamų ar mylimojo vaikų iš pirmos santuokos, retas nutikdavo taip, kad biologiniai tėvai įsivaikintų savo vaikus, kurių patys kažkada ir atsisakė.
Po kelių mėnesių apmąstymo ir maldų, dukra sutiko būti priimta į mūsų šeimą. Šiandien, sėdėdama priešais dukrą, aš vis dar atpažįstu nuoskaudos pėdsakus. Norėčiau, kad galėčiau išgydyti giliausias jos žaizdas ir ištrinti išsiskyrimo metus. Vietoj to, aš galiu mylėti dukrą besąlygiškai ir pasakyti jai, kad esu čia dėl jos.
Mes galime kurti naujus prisiminimus ir stiprinti savo ryšį“. Adriana ir jos dukra dabar stengiasi ir toliau stiprinti savo santykius. Kol kas viskas klostosi labai gerai. Moteris pripažįsta, kad ne viskas vyksta pagal planą, tačiau ji stengiasi fokusuotis į teigiamus dalykus.
„Praleidau daug laiko permąstydama savo sprendimą atiduoti ją įvaikinimui. Ar viskas išėjo taip, kaip planavau? Galiu tik džiaugtis kelione ir tuo, kaip aš pati dėl to pasikeičiau“.
