Ką žinoti einant į mišką grybauti, kaip ruošti laimikius, kad jie būtų ne tik skanūs, bet ir naudingi ir ar galima užsiauginti grybų savo kieme, naujienų portalui tv3.lt pasakojo grybų entuziastė Giedrė Svaldenytė-Pinot.
Ji pastebi, kad pasaulio šalys skirstomos į dvi kategorijas: mikofilus ir mikofobus. Lietuva priskiriama mikofilams – tautiečiai grybus kone dievina ir pradėjus jiems dygti nenustygsta vietoje, kada galės vykti grybauti.
Grybus pjauti ar rauti?
Ruošiantis keliauti į mišką svarbu nepamiršti kelių atributų: tinkamos aprangos, avalynės ir taros, į kurią nuguls laimikiai. G. Svaldenytė-Pinot primena, kokią talpą geriausia pasirinkti.
„Geriausia rinkti grybus į medinį, pintą krepšelį, jeigu į maišelį, geriausia, kad jis būtų tinklinis. Dažniausiai, kai grybaujame, užtrunkame kelias valandas, tad kol vaikštome miške prisidedame prie sporų skleidimo“, – sako ji.
Vis tik, grybautojams kyla klausimas – imti į mišką peilį ar jo neprireiks? Tai kone amžinas klausimas – grybus rauti ar pjauti? Pasirodo, nėra didelio skirtumo.
„Atlikti net keli ilgamečiai tyrimai Amerikoje, Šveicarijoje buvo atliktas 30 metų tyrimas, kurio metu buvo parinktos skirtingos miško zonos, vienoje grybus pjovė, kitoje rovė ir abiem atvejais tyrimai parodė, kad iš tikrųjų nėra skirtumo.
Svarbiausia nepažeisti miško paklotės, kur gyvena tikrasis grybo organizmas, vadinama grybiena. Jeigu jos nepažeidžiame, galime rauti grybus, svarbu tai daryti atsargiai, neiškapstant samanų“, – aiškino G. Svaldenytė-Pinot.
Įdomu tai, kad, kaip rodo tyrimų duomenys, zonose, kur grybai buvo raunami, kitąmet derlius buvo didesnis, tiesa, labai nežymiai.
Viena grybų savybė žmonėms nenaudinga
Be to, pašnekovė grybautojams primena nerinkti itin jaunų, kepurėlių dar neišskleidusių grybų, mat šie dar nespėjo atlikti svarbiausio savo darbo – paskleisti sporų. Taip pat patariama palikti ir senus, sukirmijusius grybus – valgymui šie bus netinkami, tačiau augdami miške galės toliau skleisti sporas.
Daugelis grybavimo entuziastų jau turi savo laiko patikrintas vietas, kuriose grybauja metai iš metų, vis tik, sugalvojusiems išbandyti naujas vietas, patariama rinktis kuo švaresnius miškus.
„Grybai turi savo metodus parodyti, kad miškas yra švaresnis, tai padaryti gali padėti kerpės – dumblių ir grybų simbiozė. Miškuose, kuriuose yra daug tam tikrų kerpių, parodo, kad tai yra švaresnis miškas. Esu pastebėjusi, kad miškuose, kurie yra arčiau miesto arba pačiame mieste, kerpių yra daug mažiau“, – pasakojo pašnekovė.
Ji taip pat primena, kad grybai turi vieną savybę, kuri yra naudinga aplinkai, tačiau žmonėms – ne itin: grybai savyje kaupia radiacines medžiagas ir sunkiuosius metalus, kuriuos sukaupę išskaido. Todėl pirmąkart grybaujant naujoje, dar nepažįstamoje vietoje, pirmąjį derlių vertėtų pasitikrinti Radiacinės saugos centre.
Grybų nauda sveikatai
Grįžus namo su laimikiais laukia kitas darbas – jų valymas ir ruošimas valgymui. Ilgą laiką manyta, kad grybuose beveik nėra jokių naudingų maistinių medžiagų, tačiau atliekama vis daugiau tyrimų, kurie aiškiai rodo – grybuose aptinkamos organizmui itin naudingos medžiagos:
„Visi grybai turi labai daug baltymų, ypač džiovinti. Grybo masėje yra pakankamai daug vandens, kas džiovina baravykus, puikiai tai žino, bet tame, kas lieka, yra daug baltymų, kurie itin vertinami vegetarų.
Yra daugybė augalinės kilmės baltymų, tačiau grybų baltymai labiau vertinami, nes yra geriau virškinami ir, skirtingai nei augaliniai baltymai, turi visas aminorūgštis, kurios reikalingos geram virškinimui ir yra naudingos mūsų sveikatai.“
Retas grybautojas žino ir kitą įdomų faktą – grybo DNR yra panašesnis į žmogaus nei į augalo, todėl grybai būdami saulėje gamina ir kaupia žmonėms taip būtiną vitaminą D.
„Prieš gaminant valgomuosius grybus, kad ir paprastus pievagrybius, galima palikti saulėje valandai ir jie prisigers vitamino D. Vasarai baigiantis, kai saulės bus vis mažiau, o grybų daug, taip galima gauti vitamino D“, – patarė G. Svaldenytė-Pinot.
Grybuose aptinkamos ypatingos medžiagos
Retai susimąstoma, kad grybai yra ne tik maistas, bet ir vaistas. Visuose grybuose, kurie buvo ištirti, tarp jų ir baravykai, voveraitės, turi polisacharidų, vadinamų beta gliukanais.
Šie junginiai yra itin stipriai stimuliuoja imuninę sistemą ir ją stiprina, o daugeliu atvejų tyrimai rodo, kad beta gliukanai skatina „natūraliųjų žudikių“ (angl. natural killer cells), kurios kovoja su vėžinėmis ląstelėmis, gamybą.
Vis tik, G. Svaldenytė-Pinot pabrėžia, kad visus grybus reikia termiškai apdoroti aukštoje temperatūroje, kitu atveju naudos iš grybų bus mažai:
„Grybai savo DNR panašūs ne tik į žmones, bet ir į vabzdžius, nes jų ląstelių sienelės yra sudarytos iš chitino – medžiagos, iš kurios sudaryti ir vabzdžių kiautai arba sparnai ir žmogaus skrandis neskaido šios medžiagos.
Kai grybus termiškai apdorojame aukštesnėje temperatūroje, chitinas išsiskaido į paprastesnius junginius ir taip gauname visą naudą. Žinau, kad kai kurie mėgsta dėti žalius pievagrybius į salotas, bet patarčiau taip nedaryti – iš jų vertės bus labai mažai, mūsų skrandis jų nesuvirškins ir pasisavins geriausių savybių.“
Neišmeskite grybų liekanų
Po valymo likusias grybų liekanas daugelis paprasčiausiai išmeta, tačiau paklausta, ar jas išpylus savo kieme, galima tikėtis, kad grybai išaugs šalia namų, pašnekovė patikina – tai padaryti įmanoma, nors greito rezultato nevertėtų tikėtis.
„Jeigu norima užsiauginti grybų, svarbu atminti, kad baravykai ir kiti grybai po kepurėle turi sporų paviršių, kuriame gaminamos sporos ir iš ten jos skleidžiamos – jei valote būtent šias dalis, jas numetus tikrai galima tikėtis, kad kieme užaugs grybai.
Procesas nebus greitas, nes sporos pasiskleidžia, išauginamas hifas, jis turi plėstis, augti, gauti reikiamų medžiagų. Lietuvių mėgstamiausi grybai, pavyzdžiui, baravykai, voveraitės, mikologų yra įvardijami kaip mikoriziniai grybai – užmezgantys santykį su tam tikrais medžiais, todėl niekas iki šiol neatrado, kaip galima užsiauginti baravykų ar voveraičių patalpoje, ant palangės – jiems reikia miško, medžių.
Kartais grybautojai sako, kad baravykų reikia ieškoti prie ąžuolo ar eglės, tad geriausia grybų likučius mesti šalia tų medžių, su kuriais medis linkęs megzti ryšį ir šansai sulaukti derliaus kieme padidės. Jeigu metai iš metų toje vietoje bus skleidžiamos grybų sporos, tikėtina, kad po kelių metų derlius užderės“, – patarė grybų entuziastė.
