Keletas grybautojų papasakojo, kuriuose Lietuvos kampeliuose grybauja bei kaip dažnai tai daro.
Iš miško grįžta su laimikiais
Ingrida Braziulienė grybauja savo vietovėse, Mažeikių rajone. Iš miško prieš keletą dienų grįžo pilna pintine raudonikių. – „Grybauju nuo vaikystės, kasmet ir po kelis kartus, galėčiau 24 valandas per parą jei nereikėtų valyti.“
Jaroslavas grybų rado Labanoro girioje. Namo grįžo su pilna bagažine grybų. Rinko baravykus, raudonikius, voveraites, žvynabūdes, mat kitokių grybų dar nebuvo.
Vyras teigia, jog grybauja retai, nes nuo Vilniaus važinėti toli, tačiau pasitaikė diena, kai jis, jo žmona ir tėvai buvo laisvi, todėl visa šeimyna nusprendė popietę praleisti miške. Kadangi retai grybauja – ir pilna bagažinė grybų visai šeimynai nėra daug.
Grybų radome Neringos m. miške pakeliui link jūros. Mes neesame "pamišę" grybautojai. Grybauti einame tik laisvalaikiu, kai norisi ir pailsėti gamtoje. Grybus renkam tiek, kiek reikia pietums.
Edita Kaluževičienė grybavo pajūryje, Neringos miesto miške pakeliui link jūros: „Nesame „pamišę“ grybautojai. Grybauti einame tik laisvalaikiu, kai norisi ir pailsėti gamtoje. Jų renkame tiek, kiek reikia pietums.“
Rima pasakoja, jog grybauja nuo vaikystės, mat močiutė, juos anūkus, dažnai vesdavosi į mišką, todėl tas įprotis liks ilgam.
„Kadangi mano vyrui grybavimas irgi prie širdies, tai kai tik prasideda grybų sezonas, praktiškai kiekvienas savaitgalis praleidžiamas miške. Grybų vietų turime keletą. Dažnai grybaujame netoli Lakajos ežero, Labanoro girioje, Šešuolių girioje.
Vasaros pradžioje renkame voveraites, o artėjant rudeniui baravykus, raudonikius. Voveraičių gausu Labanoro pusėje, o baravykų važiuojame į Šešuolių girią.
Grybautojų daug ir atvykus pamačius, kad jau automobilių miškuose pilna, apima toks liūdesėlis, bet visada grįžtame su laimikiu. Su vyru esame atsakingi grybautojai ir imame tik tiek kiek suvalgome, aš daugiau laiko praleidžiu juos fotografuodama, vyras ieškodamas“, – šypsosi Rima.
Ragina neišmesti grybų liekanų
Grįžę iš miško mes grybus perrenkame, nuvalome, o grybų nuovalas dažniausiai tiesiog išmetame. Tačiau jų išmesti nereikėtų, grybų nuovalas galima išbarstyti sode ir tikėtina, kad po kurio laiko tose vietose išaugs nauji grybai.
„Grybautojams dažniausiai iš kelionių į mišką lieka didesnis ar mažesnis grybų nuovalų kiekis. Yra tikima, kad jas išbarsčius prie namų grybai atsiras visai šalia ir nebereikės grybauti. Iš tiesų tai yra įmanoma, tačiau yra daug niuansų“, – anksčiau naujienų portalui tv3.lt pasakojo gamtininkas Almantas Kulbis.
Mes renkame grybų vaisiakūnius, o grybieną paliekame miške. Vaisiakūnis yra ta grybo dalis, kuri yra lyginama su obuoliu ant obels. Grybų vaisiakūniai kasmet atsiranda iš grybo organizmo ir tai yra grybo dauginimosi dalis.
Gamtininkas aiškino, kad grybų vaisiakūniuose atsiranda grybų sporos. Jei pažiūrėsime atidžiau į grybo vaisiakūnius, pamatysime vaisinį sluoksnį. Bobausių, briedžiukų, vaisinis sluoksnis yra išsidėstęs per visą grybo kepurėlės paviršių, tačiau baravykų, ūmėdžių ir didžiosios dalies kitų grybų vaisinis sluoksnis yra kepurėlės apačioje.
Ant baravykų yra skylutės, o ant kitų grybų yra lakšteliai, kuriuose atsiranda vadinamosios papėdės, kuriose yra išsidėstę sporos. Jos išbyra ir taip gali atsirasti nauji grybai mūsų sodybos aplinkoje. „Geriausias būdas pamatyti grybų sportas yra palikti grybo kepurėlės apačią į viršų ant popieriaus lapo. Skiriasi grybų sporų spalvos.
Kai kurių grybų sporos yra tamsios, todėl reikia padėti grybą ant balto popieriaus lapo, o, pavyzdžiui, ūmėdžių sporos yra šviesios, todėl reikia padėti tamsios spalvos popieriaus lapą“, – kaip pamatyti grybų sporas aiškino A. Kulbis.
Užtenka vienos nakties ir puikiai pamatysim grybų sporų antspaudą. Metant grybų nuovalas, dažnai būna sukirmijusių, sugedusių grybų. Iš šių grybų išmestų kepurėlių išbyra sporos, atsiranda esminė sąlyga grybams sudygti.
Grybų augimui reikalingi medžiai
Gamtininkas tikino, kad sporos sode sudygti gali, tačiau jos turi sudaryti mikorizę su medžiu, nes didžioji dalis grybų yra mikoriziniai grybai ir turi draugystę su įvairių rūšių medžiais ir tik su jais bendradarbiaudami grybai gali augti, grybiena plisti ir užsimezga nauji vaisiakūniai.
„Jei pažvelgsime į grybų rūšis ir medžius, tai medis lyderis, kuris sudaro daugiausiai mikorizių su didžiausiu grybų skaičiumi yra ąžuolas. Šis medis bendradarbiauja net su 400 mūsų grybų rūšių, po juo auga didžioji dauguma grybų. Antroje vietoje yra beržas, o paskutinę vietą užima juodalksnis, kuris mikorizę sudaro tik su 20 rūšių grybų, taigi po šiuo medžiu atsiranda mažiausiai grybų“, – dėstė gamtininkas.
Dauguma grybų auga spygliuočių miškuose: eglynuose ir pušynuose. Pavyzdžiui, visų mėgstamos rudmėsės. Viena jų rūšis auga tik po eglėmis, kita rūšis tik po pušimis. Barstant grybų nuovalas reikia įsitikinti, kad tokių medžių yra ir mūsų aplinkoje.
Kulbis teigė, kad yra girdėjęs, kai grybautojai metai iš metų tokiu būdu išplatindavo grybų vaisiakūnius savo sodybos aplinkoje ir grybai išaugdavo, todėl tai iš tiesų yra įmanoma, tačiau nereikėtų tikėtis, kad vieną kartą ir vienoje vietoje išbėrę grybų sporas jau kitais metais galėsim džiaugtis grybų derliumi.
Vaisiakūniai paprastai auga ne po pačiu medžiu, o kažkur periferijoje, kur yra smulkių medžio šaknų. Ten didžiausia tikimybė rasti daugiausiai grybų vaisiakūnių. „Taip pat ne visi grybai yra mikoriziniai su medžiais.
Dauguma grybų, kuriuos renka mūsų grybautojai yra būtent tokie, kurių ryšiai yra kitokie. Yra grybų, kurie ardo medieną, yra grybų parazitų, todėl jei išbarstysime juos savo aplinkoje, pavyzdžiui, kelmučius, jie gali mums pakenkti, jie gali užpulti mūsų vaismedžius, obelis, slyvas ir tapti nepageidaujamais. Padaryti ne naudos, o žalos“, – įspėjo gamtininkas.
