Užkrečiamųjų ligų specialistas prof. Saulius Čaplinskas teigia, kad jau atėjo laikas keisti naujagimių vakcinacijos nuo virusinio hepatito B (VHB) strategiją Lietuvoje.
Nėščiąsias testuoja, bet naujagimius vis tiek skiepija
Jis atkreipė dėmesį į naujausią Europos ligų kontrolės centro (ECDC) ataskaitą, kuri rodo, kad naujų virusinio hepatito B atvejų kasmet mažėja. Tokia pati tendencija stebima ir Lietuvoje. Be to, medikas priminė, kad nuo 2019 m. Lietuvoje visos nėščiosios yra testuojamos dėl hepatito B antigeno.
„Kam tuomet vykdoma nėščiųjų patikra? Kaip yra dabar – jei nėščioji yra užsikrėtusi, labai didelė tikimybė, kad ji užkrės savo naujagimį. Kai atsirado techninės galimybės, išspręstos finansinės prielaidos šiai patikrai vykdyti, to ėmėsi absoliuti dauguma Europos Sąjungos šalių.
Ir tik penkiose šalyse, tarp kurių – ir Lietuva, naujagimiai vis dar yra skiepijami pirmąją parą po gimimo, kas kelia rūpestį daugeliui tėvelių. Juk nėščiųjų patikros tikslas ir yra sudaryti prielaidas pakeisti naujagimių skiepų kalendorių. Be kita ko, kai žinoma, jog moteris užsikrėtusi hepatitu B, iškart galima taikyti ir atitinkamas intervencijas, saugos priemones tam, kad neužkrėstų savo naujagimio“, – kalbėjo profesorius.
S. Čaplinskas pažymėjo, kad daugelyje ES šalių vakcinuojami tik tų motinų naujagimiai, kurioms buvo rastas teigiamas hepatito B antigenas. Kitiems naujagimiams nukeliamas skiepo laikas.
„Ne paslaptis, kad daug tėvelių kelia susirūpinimą, kad tik ką gimusiam kūdikiu galbūt nereikia skirti skiepo. Aišku, daug kas priklauso ir nuo situacijos šalyje. Jei fiksuojama labai daug hepatito B atvejų, yra labai didelė rizika naujagimiui dėl aplinkos. Bet pagal dabartinius duomenis, sergamumo lygis žemas, tai kam skiepyti vos gimusius naujagimius.
Problema ta ir yra, kad Lietuvoje kartais prigalvojama ir vykdoma eilė intervencijų, bet jos yra nevertinamos, neišaiškinamos žmonėms ir kai kažkokia intervencija daroma, bet jos rezultatais nesiremiama priimant sprendimus, tai žmonės ir supranta, kad tai daroma tik dėl varnelės, o ne dėl žmonių sveikatos“, – pastebėjo jis.
Nueitas ilgas kelias
Gydytojas infektologas prof. habil. dr. Vytautas Usonis tokiai minčiai tai pat pritarė – laikas nebe tik svarstyti keisti vaikų vakcinavimo nuo hepatito B strategiją, bet jau ir imtis veiksmų.
Profesorius kartu priminė, koks ilgas kelias nueitas iki to, kad būtų galima kalbėti apie šio skiepo naujagimiams pavėlinimą.
„Visa istorijos pradžia siekia dar 1995–1996 m. Skiepas nuo hepatito B vaikams buvo ir yra labai reikalingas – naujagimiams ši infekcija, jei gimdymo metu gaunama iš mamos, kuri gali net nežinoti, kad serga, yra grėsminga gyvybei.
Savo archyvuose turiu apie 1998 m. nutikusią naujagimio mirtį nuo žaibinio hepatito. Labai tikiuosi, kad ji buvo paskutinė. Tas vaikas žuvo keli mėnesiai iki to, kai Lietuvoje buvo pradėtas skiepijimas. Jei jis būtų paskiepytas, 100 proc. būtų išgyvenęs ir gerokai virš 90 proc. tikimybė, kad nebūtų užsikrėtęs“, – pasakojo jis.
Vis tik gydytojas konstatavo, kad situacija nuo tų laikų yra labai pasikeitusi. Pasak V. Usonio, jei tada epidemiologai skaičiavo, kad Lietuvoje net iki 10–15 proc. gestacinio amžiaus moterų galėjo būti infekuotos, tokiu atveju visuotinis naujagimių skiepijimas buvo vienintelė priemonė.
„Vėliau dar keletą metų buvo skiepijami ir paaugliai – kurie irgi yra labai didelė hepatito B rizikos grupė. Paauglystė – traumatiškas amžius, kada pradeda skraidyti amūrai, gęsti dantys, o visa tai yra hepatito B rizikos veiksniai. Ir paauglių skiepijimas buvo sustabdytas tada, kai iki 12–13 metų užaugo tie vaikai, kurie buvo skiepyti dar naujagimystėje.
Visa tai – didžiulis darbas ir didelė skiepijimo sėkmė, nes nuo tų 1998 m. Lietuvoje nebėra fiksuoto nė vieno mirties atvejo nuo žaibinio naujagimių hepatito B. O dabar Lietuvoje beveik užaugo gestacinio amžiaus moterų karta, kurios jau buvo paskiepytos ir jų pagimdytiems naujagimiams tos grėsmės praktiškai nebėra“, – aiškino infektologas.
Skiepytų suėjus dviem mėnesiams
Kalbėdamas apie nėščiųjų patikrą nuo šios infekcinės ligos, pašnekovas atkreipė dėmesį, kad epidemiologai čia turi tokią skeptišką nuomonę.
„Daug kartų dėl to diskutuota ir jų nuomonė tokia, kad tai yra moterų sveikatinimo priemonė, bet nėra pakankama hepatito B kontrolės priemonė, nes į šias programas dažniausiai nepatenka didžiausios rizikos grupėms priklausančios moterys – tai yra intraveninių narkotikų vartotojos, sekso darbuotojos, socialinių problemų turinčios moterys ir pan.
„Tik penkiose šalyse, tarp kurių – ir Lietuva, naujagimiai vis dar yra skiepijami pirmąją parą po gimimo, kas kelia rūpestį daugeliui tėvelių. Juk nėščiųjų patikros tikslas ir yra sudaryti prielaidas pakeisti naujagimių skiepų kalendorių“, – sako S. Čaplinskas.
Bet tam tada irgi yra sugalvotas mechanizmas – atvykstanti gimdyti moteris turi turėti dokumentą, kad ji buvo tirta. Kitu atveju dabartinės technologijos leidžia tyrimą gimdyvei atlikti vietoje – per tą parą, kada reikia spėti paskiepyti vaiką, atlikti tyrimą gimdyvei. Taigi šiandien šia prasme jau yra sąlygos saugiai gimdyti naujagimius ir, reikalui esant, tuos naujagimius apsaugoti“, – konstatavo V. Usonis.
Gydytojas pabrėžė, jog esant tokioms sąlygoms galima atsisakyti naujagimių skiepijimo pirmą jų gyvenimo dieną ir tą pradėti nuo dviejų mėnesių kartu su kitomis vakcinomis.
„Vienas dalykas, tai ir psichologiškai šeimai geriau, ir imuniteto prasme tai yra gerai. Taip pat būtų galima naudoti didesnės apimties kombinuotas vakcinas – dabar yra skiepijamos 5 komponentų vakcinos. Tuo metu Europoje daugelyje šalių yra naudojamas 6 komponentų vakcinos, įskaitant ir hepatitą B. Taigi tokie yra argumentai, kodėl galėtume koreguoti skiepijimo strategiją šiomis vakcinomis“, – apibendrino infektologas.
SAM: prie klausimo ketinama grįžti šiemet
Portalas tv3.lt pasiteiravo, ką apie tokius siūlymus mano Sveikatos apsaugos ministerija. Ji patvirtino, kad mintis peržiūrėti kūdikių skiepijimo nuo hepatito B strategiją buvo svarstyta dar 2019 m., tačiau viską sujaukė pandemija.
Ministerijos atsakyme nurodoma, kad vadovaujantis Nacionalinės imunoprofilaktikos 2019–2023 metų programa (NIP), 2019 m. buvo numatyta svarstyti skiepijimo nuo hepatito B taktikos pakeitimą, pereinant prie rizikos grupėms priklausančių naujagimių skiepijimo ir universalios kūdikių vakcinacijos (skiepijant šešiavalente kokliušo, difterijos, stabligės, poliomielito, B tipo Haemophilus influenzae ir hepatito B vakcina).
„2019 m. spalio 25 d. vykusio NIP koordinavimo tarybos posėdžio metu buvo svarstyta Nepriklausomų ekspertų (konsultantų, patarėjų) grupės pateikta ekspertinė nuomonė šiuo klausimu. Nutarta, kad siekiant priimti sprendimą, reikia įvertinti nėščiųjų sveikatos stebėsenos rezultatus. Tačiau 2020 m. pradžioje pasaulį užklupus COVID-19 ligos pandemijai, šie suplanuoti vertinimai ir sprendimų priėmimai buvo atidėti. Šiemet planuojama šį klausimą pakartotinai svarstyti NIP Koordinavimo tarybos posėdyje“, – aiškino ministerijos specialistai.
Lietuvoje naujagimiai ir kūdikiai pagal Lietuvos Respublikos vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių pradėti skiepyti nuo hepatito B 1998 m., o 2002 m., tobulinant profilaktinių skiepijimų kalendorių, pradėti skiepyti ir 12 metų paaugliai.
Nuo 2019 metų sausio pirmos dienos visoms nėščiosioms kraujo tyrimas dėl hepatito B viruso antigeno (HBsAg) yra apmokamas iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto.
Užsikrėtus mažiems vaikams hepatito B pasekmės dažnesnės
Primenama, kad hepatito B virusu (HBV) užsikrėtusi nėščioji šį virusą gali perduoti savo vaikui nėštumo ir gimdymo metu (perinatalinis perdavimas). Perinatalinė hepatito B viruso perdavimo rizika priklauso nuo įvairių veiksnių. Didžiausia hepatito B viruso perdavimo rizika yra tuomet, kai nėščioji suserga hepatitu B trečiąjį nėštumo trimestrą. Ši rizika siekia iki 95 procentų ir tai reiškia, jog devynios iš dešimties trečiąjį trimestrą susirgusios hepatitu B nėščiosios gali perduoti virusą savo vaikui nėštumo ir gimdymo metu.
Vaikams, jei jie užsikrečia būdami labai maži, hepatito B viruso sukeltos infekcijos pasekmės vystosi žymiai dažniau. Dėl šios priežasties hepatito B vakcina yra rekomenduojama naujagimiams.
Hepatitu B vaiką gali užkrėsti ne tik tėvai, bet ir kiti šeimos nariai, taip pat asmenys, su kuriais vaikai bendrauja už savo namų ribų. Dėl hepatito B viruso sugebėjimo sukelti nebylią infekciją (t. y., be akivaizdžių simptomų), daugelis hepatito B virusu užsikrėtusiųjų net nežino, kad jie yra užsikrėtę.
