Balandžio 14-ąją suėjo 33 metai po avarijos, kurios metu jį kartu su broliu, važiavusius motoriniu dviračiu, nubloškė lengvasis automobilis. Tą dieną jis puikiai prisimena iki šiandien.
„Tokių dalykų nepamirši visą gyvenimą, nes tai pakeičia visą gyvenimą ir apverčia jį aukštyn kojomis“, – sako jis.
44-erių Irmantas džiaugiasi kiekviena jam duota diena, jam tai didžiausia dovana, kurios galėjo netekti vos per vieną akimirką.
Kelionė į mokyklą pakeitė gyvenimą negrįžtamai
Saulėtą balandžio šeštadienį jis su savo vyresniu 13-mečiu broliu išsiruošė į mokyklą. Nors įprastai brolis vienas vykdavo motoriniu dviračiu, o Irmantas – autobusu, tačiau tądien brolis pasiūlė vykti kartu.
„Buvo diena prieš Velykas. Mama atėjo mane pažadinti, kad spėčiau į autobusą, vežantį į mokyklą, bet brolis pasakė, kad nekeltų, nuvažiuosim kartu, o kai grįšim, padėsim ruoštis Velykoms, kad taip abu grįšime anksčiau.
Išvažiavome brolio motoriniu dviračiu, kaip jį tais laikais vadino, į mokyklą ir prieš pat mokyklą mus partrenkė lengvasis automobilis. Smūgis buvo labai stiprus“, – prisimena I. Kvietkauskas.
Kiek žino iš pasakojimų, lengvojo automobilio vairuotojas važiavo ne vienas, galbūt užsikalbėjo ir nepastebėjo važiuojančių jaunuolių. „Mane permetė per mašiną, o brolį nuo smūgio išmetė į orą.“
Medikų prognozės buvo sukrečiančios – jie sakė, kad vaikai ryto nesulauks, todėl tėvams pasiūlė važiuoti ruoštis laidotuvėms ir nieko per daug nesitikėti. Vis dėlto, įvyko stebuklas, abu vaikai išgyveno, tačiau gyvenimai pasikeitė negrįžtamai.
„Likau prikaustytas prie vežimėlio, žemiau juosmens nieko nejaučiu. Kadangi buvau dar vaikas, gal dėl to buvo lengviau su tuo susitaikyti.
Vėliau daktarai sakė, kad gal dar vaikščiosiu, turėjo vilčių. Tai niekada neįvyko, bet paskui, laikui bėgant, apsipranti.
Aišku, nebuvo lengva – matydavau, kaip bendraamžiai eina į mokyklą, žaidžia, laksto, o aš negaliu. Teko išmokti gyventi kitaip“, – šypteli jis.
Visko mokėsi iš naujo
Reikėjo mokytis viską, kaip pats sako, daryti rankomis, judėti vežimėliu. Nors buvo vilčių, kad po dviejų mėnesių ligoninėje Marijampolėje perkėlus į Kauną bus atliktos operacijos, kurios padės atsistatyti, teko susitaikyti su nauja realybe:
„Matyt, net nebuvo vilčių, kad kažką darytų. Tik gulėjome ir gydėmės, galiausiai tėvai nusprendė mus vežtis namo ir gydyti namuose, prižiūrėti, nes situacija nebuvo lengva – brolis su sese buvo mažesni, tad vienas tėvų atvažiuodavo, budėdavo pas mus, o kitas būdavo namuose.“
Tėvus, pasak pašnekovo, šis įvykis tik dar labiau sustiprino, jiedu vienas kitą palaikė kiekviename žingsnyje. I. Kvietkauskas atvirai sako, kad tėvai buvo sulaukę siūlymo vaikus atiduoti į neįgaliųjų namus, tačiau tokios minties jie net neprisileido – rankų nuleisti niekas neketino.
Pats save Irmantas vadina laimės kūdikiu ir kiekvieną dieną džiaugiasi net pačiais mažiausiais dalykais. Sako, jei panirtų į niūrių minčių liūną, būtų tik blogiau.
„Aš džiaugiuosi gyvenimu. Kad ir koks jis yra, galiu džiaugtis, kad galiu daryti tai, ką darau šiandien. Aišku, būna visokių dienų, bet kai palūžti vėl susiimi, vėl bandai imtis kažkokios veiklos, keisti mintis ir tikėtis, kad bus geriau, nes tai – laikinas laikotarpis. Blogiau, kai gailiesi kažko, ko negali padaryti“, – svarsto pašnekovas.
Laimės kūdikiu save vadina ir dėl to, kad 30 metų po avarijos nė karto nesilankė ligoninėje. Tik per pastaruosius porą metų teko pagulėti ligoninėje, bet tai nesustabdė, veikiau priešingai – suteikė dar daugiau peno džiaugtis, kad dabar jaučiasi gerai.
Kiekviena diena – dovana
Irmantas vairuoja automobilį, tad mėgsta pakeliauti, pasigrožėti gamta, sustoti paklausyti čiulbančių paukščių ar tekančio vandens garso. Jis pastebi, kad nors daug kas Lietuvoje keičiasi, kai kur kyla nemenkų iššūkių.
„Daug vietų yra pritaikytos, bet yra ir tokių, kurios pritaikytos žmogui su vežimėliu, bet taip, kad ir sveikas žmogus, atsisėdęs į vežimėlį, neįveiktų kliūties“, – nusijuokia, bet pasidžiaugia, kad daugelis lankytinų vietų prieinamos visiems.
Laisvu laiku, kai nedirba, keliauja žvejoti – tai vienas iš jo hobių. O kai veiklos daug, nelieka laiko galvoti, kad kas negerai – kas gali būti blogai, kai gyvenimas pameti tiek įvairiausių galimybių?
„Reikia džiaugtis kiekviena akimirka, kurią dar turime, nes mes niekada nežinome, kada kas nors gali atsitikti, apsiversti aukštyn kojomis ar galime nebeturėti gyvenimo. Reikia džiaugtis, kad atsikėlei ir nugyvenai dieną“, – nusišypsodamas visiems palinki I. Kvietkauskas.
Esu fiziškai sveikas žmogus
Tik galvoje tamsu
Ką daryti , kovoju
