Stengiuosi laikytis tokių tradicijų, o jeigu užklumpa kokia nesėkmė, į bažnyčią užsuku ir dažniau – ilgus metus ten radau paguodą ir ramybę.
Kai mano šeima ėmė griūti, o vyrą pradėjau įtarti neištikimybe, labai norėjau nueiti išpažinties. Nors pati kalta dėl nieko nesijaučiau, norėjau išgirsti kunigo patarimų, palaikymo žodžių, kurie mane sustiprintų. Širdyje norėjau skirtis, tačiau tuo pačiu nesitraukė mintis, kad taip daryti nekatalikiška.
Įskaudino kunigo žodžiai
Deja, nuėjusi išpažinties pasijaučiau dar blogiau. Vos papasakojusi kunigui, kad įtariu vyrą neištikimybe, sulaukiau tokio moralo, kad ėmiau raudonuoti kaip burokas.
„Jei buvo neištikimas, žinoma, blogai, nuodėmė, tačiau gal ir jūs pati nebuvote gera žmona? Ar tinkamai rūpinatės vyru? Ar laukiate jo su vakariene, išlydite į darbą su pusryčiais?“
Tai buvo vos keli klausimai, kuriuos kunigas, anapus klausyklos, ėmė man žerti. Pasimečiau, sutrikau, norėjau bėgti! Kokią teisę kunigas turi klausinėti tokių dalykų ir kodėl nepagaminta vakarienė gali tapti skyrybų priežastimi?
Man sunku suvokti, nes mes gyvename XXI amžiuje. Ar tikrai „gera žmona“ yra tik ta, kuri laukia su šiltu maistu ir išeinant į darbą sukamšo drabužius? Ir jeigu aš taip nesielgiu, tai savaime esu kalta dėl to, kad vyras man neištikimas??? To jau per daug!
Nesvarbu, kokį sprendimą priėmiau dėl santykių su vyru, bet kad jau pas tą kunigą neisiu išpažinties, tai esu tikra.
Autorius: skaitytoja Dovilė
Turite ką papasakoti? Parašykite mums [email protected]