Ūkininkė Jonata Pauraitė naujienų portalui tv3.lt atskleidė bijūnų priežiūros patarimus, kad šie augalai sukrautų begalę žiedų.
J. Pauraitė sako, kad bijūnų rūšių yra daug, ypatingai kalbant apie jų veisles, ankstyvumą. Ūkininkės teigimu, kiekvienas žmogus atsirenka, kas jam gražiau ir prie ko derins spalvinguosius augalus.
„Bijūnas yra vienas seniausių ir mažiausiai lepių augalų. Kad numarintum bijūną, reikia pasistengti (juokiasi). Jis yra ilgaamžis augalas – su kiekvienais metais tampa vis gražesnis ir nėra patrauklus nei ligoms, nei kenkėjams.
Kadangi yra įvairių bijūnų spalvų, žmonės juos derina prie įvairių medžių, gėlių. Galima rinktis tokį, kokio tik geidžia širdis“, – šypsosi J. Pauraitė.
Svarbu tinkamai pasodinti
Ūkininkė teigia, kad svarbiausias aspektas bijūnų priežiūroje – sodinimas. Moters teigimu, taisyklingai pasodinus augalą, jis atskleis visą savo grožį.
„Yra sakoma, kad bijūnas visą savo aukštį ir grožį parodo trečiais metais. Bijūnai mėgsta neutralų dirvožemį – jis negali būti rūgštus. Visgi, jei dirvožemis yra rūgštus, derėtų nušarminti su kalkėmis ar pelenais. Rugštingumas turėtų būti skalėje tarp 6 ir 6,5.
Prieš sodinant, bijūnui reikėtų paruošti gerą terpę: augalui itin kenkia per gilus sodinimas. Tad reikėtų kasti tinkamą duobę: pusę metro į gylį, pusę į plotį, padaryti gerą drenažą (bijūnas labai nemėgsta užmirkimo) ir įdėti kompostinės žemės.
Jei numanote, kad augalą gali užlieti vanduo, reikėtų drenuoti apačią, dėti keramzito, akmenukų“, – sako ūkininkė.
Kaip prižiūrėti bijūnus?
Moters teigimu, patys gražiausi bijūnai yra pasodinti nuo rugpjūčio mėnesio vidurio iki spalio pradžios. Vėliau sodinti nereikėtų, nes pavasarį galima ir neberasti pasodinto augalo – jis supus:
„Svarbu bijūno nepasodinti per giliai, kad neužkastumėme jų pumpurų. Per giliai pasodintas bijūnas stresuoja – jis gali visiškai nežydėti arba sunykti. Gylį reikia parinkti pagal individualų sodinuką, kad nebūtų užkasti jo pumpurai (maždaug 10-15 centimetrų).“
Pasirinkus bijūnų veisles, svarbu atkreipti dėmesį į jų aukštį. Rekomenduojama palikti metrą ar pusantro laisvo ploto:
„Yra net pusantro metro aukščio bijūnų. Tuomet labai svarbu naudoti atramas, nes intensyvaus žydėjimo metu jie neatlaiko svorio ir linksta į apačią. Taip pat bijūnai mėgsta saulę, tad nederėtų jų laikyti pavėsyje (pavėsyje pasodinti augalai griūna į šoną, nepražysta).
Pirmus metus rekomenduočiau nuskinti pirmuosius pumpurus. Žinoma, visiems smalsu pamatyti, kaip atsiskleis išrinkta spalvą, tačiau tada bijūnas visą savo energiją atiduoda į žiedą ir nenori auginti pačio kelmo. Nuskynus pirmuosius pumpurus, vėliau galite džiaugtis žiedų gausybe“, – sako J. Pauraitė.
Neskubėkite nupjauti lapų
Ūkininkė Jonata teigia, kad jei vasara sausesnė ir pradeda plyšinėti augalo žiedai, rekomenduojama nepagailėti vandens. Vienam žiedui – du, trys kibirai vandens tam, kad pats žiedas taip greitai nevystų:
„Kai bijūnai nužydi, daug kas sako, kad jų lapai tampa nebegražūs ir juos nupjauna. Taip daryti nereikėtų – rekomenduoju sulaukti rudens, kol augalas pats pašalins savo lapelius.“
Paklausus, ką daryti, kad augalas prikrautų daug žiedų, ūkininkė teigia, kad viskas priklauso nuo bijūno amžiaus. Kuo daugiau metų augalas puselėjamas – tuo daugiau žiedų galima tikėtis.
„Kol augalas yra jaunas, jis turi užauginti save, o tik tada energiją atiduoda žiedams. Taip pat bijūnai nori gero dirvožemio ir maisto medžiagų. Kai bijūnai pavasarį pradeda žydėti, rekomenduočiau terpę patręšti mikroelementinėmis trąšomis.
Dažnai žmonės pasodina ir pamiršta daugiamečius augalus. Jiems, kaip ir vasariniams augalėliams, reikia tręšimo“, – sako ji.
J. Pauraitė primena, kad pačiais pirmais augalo sodinimo metais drėgmės nereikėtų gailėti. O su genėjimu nederėtų persistengti:
„Jei ruduo yra drėgnesnis, laistyti nerekomenduočiau, tačiau jei sausesnis, bent kartą į savaitę reikėtų jį palieti.
O pavasarį, po pirmų metų sodinimo, rekomenduočiau augalą palepinti ir laistyti visą sezoną. Kadangi tai daugiametis augalas, vėliau jis pats save išmaitina ir laistyti praktiškai nebereikia.
Genėti bijūno nereikėtų. Tereikia rudenį nukirpti šakas, o pavasarį jis jau turės naujus ūglius. Medėjančių bijūnų nereikia net kirpti – jie numeta lapus <...> juos apvalome ir paliekame sumedėjusias šakas.“