Susie Flintham (43) iš Didžiosios Britanijos buvo sugniuždyta, kai sužinojo, kad jos tėtis Howardas Crozieris (81) po neilgai trukusios kovos su virusu kovo 28 dieną mirė.
Jam prieš kelerius metus buvo diagnozuota demencija ir Parkinsono liga, todėl jis gyveno senelių globos namuose, bet buvo „gyvybingas, šelmiškas ir linksmas“ bei „mylėjo gyvenimą“.
Kai ligoninėje besigydydamas plaučių uždegimą jis užsikrėtė koronavirusu, Susie jį lankė kiek galėdama dažniau, prieš jam mirštant. Kalbėdama „BBC Radio 5“ laidoje scenos menų mokytoja dirbanti dukra pripažino, kad gedulo ramiai išgyventi dar nesugebėjo, o apie tuščią vietą prie stalo per Kalėdas galvoja su siaubu.
„Kadangi gyvename pandemijoje, kadangi ji ir toliau tęsiasi, mirčių skaičius didėja, labai sunku suprasti, į kurią pusę žvelgti toliau ir kaip toliau gyventi“, – sakė Susie. – „Ėjau į terapiją, prisijungiau prie artimųjų dėl COVID–19 netekusių šeimų grupės – jiems pavyko visiems nariams išrūpinti 12 savaičių trukusią terapiją, bet vis tiek nesu tikra, ar gedulą jau pergyvenau. Įsivaizduoju tuščią tėčio vietą prie stalo per Kalėdas ir tai man kelia siaubą – nežinau, kaip pavyks ištverti tą dieną.“
Ji pasakoja, kad vos prisiminusi tėtį pravirksta, bet mano tai dėl to, kad yra tarsi „įstrigusi“ gedule, ir negali „eiti į priekį“.
Anksčiau šiais metais paskelbta ataskaita parodė, kad Didžiojoje Britanijoje įsigali „gedulo pandemija“, nes daugiau nei pusė artimųjų netekusių žmonių su jais negalėjo tinkamai atsisveikinti dėl karantino metu įvestų apribojimų. Beveik 10 000 suaugusiųjų apklausa, užsakyta „Co–op Funeralcare“ parodė, kad 47 procentai artimuosius praradusiųjų po kovo 23 dienos, kai šalyje buvo įvestas karantinas, negalėjo su jais atsisveikinti.
Maždaug 59% gedinčiųjų įsitikinę, kad gedulo procesą neigiamai paveikė koronaviruso sąlygoti apribojimai, o maždaug ketvirtis jaučia kaltę dėl to, kad mirusiems artimiesiems negalėjo suorganizuoti tokių laidotuvių, kokių jie nusipelnė, rašoma dailymail.co.uk.
Savo mamą 2006 metais palaidojusi Susie paaiškino, kad šiuo metu „tiesiog nėra“ tų „mechanizmų“, į kuriuos žmonės remiasi išgyvendami gedulą, todėl gyventi toliau yra labai sunku.
„Labai užjaučiu kiekvieną žmogų, kuris prarado artimąjį ir dabar jaučiasi įstrigęs, negali eiti į priekį“, – sako ji. – „Kai 2006 metais mirė mano mama, buvo laidotuvės, šalia turėjau savo draugus, galėjau apsikabinti kitus žmones, o dabar šių mechanizmų tiesiog nėra.
Tėčio laidotuvėse dalyvavome dviese. Buvo galima pasikviesti penkis, bet kaip pasirinkti, ką kviesti, kieno sveikata rizikuoti? Todėl dalyvavome tik aš su vyru. Tai nebuvo tos laidotuvės, kokias būčiau norėjusi jam suorganizuoti, jis nebūtų norėjęs, kad atsisveikinimas su juo būtų toks. Žinoma, nebuvo jokių šermenų, tiesiog grįžome namo ir sėdėjome, žiūrėjome į nieką savo svetainėje. Kol negalėsiu kažkaip pažymėti jo gyvenimo, nežinau, kaip gyventi toliau.“
Prisimindama savo tėtį Susie sakė: „Mano tėtis buvo gyvybingas, šelmiškas, jis buvo linksmas ir geras. Prieš kelerius metus jam buvo diagnozuota demencija ir Parkinsono liga, todėl, deja, turėjome jį perkelti į globos namus, bet jis tikrai nebuvo tik mirties laukiantis žmogus. Jis labai mylėjo gyvenimą.“
Globos namai, kuriuose gyveno Howardas, į karantiną užsidarė dar dviem savaitėms likus iki visuotinio karantino paskelbimo kovo mėnesį, o 15 mėnesio dieną jo dukra sulaukė skambučio – tėčiui buvo iškviesta greitoji. Howardas buvo paguldytas į ligoninę, jam buvo diagnozuotas plaučių uždegimas ir tada gydytojai jo dukrai pasakė, kad kitos 24–48 valandos bus kritinės – tačiau buvo panašu, kad jo būklė sparčiai blogėja.
Ji prisimena: „Antradienį, kai nuėjau jo aplankyti, jis dar sėdėjo tiesiai, mes kartu dainavome, juokėmės, tikrai atrodė, kad jam gerėja. Tada jis keletą kartų buvo perkeltas iš vieno skyriaus į kitą, ir į vieną iš tų skyrių kovo 22 dieną buvo paguldytas COVID–19 užsikrėtęs žmogus – tada skyrius buvo uždarytas ir aš nebegalėjau jo lankyti.
Kovo 25 dieną man paskambino ir pasakė, kad jo koronaviruso testas teigiamas – tai buvo priešmirtinė būklė, aš turėjau su juo pasimatyti. Į ligoninę vaikščiojau po keletą kartų per dieną, man leisdavo su juo pabūti tik 10 minučių, buvau apsivilkusi visas asmens apsaugos priemones ir net nežinau, ar tėtis mane atpažino.“
Šeštadienį, kovo 28 dieną Susie sulaukė skambučio – medikai pranešė, kad jos tėtis mirė 5:45 ryto.
Paklausta, kaip išgyveno gedulą, Susie pripažino: „Nežinau, ar jau išgyvenau gedulą. Žinoma, tai buvo šokas, kas vakarą užmerkusi akis vis dar matau tėtį, kaip jis blaškosi, kaip jam trūksta oro, kaip jis kovoja dėl deguonies, kaip kilnojasi jo krūtinė. Negaliu atsitraukti nuo šio vaizdo – apie tai sapnuoju košmarus.“
Susie savo istorija pasidalino ypatingos dienos proga – Didžiojoje Britanijoje nuo gruodžio 2 iki 8 dienos buvo minima Nacionalinė gedulo sąmoningumo savaitė. Daugelis istorinių pastatų Londone – šv. Pauliaus katedra ir Blekpulio bokštas – buvo apšviesti geltona šviesa, pagerbiant tuos, kurie pandemijos metu išgyvena gedulą. Intencija taip pat paminėta tylos minute.
