Eimantas sutiko pasidalinti savo jautria istorija su naujienų portalo tv3.lt skaitytojais. Jis tikisi, kad ji padės tiems, kurie šiuo metu išgyvena nelengvą laikotarpį dėl priklausomybės alkoholiui.
Išgerdavo būdamas su draugais
Pradėjus kalbėtis apie sudėtingą Eimanto gyvenimo periodą, vyras atskleidė, kad viskas prasidėjo nuo studijų metų. Pasibuvimai su draugais niekuomet neapsieidavo be taurės gėrimo.
„Alkoholį pradėjau vartoti studijų metais. Ir, žinote, viskas prasideda nuo silpnų gėrimų. Išėjęs su draugais išgeri alaus, po to jau atsiranda toks dalykas, kad kiekvienas pasibuvimas automatiškai asocijuojasi su alumi ar su vynu.
Viskas taip ir ėjosi, iki kol tai tapo visiška kasdienybės dalimi. Taip viskas auga, auga, auga ir galiausiai supranti, kad vieną dieną neišgėrus kažkas negerai, jo norisi“, – apie pirmąjį susidūrimą su alkoholiu kalbėjo Eimantas.
Vyras pastebėjo, kad su laiku alkoholio vartojimas įgavo pagreitį. Vietoje anksčiau geriamo alaus ar vyno prasidėjo stipriųjų alkoholinių gėrimų vartojimas:
„Bėgant laikui, automatiškai atsiranda stiprieji gėrimai. Pereini prie stipriųjų, nes kuo toliau, tuo to alaus reikia daugiau išgerti, kad pasiektum tą patį apsvaigimo lygį. Tada jau labiau apsimoka pasiimti stipresnio gėrimo buteliuką iš išgerti. Ir taip, bėgant metams, per susitikimus atsiranda viskis ir brendis.“
Pasijuto apatiškas supančiam pasauliui
Nors vartodamas alkoholį Eimantas pokyčių nejuto, tačiau kalbėdamas dabar jis pastebėjo, kad tuo metu buvo stipriai psichologiškai pasikeitęs. Dėl kasdieninio alkoholio vartojimo vyras ėmė atsainiai žvelgti į gyvenimo tikslus.
„Jeigu žiūrint iš dabartinės perspektyvos, tai buvau pasikeitęs. Galbūt iš tos pusės, kad tapau mažiau žingeidus pasauliui ta prasme, kad susiaurėjo tikslų, siekiamybių ratas. Man užtekdavo pasitenkinti tuo, kad išgersiu ir bus gerai.
Tų visų poreikių, kuriuos turi jaunas, aktyvus žmogus, nebelieka. Automatiškai, užmuši laiką alkoholiu, o taip prarandi daug kitų dalykų. Galima sakyti ir kad tapau apatiškas pasauliui. Pagalvodavau, kad ai, gal šiandien kažko nedarysiu, rytoj padarysiu ir taip atsirado tas atsainumas. Tada į viską gyvenime žiūrėdavau paprasčiau“, – pasakojo jis.
Eimantas tikino, kad tuo metu jam tapo sunkiau suvaldyti savo potraukį alkoholiniams gėrimams. Vyras pats jau nebesugebėjo sustoti:
„Jeigu tu paskiri didžiąją dalį savo gyvenimo alkoholiui, tai trunka ne dieną ir ne dvi, o pusmetį, metus, gėrimas tampa nekontroliuojamu. Taip pradedi tarnauti alkoholiui, tada gyvenimas apsibrėžia ties nuolatiniu galvojimu, kada išgersi. Mintys atrodo taip: padirbau, po to išgersiu, kažką padariau – išgersiu. Visa tavo rutina sukasi per alkoholį.
Kitas dalykas, tu nebegali pats iš to išlipti. Negali sakyti: „Viskas, šiandien nebegersiu“. Tai yra beveik neįmanoma. Dėl to yra lašelinės, išsiblaivymo įstaigos ir visi kiti dalykai, nes pačiam su tuo kovoti yra labai labai sunku. Įmanoma, bet labai daug užtrunka. Dėl to visada patarčiau kreiptis į medikus, jei tik nuspręsta atsisakyti alkoholio.“
Neteko darbo ir šeimos
Kertinis momentas vyro gyvenime, privertęs jį susimąstyti, buvo laikas, kuomet jis neteko visko, kas jam buvo svarbu. Eimantas tikino, kad tada gyvenime pasiekė visišką „dugną“.
„Pačiam buvo taip, kad nebegalėjau išsikapstyti, nukentėjo darbai, išmetė iš vieno projekto, iš kito. Aišku, vis tiek save teisinau...
Kai gerdavau, visą laiką galvodavau, kad ateis ta diena „X“ ir nebegersiu. Realiai supranti, kad neateis ta diena, nieks neateis, nieks už tave nemes gerti. Viską turi padaryti pats.
Galiausiai, netekau darbo projektų. Turėjau ir žmoną, ir dukrą, kurios išvažiavo pas tėvus. Likau visiškai vienas, dugne. Visą laiką tada jutau vienatvę. Aišku, buvo tėvai ir broliai, jie palaikė.
Bet kol pats žmogus nenorės – tol nieko nebus. Tu negali pasakyti jam: imk, mesk, nebegerk. Dažniausiai geriančiam atrodo, kad jam tai viskas gerai, tik kiti mano, kad blogai. Veikia atvirkštinės psichologijos modelis: kuo labiau jam sako, kad jis nebegertų, tuo labiau jis sako, kad jo niekas nesupranta, nepalaiko, nepriima.
Jeigu žmogus geria, jis turi suprasti bėdą, turi suprasti, kad už jį niekas nemes. Jį reikia palaikyti tame procese ir palaikyti, net jei žmogus ir vėl geria, tikėti tuo dalyku.
Su manimi irgi tas įvyko. Atsiguliau į ligoninę su pankreatitu. Bet man gal gyvenime labai padėjo, kad aš esu tikintis. Tikėjimas gelbėjo sunkiais momentais, kai paliko žmona, nebebuvo darbų, kai likau vienas.
Tai pats baisiausias dalykas, kai guli palatoje ir supranti, kad niekam tavęs nereikia. O jeigu tau savęs nereikia, tai kitiems tavęs irgi nereikia. Tada pasidarai išvadas“, – sudėtingiausiomis gyvenimo akimirkomis dalijosi vyras.
Atsitiesti padėjo Dievas ir medikai
Itin sunkiu laiku Eimantas atsidūrė Santariškėse. Vyras tikino, kad jeigu ne ligoninėje buvę gydytojai ir jų žmogiškumas, jo istorija galėjo pakrypti visai kitaip.
„Pastebėjau, kad visi anoniminių alkoholikų susitikimai paremti tikėjimu, aukštesne jėga. Kai nutiko visi šitie dalykai, kai likau vienas, supratau, kad reikia su maldomis bandyti užsikabinti už gyvenimo ir arba dabar, arba niekada.
Anksčiau gyvenime bandžiau sustoti, susilašinti lašelines, bet viską pakeisdavo išėjimas, buteliuko nusipirkimas ir vėl užsikurdavo. Todėl labai svarbu atsidurti pas gerus medikus.
O aš atsidūriau Santariškėse ir tai buvo pats geriausias dalykas. Ten buvo du jauni daktarai, rezidentai. Jie kažkaip, atsimenu, pasikvietė į palatą mane, sakė: „Matome, kad esi jaunas, turi vaiką, kuris buvo atėjęs, tai gal kažkaip kabinamės į gyvenimą“. Daktarų žmogiškas santykis, palaikymas, maldos padėjo.
Aš rinkausi elgtis taip, kad išgyvenčiau vieną dieną be alkoholio, tą patį kartojau ir antrą dieną, ir trečią. Pats geriausias dalykas, kai meti gerti, kad tu iš tikrųjų gali užsiimti tuo, kas tau patinka, nes laikas, kurį praleisdavai galvodamas apie gėrimą ar geriant, lieka tau. Tas labai veža.
O pirmas dalykas, ko meldžiausi, kai išėjau iš ligoninės, buvo toks: „Dieve, leisk man pradėti mylėti save“. Ligoninėje gulėdamas supratau, kad jeigu žmogus geria, nusivaro save iki ligoninės, tai reiškia, kad jis visiškai sau nerūpi ir savęs nemyli. Tada po truputį su tomis maldomis bandžiau leisti sau pamilti save. Nes kaip tu mylėsi kitus iš tuščio indo?
Taip po truputėlį, po truputėlį, su Dievo pagalba, su savimi stojausi ant kojų. Mano raktas išlipant iš priklausomybės buvo su Dievo pagalba ir su savo noru. O dabar man kaip ranka nuimta. Aš galiu sėdėti geriančių kompanijoje, negerti ir būti pačiu linksmiausiu. Aš nebenoriu daugiau gerti. Tiesiog man to nereikia“, – pasakojo jis.
Susigrąžino gyvenimą į savo rankas
Šiuo metu Eimantas negeria jau penkerius metus. Vyras tikina, kad jo gyvenimas kardinaliai skiriasi nuo ankstesnio. Šiuo metu jis ne tik pats jaučiasi žymiai geriau, tačiau ir padeda kitiems, kovojantiems su priklausomybe.
„Aš kadangi pats aktorius, tai grįžo spektakliai, atsirado ir nauji projektai. Grįžau dirbti ir į mokyklą. Kai mečiau gerti, dirbau ir režisieriumi, atsidariau savo restoraną. Jį palaikiau pusantrų metų, tada prasidėjo karas, pakilo kainos ir nusprendėme nebeinvestuoti, bet tai buvo neįkainojama patirtis.
Kai mečiau gerti, kažkaip pradėjau vengti žmonių, kurie sako: „Ai, tai čia neįmanoma“. Viskas yra įmanoma, tik noro ir pastangų reikia. Dabar mano gyvenimo šūkis toks – gyventi gyvenimą.
Ir visas gyvenimas pradėjo bėgti šuoliais: nusipirkau namą, sugrįžo žmona, realiai, gal labiau susigrąžino, nes kai negeri, tavęs visiems reikia. Dabar turiu keturis vaikus. Toks ir gyvenimas – namai, mašinos, pinigai ir sunkus darbas.
Prisimenu, kad pas mane restorane dirbo tokia administratorė. Tada man kažkas sakė, kaip čia tu turi ir namą, ir tą, ir kitą. Man įstrigo jos frazė – kas negeria, tas viską turi. Realiai, taip ir yra“, – šyptelėjo Eimantas.
„Metus gerti stebuklų nebūna, saulė nepradeda kitaip šviesti, diena neprasideda kitaip, viskas vyksta taip pat. Bet tai labai nuolankus darbas su savimi. Jis duoda rezultatų ilgam.
Svarbu nemesti iš karto. Galbūt tai dienai geriančiam ir nepadės organizacijos, bet tai nereiškia, kad nepadės po pusmečio ar po metų. Bet jis jau žinos, kur kreiptis, kur jam eiti. Dėl to nuo geriančio žmogaus nelinkėčiau atsiriboti niekam, reikia parodyti, kur kreiptis, kur nuvažiuoti.
Dabar du pažįstamus nuvežiau į priklausomybių centrą. Vienas užsikabino, pradėjo eiti į anoniminių alkoholikų klubą, o kitas išėjo, neužsikabino, bet jis puikiai žino, kur jam eiti, kai jis pribręs, kad nebegali taip gyventi“, – savo veiksmus paaiškino Eimantas.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
