Komentarai ir analizė

Paskutinįjį 2012 m. ketvirtį nuosmukis euro zonoje, panašu, tik dar labiau gilėjo, nors naujų neigiamų sukrėtimų bendros valiutos sąjunga nepatyrė. „Danske Bank“ analitikai prognozuoja, jog euro zonos BVP ketvirtąjį ketvirtį mažėjo 0,2 proc. Nuosmukį iš dalies sukėlė visuotiniai mėginimai sumažinti gamybines atsargas.

Gyvename būtuoju ir būsimuoju laiku. Būtuoju – prisimindami savo gerovę, būsimuoju – tikėdamiesi, kad laimė gyventi Lietuvoje dar ateis. Viltis dar visus guodžia. Ar ilgai? Artėja Vasario 16-oji, Kovo 11-oji. Vėl visokie landsbergiai, buvę ir esami Seimo pirmininkai, premjerai, ministrai, kiti politikai postringaus, kaip atgavome Nepriklausomybę, kokie esami laisvi ir kaip visa tauta turi dėkoti jiems už neva jų iškovotą laisvę. Valio.

Šį rytą atsibudau gyvas ir sveikas. Jau 22 antrą kartą per savo keturiasdešimt metų. Ir taip kasmet. Kasmet, kai sausio 13-osios rytą pramerkiu akis, išsiverdu rytinės kavos, tada vėl pamatau brangius man žmones. Tada prieinu prie lango ir nužvelgiu, ką veikia kaimynai. Kai kurie šiandien kasa sniegą. Tolėliau mama stumia vežimėlį su kūdikiu. Pagalvoju, gerai, kad niekas nesikeičia jau 22 metus, nes kaimynai užsiima kasdieniais darbais, bet prieš 22 metus buvo kitoks rytas.

Kvailumas politikoje kartais pasireiškia kaip „paleckizmas“, kartais, kaip atseit labai šmaikštus cinizmas, o kartais, kaip limonadinis patriotizmas. Jis lydi turbūt visus reiškinius šiame pasaulyje, įskaitant 1991 metų sausio kruvinos nakties įvykių prisiminimą. Su „paleckizmu“ yra daugmaž viskas aišku – politiku būti trokštantis „alfonsas“ su draugais viauksi, kad į save nuo stogų šaudėme patys, o tankus kažkaip mistiškai iškvietė profesorius Vytautas Landsbergis.

Lietuvos čiuožėjai, neprastai gynę lietuviškos trispalvės garbę keliose svarbiose tarptautinėse varžybose, negalės atstovauti Lietuvai. Toks yra prezidentės Dalios Grybauskaitės sprendimas. Toks buvo ir Pilietybės reikalų komisijos siūlymas.

Jeigu reikėtų rasti tinkamiausią žodį apibūdinanti „nesisteminį“ pilietinį aktyvumą Lietuvoje, tai netiktų nei „menkas“, nei „nepastebimas“. Geriausiai tinka žodis „praraja“. Šis vienas žodis puikiai atspindi tiek milžinišką atstumą tarp aktyvistų ir eilinio piliečio, tiek menką supratimą, kas yra išties aktualu visuomenei, o kas tėra savojo rato problematika, kuri neturi jokio tvirto jungiamojo sąryšio tarp atskiru interesų grupių.

Šiek tiek susigulėjus emocijoms po eilinių (liūdna, kad tenka naudoti tokį apibūdinimą, bet jis čia geriausiai tinka, nes tai nutinka nuolat ir, deja, nebebūna didelis netikėtumas) masinių žudynių JAV Niutauno mokykloje, kilo diskusija dėl ginklo laikymo. Paprastai po tokių incidentų visuomenės pasipiktinimas būna „į vienus vartus“ – būtina maksimaliai riboti ginklo įsigijimo galimybes ir griežtinti kontrolę, kad ginklas nepakliūtų į rankas kokiam nors su velniais bendrauti ėmusiam veikėjui.

Praėjusią savaitę Lietuvos Seimo pirmininkas Vydas Gedvilas sukėlė tikrą šurmulį socialiniuose tinkluose ir tinklaraščiuose, davęs skandalingą (bent jau dabar tokiu tapusį) interviu rusų radijui „Svoboda“. Ir dabar, atslūgus emocijoms, galima pabandyti dar kartą pažvelgti į V. Gedvilo pasisakymus ir karštą reakciją į juos. Juk alternatyvi pozicija (galbūt netgi švelni provokacija) dar niekam demokratinėje valstybėje nepakenkė.

Manau, labai gerai, kad susipešė A. Račas su A. Ramanausku-Greitai. Šios viešos peštynės liudija naują pakopą permanentinėse batalijose, nuolat kylančiose viešojoje erdvėje. Jų baigtis ne tik abipusis spjaudymasis kraujais, bet ir labiau argumentuotos kritikos laiko pradžia. Šitų muštynių seniai reikėjo, jų laukėme, jų tikėjomės, ore seniai tvyrojo parako kvapas.

Kažkurį vakarą svarsčiau, ko taip veržiasi į Tautos šventovę Antanas Nedzinskas. Jam reikia garbės, valdžios, pinigų ar privilegijų? Atsižvelgiant į Seimo, kaip institucijos, populiarumą visuomenės nuomonės apklausose, dėl garbės galima būtų ginčytis. Kai esi vienas iš 141 parlamentaro, valdžia irgi nelabai kvepia. Pinigai – kas kita.

Sako – išmokyk beprotį Dievui melstis – anas kaktą prasiskels. Tik tokia mintis ateina į galvą skaitant didžiausios Lietuvos naujienų agentūros direktoriaus „srutų suvestines“. Jo asmenvardžius jau net ištarti baisu, nes anas baisiai iškilus ir etiškas iki sterilumo – visus gali pamokyti pilietiškumo, gerų manierų, profesionalumo. Visus visiems apskųsti ir tuo nepaliaudamas girtis.

Lietuviams kertant baltąją mišrainę ir kitus naujamečius delikatesus, JAV vyko kvapą gniaužianti drama. Amerikos įstatymų leidėjai sugebėjo atitraukti šalį nuo vadinamojo fiskalinio skardžio, virš kurio ši buvo pakibusi. Apie tą skardį JAV žiniasklaida ėmė masiškai ūžti maždaug nuo praėjusių metų vidurio, o artėjant 2013-iesiems diskusijos kartais būdavo paniškos.

 Nauji Metai skatina susimąstyti - kada gyvensim geriau? Kažkas paskaičiavo, kad 2013 metais Britanijoje gimusiųjų gyvenimas jiems užaugus bus blogesnis nei tų, kurie gims Taivane, Čilėje ar kitose trečiuoju pasauliu tebelaikomose šalyse. Taigi, ar vis dar verta emigruoti į Britaniją? Per pastarajį pusmetį sutikti ar telefonu arba elektroniniu paštu pabendrauti teko su bemaž dviem dešimtimis į Londoną neseniai atvykusių lietuvių. Anksčiau tokių sutikdavau gerokai rečiau.

Bridžita Džouns, romano ir kino filmo herojė, itin gerai pažįstama moterims, kiekvienus Naujus metus sutinka, pasirašydama „rezoliuciją“ – ką ji kitais metais pakeis ar pasieks savo gyvenime. Visai ne prošal būtų tokią „rezoliuciją“ kasmet pasirašyti ir Lietuvos valdžiai ir paskelbti Lietuvos žmonėms. Žymiai labiau nei naujametiniai sveikinimai žmones nudžiugintų, pavyzdžiui, tokie valdžios priesaikai 2013 metams. Pirma. „Kitais metais pakelsime diskusijų kultūrą Seime ir Vyriausybėje.

Praėję metai dėsningai buvo kupini politinės (jei tai laikyti politika) isterijos priepuolių, aršių skandavimų bei ašaringų melodramų scenose ir eteriuose. Rinkiminiai juk, o kartu ir porinkiminiai – kai vieniems teko reaklimatizuotis iš ministrų į eilinius Seimo narius, o kitiems jau norisi iš anksto graudenti apie tai, kaip bus sunku dėl ankstesnės valdžios palikimo. Antai, naujasis premjeras Algirdas Butkevičius paskutinę praėjusių metų dieną jau pragydo praėjusios valdžios gaidomis.

Tautiečiai juokauja, kad Lietuvoje pagal populiarumą pirma sporto šaka yra krepšinis, antra – emigracija. Būtent antrosios nacionalinio sporto šakos atstovai šiomis dienomis masiškai plūsta į gimtinę. Sausakimši lėktuvai oro uoste išspjauna būrį šventėms pinigais ir dovanomis apsiginklavusių vaikų paklydėlių. Šventės, kaip žinome, yra šventas reikalas, ir bet kuris, čia dar turintis tėvus, giminių ar šiaip artimų sielai žmonių, bent šia proga kartą per metus užklysta į Lietuvą.

Pats laikas rašyti sveikinimus. Kalėdinius ar pasaulio pabaigos – koks skirtumas? Juk Anglijoje, kaip rodo gyventojų surašymo duomenys, kas ketvirtas žmogus ateistas, tad kodėl jie taip įsikibę į Kalėdas? Galėtų įsivesti pasaulio pabaigos šventę ir per naktį ūžus išaušęs rytas būtų kaip naujas gimimas – pasaulio pabaiga neįvyko, pagirios kamuoja, bet galiausiai turim dar vieną šansą.

Kadangi pasaulio pabaiga jau visai čia pat, gruodžio 21-ąją, skubu su jumis, mano mielas skaitytojau pasidalinti Šv. Kalėdų laukimo nuotaika, atsiprašyti megztaberetininkų Talibano, kuriam nepatinka mano įžvalgos ir paprašyti jų atleidimo, nes vėliau, kaip žinia, dėl prakeiktų majų, to padaryti nepavyks. Todėl viską reikia padaryti anksčiau iki paskutinioji dar neatėjo. Taip, kaip dabartinei koalicijai, kuri, kaip rodo įvykiai, nėra nei tvirta, nei ideologiškai artima.

Artėja Kalėdos, norisi tikėti Kalėdų stebuklu, naktį kalbančiais gyvuliais ir dovanomis apipilančiu Kalėdų seneliu. Į Kalėdų senelio vaidmenį įsijautė ir naujoji valdančioji koalicija – nuo Naujųjų metų ji nori minimalią mėnesio algą pakelti iki 1000 litų. Kaip tikram Kalėdų seneliui, valdžiai dovaną reikia tik atnešti, pati dovana gi ne iš politikų kišenių. Visą minimalios algos kėlimo dovaną apmokės kažkas kitas. Savivaldybės skaičiuoja, kad joms tai kainuos apie 98 mln litų.

Gal kurios nors kadencijos Seimo valdžiai pavyktų pasveikti nuo žemiausio lygio populizmo viruso ir nebeerzinti pseudoproblemomis bei pseudosprendimais? Būtų gerai. Bet kuris užsienio reikalų ministras savo kalbose ir interviu žada pagerinti santykius su kaimynais.

Kyšis Lietuvoje atidaro duris į beveik visas institucijas, jei tik jo dydis atitinka kaltę. Bent už dešimtadalį pavogtos sumos galite daug ką pasiekti. Juokas per ašaras: jei tave įtarė, kad su bendrininkais pavogei kelis tūkstančius litų, tokią bylą tirs mažiausiai trys prokurorai, o tyrimas bus baigtas bent per pusmetį. Jei pavogei kelis šimtus milijonų – tokią bylą tirs vienas nepatyręs prokuroras ir medžiaga teismui geriausiu atveju atsidurs prieš pat senaties terminą.

Pažįstu žmonių, kurie yra tikri Starbuckso fanai. Jeigu jiems prireikia porą šimtų metrų paėjėti gatve, būtinai pakeliui pagriebs plastikinį Starbuckso indelį su kava ar arbata, kad eidami galėtų sriūbčioti. Kai kas sako Lietuvon negrįšią, kol ten Starbuckso nebus. Tokio aistringo prieraišumo minėtam kavinių tinklui tikrai neturiu, todėl išgirdusi apie iniciatyvą boikotuoti Starbucksą, nes jie nemoka mokesčių, pamaniau – prisidėsiu ir aš.

„Iškovota Nepriklausomybė turi užtikrinti Lietuvos žmonėms geresnį gyvenimą ne kur nors svetur, o čia, mūsų istorinėje Tėvynėje. Tik šis matas atspindi, kaip efektyviai dirba Vyriausybė“. Pasirašyčiau po šiais dviem sakiniais tūkstantį kartų, lyg prasikaltęs mokinukas, rašantis tą patį žodį ant lentos, jei iš tiesų tai būtų mano žodžiai.

Politinio serialo režisierė, scenaristė ir pagrindinė aktorė Dalia Grybauskaitė pagaliau sugalvojo, kaip padidinti juostos įtampą. Kiek galima nuo kadencijos pradžios sėdėti beveik be darbo? Laikas atverti kortas. Kraujas kaista Lengvo turinio serialas, kuriame šalies vadovė perkerpa kokio nors objekto atidarymo juostelę, pašoka su kokios nors bendruomenės moterėlėmis ar kosmetiškai pataiso vieną kitą įstatymą, virsta veiksmo trileriu.

Kai trūksta politinių idėjų ir prasmingų sumanymų, šalies vadovai kartais imasi tautos auklėjimo ir neva labai nuoširdaus pamokslavimo funkcijų. Seimo narė Dangutė Mikutienė su Viešpaties ir politinės parlamento daugumos pagalba teoriškai uždraus moksleiviams, kurie kartais praktiškai rūko net po mano langais, gerti kažkokį ten „raudoną bulių“, kuriame nėra promilių, bet yra kitų kenksmingų medžiagų. Gal ir nieko.

Be ilgos įžangos tiesiai ir be užuolankų sakau: „Laisvė reikšti savo nuomonę Lietuvoje nužudyta“. Jei esi populiarus žurnalistas, aukšto rango politikas ar žinomas menininkas – dar gali tikėtis, kad po „nešukuotos“ nuomonės paviešinimo tau neteks minti teismų slenksčius.

Nobelio premija suteikiama mokslininkui, rašytojui, politikui ar visuomenės veikėjui, kuris yra pasiekęs išskirtinių rezultatų, turinčių neabejotinos naudos žmonijai. Labai retai mokslininkas gali tikėtis tokio apdovanojimo neskyręs bent trisdešimties metų (vidutinis premijos gavėjo amžius – 59 metai) konkrečios problematikos analizei, nepublikavęs bent keliasdešimties mokslinių straipsnių ir monografijų, bei nesulaukęs mokslo bendruomenės, o dažnai jau ir visuomenės, pripažinimo.

Bandau atspėti, kiek skaitytojų žino, kas yra Jonas Mekas. Keli pakėlėte rankas? Vienas arba du. Logika sako, kad pradėti šneką apie kažką, ko niekas nežino, neverta. Bet pašnekėsiu. Vien dėl to, kad apie jį kalba Anglija. Kalba taip, kaip ko gero apie jokį kitą lietuvį dar nekalbėjo ir kažin, ar kada kalbės. Kartais mes dejuojame, kad neturime kuo pasigirti. Bet gal nemokame pasigirti tuo, ką turime? Ir Lietuvos Prezidentė, ir buvęs Premjeras, ir net Britanijoje tikrai gerbiamas prof.

Žinote, kai dar buvau labai, labai jaunas, man patikdavo bendrauti su Kauno menininkais tuomet dar nebankrutavusioje „Laumės“ kavinėje Laisvės alėjoje arba šalia jos įsikūrusiame „Desertiniame bare“. Pirmoji – bankrutavo, o antrąjį apie 1996–1997 m. negrįžtamai okupavo snobai.

Besiformuojanti valdžia surado genialų būdą įveikti kone 30 milijardų litų dydžio šešėlį. Ji siūlo uždrausti atsiskaitymus, viršijančius 5 tūkstančius litų, vykdyti grynaisiais pinigais. Kažkodėl valdžia mano, kad valstybinio Lietuvos banko spausdinami litai yra šešėlio įrankis ar net priežastis. Taip pat ir gryni eurai, ir doleriai – gerbiamų valstybinių centrinių bankų banknotai yra nusikaltimo bendrininkas. Keistai valdžia įsivaizduoja šešėlinius sandorius.

Jau beveik mėnuo viešojoje erdvėje galime stebėti itin intensyvią propagandinę kampaniją, kurią galima pavadinti „Tėvynė pavojuje! Darbo partija/Rusija/komunistai/banditai puola!“ . Kampanijos intensyvumas, kartais įgaunantis agresyvios isterijos požymių, jau pradeda kelti nerimą, kad „teisingos“ ir „švarios“ politinės jėgos puoselėja planus pakartoti 1926-ųjų perversmą.

Neseniai viename mega „geekų“ (moksliukų, – red. past.) susitikime sulaukiau klausimo: kas yra sociopolitinė realybė? Nemaniau, kad akademiniame pasaulyje kažkas gali užduoti klausimą, panašų į „o kas yra obuolys“? Ir iš netikėtumo negalėjau deramai atsakyti – lyg staiga būčiau paklaustas: „Kodėl tu esi tu?“ Ką atsakytumėte?   Priklausomai nuo naivumo, tikriausiai imtumėte ironizuoti, nors kažkada Stendhalis visai rimtai tai įdėjo į savo garsiausio savo romano „Raudona ir Juoda“ veikėjo lūp...

Ar Barselona, visais metų laikais mėgstamas lietuvių miestas, kada nors taps nepriklausomos valstybės sostine? Nacionalinė valstybė miršta Klausimas įdomus ne tiek atsakymais, kiek intonacijomis. Galima klausti ironiškai – taip išreiškiant abejonę ir dėl Katalonijos nepriklausomybės, ir dėl nacionalinės valstybės vertės. Šiais laikais daug kas tvirtina, kad nacionalinė valstybė miršta.

Kuo sunkesnis gyvenimas, tuo daugiau šnekų apie laimę. Štai šiomis dienomis paskelbtas Britanijos laimės žemėlapis, iš kurio aišku, kad laimingiausi gyvena atokiuose kaimuose, o nelaimingiausi susigrūdę Londone, Lutone ir Readinge. Būtent ten, kur daugiausia lietuvių. Jau matau tinklapyje Anglija.lt išsirikiavusius komentarus, kad niurzgliai ir nevykėliai lietuviai, nes būtent tokie ir išvažiavo iš Lietuvos, minėtose vietovėse ir numušė tą laimės indeksą.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė iš Seimo tribūnos pranešusi, kad daugumą pasiūlė formuoti Algirdui Butkevičiui, kartu išreiškė abejonę dėl Lietuvos socialdemokratų partijos pasirinkimo. „Socialdemokratų ir partijos lyderio pasirinkimas – skaidri ir atsakinga politika ar susitapatinimas su teisiamųjų suole sėdinčia partija – bus lemtingas visiems“, – sakė šalies vadovė. Pirmas išbandymas jau beldžiasi į duris – balsavimas dėl neliečiamybės panaikinimo nusikaltimais įtariamiems Seimo nariams.

Koalicija suformuota, portfeliai pasidalinti. Biudžeto projektas ant stalo. Artėja tiesos akimirkos, ar koalicija pradės vykdyti pažadus, ar ne. O žadėta buvo nemažai: PVM lengvatos vaistams, maisto produktams, viešbučiams, spaudai, meno bei intelektinei veiklai; minimalios algos, pensijų, vaistų kompensuojamos dalies didinimas, prioritetinių sričių skatinimas mokestinėmis lengvatomis ir dar daug kitų pagerinimų. Tarkime, naujoji valdžia pradės vykdyti pažadus.

Trys mėnesiai, daugiausiai – pusę metų. Tokią prognozę, po kiek laiko Seime subyrės „Drąsos kelio“ frakcija, dar po Seimo rinkimų pirmojo turo išsakė politologas Algis Krupavičius. Prisipažinsiu, šį Kauno technologijos universiteto (KTU) Sociologijos katedros profesorių itin dažnai kalbinu, kai reikia komentaro politinėmis temomis.

Raketoms skriejant iš Gazos į Izraelį, skaičiuojama, kiek kuri pusė patyrė nuostolių, kur pataikė netaiklios teroristų raketos ir kiek jų numušė Izraelio savigynos pajėgos. Pripažinti – nepripažinti Karo dūmuose pasimiršta, kad šaudyta iš teritorijos, kuri siekia valstybingumo. Pernai vadinamoji Palestina buvo priimta į UNESCO, o Lietuva buvo viena iš 14 valstybių, balsavusių prieš.

Spėliojama – kam gi naujai valdysiančiajai koalicijai reikalingi niekingiausi politiniai parazitai iš Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA), kurie politinėje rinkoje, mano nuomone, laikosi tik dėka etninės nesantaikos kurstymo bei noro ir talento prie bet ko bet kaip prisiplakti 0 ar savivaldoje ar kur kitur - jokio skirtumo. Na dar dėka pamišusių lietuvių nacionalistinių grupuočių, kurioms naktimis apsireiškia Lucijano Želigovskio ordos.

2008–2012 metų Seimas savo darbą jau baigė. Paskutinė neeilinė Seimo sesija priminė įtemptą trilerį, ypač svarstant su pensijų kaupinu susijusius klausimus. Trilerio siužetas buvo štai toks. Seniūnų sueiga pasiūlo įtraukti pensijų kaupimo reformos klausimą į Seimo plenarinio posėdžio darbotvarkę ir ketvirtadienį, lapkričio 8 dieną, Seimo valdyba vienbalsiai šį klausimą įtraukia.

Po pastarųjų parlamento rinkimų aukščiausiuose valdžios sluoksniuose įsiplieskė gana azartiška ir įnirtinga kova dėl įtakos tarp skirtingų interesų grupių. Suprantama, tokiais intensyvios kovos momentais yra puiki proga apmąstyti socialinę ir politinę šalies realybę bei perspektyvas. Pasigirdo jau gal dvidešimt metų negirdėti nuogąstavimai, kad itin agresyvus kai kurių grupuočių veikimo stilius yra realus pavojus demokratijai.

Neseniai vienas iš mano trijų sūnų – mažiausias, septynmetis, kartu žiūrint per televiziją žinias (stengiuosi, kad jie žiūrėtų bent tai, o ne žemo intelekto auditorijai skirtas pseudo laidas apie „karamelines“ ir kitokias žvaigždes) paklausė: „Tai kas laimėjo tuos rinkimus?“ Tave ir mane apvogs Nepagalvojęs, kad jis to žodžio nesupras, iškart atsakiau: „Opozicija.“ Jo atsakymas buvo: „Neteisingai. Laimėjo tie, kuriems tu vėl dirbsi, o mane ir tave apvogs.

Metai neišvengiamai eina į pabaigą ir vienas po kito kaip iš gausybės rago pažyra visokio plauko ir rango rinkimai. Renkami metų vyrai ir moterys, metų žmonės ir metų įvykiai, raginama balsuoti už ypatingiausius, puikiausius, geriausius, daugiausiai pasiekusius ir pačius labiausius. O kad emigrantai nesijaustų nuskriausti, štai ir jums dovanėlė – renkami labiausiai nusipelnę pasaulio lietuviai.

Netolimoje – gerų dvidešimties metų senumo – praeityje toks pat susireikšminęs, pasipūtęs ir atsiribojęs elitas buvo vadinamas partine nomenklatūra – tai, ko gero, ir bus vienintelis skirtumas tarp vieno ir to paties reiškinio.

Rinkimus organizavusi ir dėl jų nusibaigusi Vyriausioji rinkimų komisija savo tinklalapyje skelbia profesijas, kurias nurodė kandidatai į Seimą. Visa darbo birža Net ir sutrumpintas sąrašas atrodo įspūdingai.

Pastaruoju metu vis dažniau girdžiu, jog reikia branginti alkoholį. Nenuostabu, britai daug geria, brangesnio alkoholio pirks mažiau ir bus sveikesni. Cigarečių kainos irgi kasmet didinamos – kad žmonės mažiau rūkytų.

Premjeras, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) lyderis norėjo, kad rinkimus laimėtų ne Barackas Obama. Ką darysi, kad nutiko kitaip. Svarbu nemojuoti kumščiais pasibaigus muštynėms. „Širdyje buvau už Mittą Romney, bet pykti negalime“, – tautai ir pasauliui teigė premjeras Andrius Kubilius. Labai smagu, kad kadencijos pabaigoje ministras pirmininkas atvėrė širdį.

Mūsų valstybės demokratijos sergėtojas Konstitucinis Teismas padėjo tašką abejonėms Seimo rinkimų teisėtumu. Naują valdžią žmonės išsirinko teisėtai, o kadangi virš Konstitucinio Teismo nėra nieko aukščiau, tie pliurpalai ir isterija apie neskaidrią opozicijos pergalę, įskaitant ir Darbo partijai mestus kaltinimus, viso labo tebuvo noras bet kokiomis priemonėmis suteikti galimybę  konservatoriams ir liberalams likti prie valdžios vairo. Bet šioje istorijoje įdomu kitkas.

Įsivaizduokite, kad poliklinikoje, eilėje, laukiate specialisto konsultacijos. Ar jums niekada nekilo klausimas, kodėl valstybinėje poliklinikoje už specialistų konsultacijas mokėti nereikia, tačiau už tokią pačią konsultaciją privačioje gydymo įstaigoje be eilių – mokėti reikėtų? Žvelgiant iš paciento pusės, tai – visiškas absurdas. Jei žmogus moka privalomojo sveikatos draudimo įmokas bent tris mėnesius, jis laikomas apdraustu ir jam sveikatos priežiūros paslaugos jau nebeturi kainuoti.