Poeto mirtį patvirtino jo sūnus Kensaku Tanikawa, nurodęs, kad tėvas mirė Tokijo ligoninėje dėl senatvės.
Sukūrė ne vieną šedevrą
S. Tanikawa išgarsėjo 1952 m., kai pasirodė jo debiutinė poezijos knyga „Two Billion Light Years of Solitude“ („Du milijardai šviesmečių vienatvės“), kuri sukrėtė literatūros pasaulį. Šis kūrinys, parašytas paprasta kasdienine kalba, atskleidė kosminius gyvenimo aspektus. Jis tapo bestseleriu ir pralenkė net tokias literatūros milžines kaip Gabrielio García Márquezo „Šimtas metų vienatvės“.
Viena iš žinomiausių S. Tanikawos knygų – „Kotoba Asobi Uta“ („Žodžių žaidimų dainos“) – eksperimentavo su ritmika ir panašiai skambančiais žodžiais, pavyzdžiui, „kappa“ (mitinė būtybė) ir „rappa“ (ragas). Ši knyga tapo žaismingu poetiniu šedevru.
„Man japonų kalba yra kaip žemė. Lyg augalas, aš įleidžiu šaknis, geriu kalbos maistingąsias medžiagas, skleidžiu lapus, žiedus ir brandinu vaisius,“ – sakė jis 2022 m. interviu su „Associated Press“ savo namuose Tokijuje.
S. Tanikawa savo kūryboje tyrinėjo poeziją ne tik kaip kalbos muziką, bet ir kaip stebuklą, slypintį smulkmenose. Vienas jo eilėraščių vadinasi „I Wanted to Talk to You in the Kitchen in the Middle of the Night“ („Norėjau pasikalbėti su tavimi virtuvėje vidury nakties“).
„Anksčiau kūryba buvo darbas, užsakymai. Dabar rašau kaip noriu,“ – prisipažino poetas.
Jo pagarba japonų kalbos grožiui atsispindėjo visame jo kūrybiniame kelyje – nuo tekstų animacijos serijos „Astro Boy“ dainai iki scenarijaus režisieriaus Kon Ichikawa dokumentiniam filmui „Tokyo Olympiad“ apie 1964 m. Tokijo žaidynes.
S. Tanikawa taip pat vertė „Mother Goose“ dainas, Maurice Sendak bei Leo Lionni kūrinius, o jo poezija išversta į anglų, kinų ir įvairias Europos kalbas.
„Tanikawos poezijoje atsispindi metafizinė ir tarsi religinė patirtis. Naudodamas paprastą, glaustą kalbą, jis perteikia gilias idėjas ir emocinę tiesą,“ – rašė JAV literatūros organizacija „The Poetry Foundation“.
S. Tanikawa gimė 1931 m. filosofo Tetsuzo Tanikawa šeimoje ir pradėjo rašyti poeziją dar paauglystėje, bendraudamas su to meto garsiais poetais, tokiais kaip Makoto Ooka ir Shuji Terayama.
Anksčiau jis manė, kad eilės nusileidžia kaip įkvėpimas iš dangaus. Tačiau senstant jam atrodė, kad jos kyla iš žemės gelmių.