Likus kelioms dienoms iki didžiosios dienos kalbinta E. Jančiukaitė papasakojo, su kokiais rūpesčiais susidūrė likus vos mėnesiui iki šventės, o prabilusi apie savo ir Vytauto meilės istoriją, ji šypsosi – nors romantikos, kaip sako ji pati, čia daug nebuvo, po pirmo pasimatymo jie niekuomet daugiau taip ir nebeišsiskyrė – jau iš pirmo žvilgsnio mergina suprato, kad Vytautas – tikrai tas vienintelis visam gyvenimui.
Jau visai netrukus pasikeisi pavarde ir tapsi žmona. Kaip jautiesi paskutinėmis dienomis, vis dar būdama Jančiukaite?
Paskutinė savaitė tikrai labai įtempta – nors ir atostogauju, tačiau vis tiek turėjau kelis naujos TV3 laidos „Būk profesionalas“ filmavimus, todėl laikas bėga labai greitai... Kartu su sužadėtiniu tvarkome paskutinius būtinus darbus iki vestuvių ir, manau, tiek aš, tiek Vytautas, mėgaujamės kiekviena akimirka. Vienu metu ir labai smagu, ir šiek tiek baisu, kad laikas bėga taip greitai – atrodo, kad tik neseniai susižadėjome, tik pradėjome planuoti vestuves, o štai jau ir atėjo lemtingoji diena.
Ar jau jauti jaudulį? O gal tiesiog su nekantrumu lauki šventės?
Jausmai labai dviprasmiški – tiesą sakant, maniau, kad jaudinsiuosi daugiau ir naktimis užmigsiu sunkiau, tačiau neslėpsiu – to tikrai malonaus jauduliuko dabar netrūksta. Gal daugiausiai streso sukėlė tai, jog turėjau priverstinai dviem savaitėms izoliuotis – buvau rizikos zonoje susirgti koronavirusu. Tomis dienomis netrūko pačių įvairiausių minčių – visą tą laiką buvome susitarę kiek nukelti vestuvių planavimą ir apie jas negalvoti, kol mano izoliacija nesibaigs.
Tiesa, mano nuostabioms draugėms taip pat netrūko išbandymų – rugpjūtį suplanuotą mergvakarį reikėjo staigiai perkelti į kitą datą, kadangi buvau priversta izoliuotis. Dėl to tikrai labai liūdėjau, tačiau supratau, kad kitos išeities tiesiog nėra. Esu be galo joms dėkinga, kad visos vis tiek surado laiko ir tą dieną jaučiausi lyg tikra princesė.
Kaip apskritai su Vytautu susipažinote? Kiek laiko draugaujate?
Su Vytautu susipažinome visiškai netikėtai. Tiesa, ilgos ir romantiškos istorijos, deja, neturime (šypsosi).
Vienas kitą pamatėme socialiniuose tinkluose, šiek tiek pabendravome, tačiau mūsų kontaktas keliems mėnesiams nutrūko. Po kurio laiko visiškai atsitiktinai jį išvydau šalia savo sporto klubo vėl pradėjome bendrauti ir po pirmojo pasimatymo nebeišsiskyrėme. Tokias istorijas buvau mačiusi tik filmuose ar skaičiusi meilės romanuose, tačiau nuo pirmo mūsų žvilgsnio supratau, kad noriu būti su šiuo žmogumi. Vienas kitą suradome geriausiu laiku. Taip jau šio mėnesio pabaigoje pradėsime skaičiuoti ketvirtus metus kartu.
Ar pasitaikė, kad nors kartą vienas kitu suabejotumėte?
Suabejoti galima daug kuo – ar pasirinkai teisingą karjeros kelią, ar bendrauji su tais žmonėmis, kuriems tikrai nori skirti savo dėmesį... Tačiau vienas kitu niekuomet nesuabejojome. Vytautas savo charakteriu puikiai užpildo manąjį, esame ir labai skirtingi, ir labai panašūs. Be proto vertinu jo brandumą, atkaklumą ir ramybę, kuri iš jo sklinda. Šeima mums – didžiausia vertybė. Vienas kitą visuomet statome į pirmąją vietą ir vienas dėl kito stengiamės.
Tiesa, per mano mergvakarį draugės taip pat buvo paruošusios ir nemenką išbandymą – pasirodo, man nežinant, jos apklausė Vytautą pačių įvairiausių klausimų tiek apie mane, tiek apie mus, o aš, dar nežinodama jo atsakymų, turėjau atsakyti pati. Į beveik visus klausimus atsakėme beveik identiškai – žodis į žodį. Tai tik dar kartą įrodė, jog esame labai artimi, kalbamės pačiomis įvairiausiomis temomis ir puikiai vienas kitą pažįstame.
Kada ir kaip įvyko jūsų sužadėtuvės? Ar tikėjaisi, kad jos įvyks būtent tada?
Mūsų sužadėtuvės įvyko tarp švenčių – buvo prabėgusios vos kelios dienos po Kalėdų, artėjo Naujieji metai... Visą šventinį laikotarpį buvau peršalusi, jaučiausi labai prastai, bet vis tiek šventes sutikome su savo šeimomis ir giminėmis. Pasirodo, kad likus vos kelioms akimirkoms iki grįžimo į Vilnių, Vytautas, ištaikęs momentą, kai buvau kitame kambaryje, pranešė mano tėvams, kad jau turi sužadėtuvių žiedą ir žada netrukus man pasipiršti.
Grįžome į Vilnių, prabėgo kelios dienos, tačiau mano sveikata negerėjo. Vytautas kiekvieną vakarą man siūlė važiuoti prie eglutės į miesto centrą, eiti pasivaikščioti, bet tam tiesiog neradau jėgų. Vieną vakarą sutikau trumpam išeiti pasivaikščioti, pasiimti kavos, bet kad tas pasivaikščiojimas baigsis sužadėtuvėmis – net gražiausiame sapne nesusapnavau...
Vaikščiojome senamiesčiu, tačiau žadėtosios kavos – kaip nebuvo, taip nebuvo. Nesupratau, kodėl Vytautas jos nebenorėjo. Sustodavau prie kiekvienos kavinės, tačiau jis vis atsisakydavo... Galiausiai priėjome prie Katedros, tačiau jis pasiūlė dar užsukti į Bernardinų sodą. Bevaikščiodami tiesiog pradėjome prisiminti savo pirmąjį pasimatymą, kuris būtent ten ir įvyko. Daug juokėmės, kalbėjome ir dalijomės prisiminimais, kai vieną akimirką, atsisukusi atgal pamačiau jį klūpintį ant vieno kelio.
Po vestuvių ketini tapti Karaliene – ar nebus sunku atsisveikinti su savo pavarde?
Būdama maža svajojau būti princese, bet, kad tapsiu Karaliene, tikrai nenutuokiau... (juokiasi)
Savo pavardę labai myliu, ji jau tapo dalimi mano identiteto ir karjeros, tačiau kuriozų dėl jos taip pat vis dar netrūksta... Jančiukaitė ir Jančiauskaitė skamba ganėtinai panašiai, tiesa? Taip nuo pat vaikystės ir nešioju šį šleifą – kaip Jančiauskaitė, taip Jančiauskaitė... Tai diplomas ne su ta pavarde, tai darbe pagamintos vizitinės kortelės su klaida, tai dar kas... Manau, kad su savo vyro pavarde tokių nesusipratimų daugiau nebebus. O ir man tai – gražiausia lietuviška pavardė. Geriau ir būti negali!
Kur įvyks jūsų šventė?
Šv. Jonų bažnyčią pasirinkome neatsitiktinai – pati studijavau Vilniaus universitete, o Vytautui ji viena gražiausių ir įspūdingiausių visoje Lietuvoje. Minčių įregistruoti tik civilinę santuoką net neturėjome – abu žinojome, kad norime susituokti bažnyčioje.
Dėl šventės vietos – lygiai taip pat. Dar net nesusižadėję kalbėjome, kur norėtume švęsti vestuves, ir abu vienbalsiai nutarėme jas iškelti „Green Hall“ pastate. Vytauto profesija ir darbas susijęs su įvairiais specialiais statiniais, tad kito varianto net nesvarstėme.
Su kokiais didžiausias iššūkiais teko susidurti planuojant vestuves?
Daugiausiai nervų tikrai pareikalavo koronaviruso pandemija. Dėl jos dalies artimųjų mūsų vestuvių šventėje nebus. Taip pat ilgą laiką kankino nežinia – vestuvės įvyks ar ne?
Juokiuosi, kad jei ne koronavirusas, tikrai nebūčiau nei per plaukelį pajutusi savo kailiu, ką reiškia „nuotaka siaubūnė“. Nežinia ir įtempta situacija tikrai kartais varė į neviltį. Bet viskas išsisprendė puikiai! Nors kai kurių svečių ir nebus, tikiuosi, kad tą dieną jie bus savo mintimis kartu su mumis.
Sakoma, kad nuotakai išsirinkti suknelę ir batelius – labai nemenkas uždavinys! Kaip pačiai sekėsi su tuo susidoroti?
Į suknelės paieškas leidausi dar kovo mėnesį, prieš pat karantiną. Apsižiūrėjau, kokie modeliai man tinka, ko pati noriu, o tada tiesiog reikėjo laukti, kada bus galima sugrįžti į suknelių salonus. Prisipažinsiu, apsivilkusi savo suknelę iškart supratau, kad tai yra JI. Pasirinkau ganėtinai romantišką įvaizdį, bet su juo jaučiuosi ir geriausiai, ir gražiausiai.
Batelius radau labai lengvai – matavausi visus, kurie tik krito į akį, tačiau mano prioritetu tapo patogumas. Dėl to nusprendžiau rinktis kiek žemesnius, tačiau tikrai labai patogius, klasikinio modelio, batelius.
Kaip atrodys jūsų medaus mėnuo?
Anksčiau turėjome planų vykti į užsienį, tačiau bet kokias keliones nukėlėme kitiems metams. Turbūt, kaip ir didžioji dalis jaunavedžių, rinksimės vakarinę Lietuvos dalį, mūsų pajūrį – Nidą.
Abu po daugiau nei metų darbo be atostogų pasiėmėme tikrai nemažai laisvų dienų, per kurias, tikimės, galėsime pasidžiaugti vedybiniu gyvenimu, vienas kitu, jūra ir gerai pailsėsime.
