„Tėveli atleisk, nepaėmėme, tėveli, atleisk“, – kaltės ir sielvarto ašaros byra artimiesiems laidojant holokaustą išgyvenusį 96-erių metų Borisą Romančenką, kuris žuvo okupantams apšaudžius jo namus Charkive. Į paskutinę kelionę, miesto kapinėse, kur atgula ir Ukrainos kovotojai, jį palydi vos keli giminaičiai, tarp kurių sūnus ir anūkė. Boriso Romančenkos sūnus sako, kad tėvo išgelbėti būtų nepavykę.
„Jis nesugebėtų išvažiuoti ir išvežti jo nesugebėtume. Ir pats jis užsispyrusiai norėjo pasilikti. Ir kvietėm, ir po to, kai prasidėjo bombardavimas, vežėme jam maistą. Kategoriškai atsisakė. Jis būtų neatvažiavęs, jis vos vaikščiojo“, – sako sūnus Ihoris Romančenko.
Keliose koncentracijos stovyklose Vokietijoje kalėjęs Borisas Romančenka 3 kartus nesėkmingai bandė iš jų pabėgti. Ir nors išgyveno Hitlerio nacių žiaurumus, nuo Putino genocido išsigelbėti nesugebėjo. Jis dokumentavo nacių nusikaltimus ir skaitė paskaitas. Jo sūnus sako, kad tėvo veikla anapilin neiškeliaus.
„Jis skaitė paskaitas Vokietijoje, skaitė ir čia mūsų mokiniams. Viskas liko. Failai, visa medžiaga yra. Taigi niekas nedingo, niekas nepamiršta. Aš viską atkursiu“, – teigia I. Romančenko.
O netrukus moteris pratrūksta ir pravirksta. Tokie jausmai Tatjaną iš Mykolajivo užplūsta pamačius, kas liko iš jos namų po okupantų apšaudymo. Jos gyvenimas virto nuolaužomis.
„Mes jau galvojome eiti miegoti. Nuėjau į virtuvę, galvojau vandens atsigersiu. Girdžiu, kažkoks šurmulys. Mečiau puodelį ir bėgte nubėgau į koridorių. Vyras iš čia. Ir viskas pradėjo griūti“, – pasakoja Mykolajivo gyventoja Tatjana Oleksandrivna.
Iš sugriautų namų Tatjana atėjo pasiimti kelių daiktų. Moteris su vyru glausis pas pažįstamus. Ir nors šeima liko be nieko, Tatjana sako niekur iš Ukrainos nevažiuosianti.
„Ne visi su ginklais kovoja. Morališkai palaikysime, kiek sugebėsime. Materialiai. Uždirbsim pinigus ir siųsim, kad mūsų armija viską turėtų“, – tikina Tatjana.
O kiti iš Mykolajivo evakuojasi į Odesą. Tarp jų ir mažamečiai vaikai. Jų akys, deja, jau matė karą. Taip jis atrodo 7-mečio Jaroslavo akimis, kurio šeimai pavyko pabėgti iš Chersono.
„Buvo daug tankų. Mes pravažiavome pro labai daug tankų ir labai daug karių, ypač priešų“, – pasakoja Chersono gyventojas Jaroslavas Aleksejevas.
Į Odesą evakuojasi ir savo vilkšunį Ladą glostantis 70-metis Viktoras, kurio namus vakar kaimelyje šalia Mykolajivo subombardavo okupantai. Vyras dėl to sunkiai renka žodžius…
„Mes vos išsigelbėjome“, – sako kaimo šalia Mykolajivo gyventojas Viktoras.
Kūdikiai, šunys ir žmonės, miegantys tiesiog ant betoninių grindų vienas šalia kito metro stotyje Charkive. Tarp jų ir Natalija su dukra, kuri po žeme gyvena jau mėnesį. Tiesa, moteris sako, kad jai netgi pasisekė. Kai kurie gavo ne tokią „prabangią“ vietą įsikurti ir miega tiesiog ant laiptų.
„Matote, pas mus, galima sakyti, geresnės sąlygos negu kitų, nes mes ne perone, su vaiku esame vagone. Maistą duoda, tualetas yra“, – kalba Charkivo gyventoja Natalija Šapošnik.
Metro stotyje eilė žmonių prie dubenėlio sriubos ir riekės duonos, bet bent jau bombos nekrenta ant tavo vaikų galvos. Taip sako vos mirties išvengusi, metro stotyje taip pat gyvenanti Liudmila.
„Tai skeveldra, kuri praskrido šalia manęs. Buvau parduotuvėje, prasidėjo sprogimai, bėgau ir tai šalia manęs praskrido. Pasukau galvą ir pamačiau ją nukritusią“, – pasakoja Charkivo gyventoja Liudmila Lazarova.
Pareigūnai iš po žemių renka ir traukia okupantų dovanas – raketą, skirtą civiliams. Ją rusai paleido šalia metro stoties, taip pat Charkive. O čia pat – žmogaus lavonas ir bala kraujo. Raketa užmušė ir sužeidė kelis gyventojus.
„Prie gretimo prekybos centro stovėjo eilė žmonių, jie buvo lauke, o tai atskrido ir pataikė į žmones“, – kalba žurnalistė Anastasija Horkova.
Raketa buvo numestas prie metro, kuriame slepiasi apie 300 žmonių. Keli jų žuvo vien dėl to, kad išėjo tiesiog įkvėpti gryno oro.
