Neįprastas vaizdas Vilniaus geležinkelio stotyje. Rytinę kavą perka šalies vadovas G. Nausėda, po ilgos pertraukos susiruošęs sėsti į traukinį, netrukus nuvešiantį į Palemoną. Kartu su patarėju, susisiekimo ministru ir naujuoju „Lietuvos geležinkelių“ vadovu prezidentas įsitaiso antrajame aukšte, verslo klasės vagone. Kiek vėliau trumpam nusileidžia ir į apačią, tačiau su keleiviais šnektelti beveik nestoja:
„Širdis džiaugiasi, koks populiarus transportas.“
G. Nausėda užsimano ir į traukinio mašinisto kabiną:
„Svirtis dabar ką reiškia?“
Domisi, ar sudėtingas tai darbas. Įvertina, kad nelengvas.
„Truputį į dešinę, truputį į kairę pasukinėjau, bet neklauso, vis tiek tiesiai važiuoja“, – kalba G. Nausėda.
Paklaustas, ar nenorėtų dažniau prezidento kortežą iškeisti į traukinį, G. Nausėda svarsto, kad tai sunkiai įmanoma.
„Kas iš to, kad aš važiuosiu traukiniu, o jie važiuos su visu kortežu lygiagrečiai ir pasitiks mane galutiniam taške. – Tai gal iš tikrųjų apsaugos nereikia? – Žinot, arba reikia visiškai, arba nereikia visiškai“, – sako G. Nausėda.
Iki šiol nekomentavęs, ką mano apie premjerės ir Seimo pirmininkės užmojį ne darbo metu atsisakyti lydinčios apsaugos, prezidentas galiausiai sureaguoja itin kritiškai.
„Negalima tokių žaidimų žaisti, būti truputį nėščiam“, – tvirtina G. Nausėda.
Traukiniu prezidentas ir ministras visgi važiuoja su tikslu. Lietuvoje kelionės geležinkeliais nėra tokios populiarios kaip Vakaruose, trūksta ir geresnio, ir greitesnio susisiekimo visoje šalyje. „Rail Baltic“ vėžės atsiras dar ne po metų ar dvejų, tačiau susisiekimo ministras žada, kad Palangą ar net Rygą traukiniu bus galima pasiekti dar iki „Rail Baltic“ atsiradimo. Marius Skuodis kalba ir apie patogesnę bilietų sistemą.
„Dirbame su miestais, kad turėtume vieningą bilietą. Kad nusipirkus bilietą traukiniu, galėtume tęsti kelionę Vilniuje, Kaune ar visur kitur“, – teigia susisiekimo ministras M. Skuodis.
Tačiau kelionės brangs dar nė nesulaukus geresnių paslaugų. Jau nuo birželio.
„Vienuolika procentų. Vien tik elektros kaina pakilo 40 proc. ir daugiau, o elektriniai traukiniai tarp Vilniaus ir Kauno vien tik ją naudoja. Dyzelio kaina kilo 60 proc“, – aiškina „Lietuvos geležinkelių“ vadovas Egidijus Lazauskas.
O apie grandiozinius ir brangius planus bendrovė kalba, kai planuoja atleisti iki 2000 darbuotojų, o krovinių pervežimai dėl Rusijos karo Ukrainoje jau smuko trečdaliu ir mažės dar labiau. Vietoje 51-o mln. tonų metų pabaigoje „Lietuvos geležinkeliai“ žada pervežti vos 27-is milijonus. Skirtingai nuo Vakarų valstybių, Lietuva daugiau uždirba ne iš keleivių, o iš krovinių vežimo. Dabar valdžia kurpia planą į Lenkiją gabenti grūdus iš Ukrainos, tačiau koją kiša ir skirtingos geležinkelių vėžės. Tad kol kas Lietuva teoriškai pajėgi pervežti tik milijoną tonų, nors Baltijos šalių uostai išgabenti galėtų 25-is milijonus.
„Infrastruktūra jau dabar leistų pervežti kokius 3 mln. tonų, labai svarbu, kad tie traukiniai atvyktų iki mūsų sienos. Šiuo metu ir su Ukraina kalbam, ir su Lenkija kalbam“, – sako M. Skuodis.
O dabar strategiškai svarbus ir Palemono intermodalinis terminalas. Kaip tik dabar amerikiečiai sąjungininkai čia iškrauna savo tankus „Abrams“. Šalia Kauno esantis terminalas yra toliausiai į Rytus nutolęs geležinkelių taškas, kurį bėgiais gali pasiekti karinė technika. Terminalas šiam tikslui dabar panaudotas pirmą kartą.
„Karinis mobilumas yra einanti lygiagreti operacinė šaka, be jo niekaip nebūtume pasirengę mūsų valstybės gynybai ir atgrasymui“, – tikina kariuomenės vadas Valdemaras Rupšys.
Keliaudama bėgiais sunkioji technika dar ir negadina kelių. Visgi pritaikyti tam reikia ir juos.
„Dar svarbiau, kad turėtume labai efektyvius kelius karinei technikai atgabenti ir mūsų sąjungininkai žinotų, kad tai galima padaryti tiek taikos sąlygomis, tiek galimų konfliktų sąlygomis“, – kalba G. Nausėda.
Karinio mobilumo projektams plėtoti Lietuva gavo per 70 mln. eurų. Palemone dabar keičiasi sąjungininkų rotacijos. O tokiais atvejais atsitinka ir netikėtų istorijų. Kaip tik čia sutinkame amerikiečių kario uniformą vilkintį puikiai lietuviškai kalbantį majorą.
„Gimęs Vilniuje, lenkas, Mickevičiaus mokykloje 14 metų, mama išvažiavo į Ameriką, aš irgi į Ameriką nuvažiavau. Kai buvau 17 metų, į Amerikos armiją, rezervas“, – pasakoja majoras Artūras Stepuro.
Gimęs pavarde Stepura, dabar majoras – Artūras Stepuro.
„Labai faina pamatyti mamą, kai baigsiu darbą, vakare galima pasimatyti, irgi faina“, – sako A. Stepuro.
Jau po poros dienų majoras grįš į Lenkiją, o dalis kitų karių su technika keliaus į Pabradę.
