Muziejaus darbuotojai galų gale nuleido rankas, o tai pajutę šernai knisti veją po pat langais pradėjo net dienomis.
Lietuvos jūrų muziejaus darbuotojus naktimis pakeičia šernai. Ateina ir lyg niekur nieko pradeda šeimininkauti kieme. Ąžuolų su gilėmis ten nėra, tad šernai knisą žemę ieškodami grambuolių lervų.
„Žiūrim, kaip į gamtos reiškinį, kuris plečia savo ribas. Ir agresyviai plečia savo ribas. Tai tikriausiai esam jų šiokie tokie įkaitai“, – sako Lietuvos jūrų muziejaus atstovė Nina Puteikienė.
Atrodo, kad šalia muziejaus apsigyveno kurmių kolonija. Juokas juokais, tačiau po tokių kiauliškų puotų kuopti viską turi įstaigos darbuotojai.
„Išknista pakankamai giliai, su velėna. Ir jei anksčiau būdavo mažesni plotai ir dar susitvarkydavome su grėbliukais, dabar jau reiks pirkti paslaugas susmulkinimui, išlyginimui, tam, kad būtų palaikoma tokia estetinė išvaizda“, – kalba N. Puteikienė.
Štai šernai siaučia ir prie netoli esančių etnografinių sodybų. Tad nagingiausias muziejaus darbuotojas sukonstravo savadarbį atbaidymo prietaisą. Pašnekovės rankose – judesio daviklis: „Reaguoja į gyvūnus. Ir tada mes įjungsime į elektros tinklą.“
Tiesa, naudos iš jo, pasirodo, mažai.
„Jie labai greitai pripranta, nes vis tiek yra tas efektas – jei yra tik signalas, bet nieko blogo nedaro, tai jie priima kaip naktinės diskotekos muziką“, – teigia N. Puteikienė.
Tada muziejaus darbuotojai pagalbos kreipėsi į Kuršių Nerijos nacionalinį parką. Šio specialistai pasiūlė teritoriją apsitverti.
„Bet juokaujant galima atsakyti, kad tikriausiai lengviau mišką aptverti negu mums apsitverti 30 hektarų teritoriją“, – sako N. Puteikienė.
Tad kolektyvas ėmėsi kitų atgrasymo priemonių.
„Bandėme tokiomis vėliavėlėmis kovoti. Tai yra audinio skiautės, nupurkštos repelentu, kuris turėtų atbaidyti šernus, vilkus, lūšis ir kitas laukines būtybės, bet jiems tikrai vienodai tos vėliavėlės. Jos greičiau atrodė kaip mūsų pasidavimo vėliavos“, – pasakoja N. Puteikienė.
Tad pajutę muziejaus darbuotojų kapituliaciją, šernai tapo tikrais chamais ir krėsti kiaulystes nebebijo net dieną. Gamtininkų tikinimu, Smiltynėje, kur ir yra jūrų muziejus, šernai natūralių plėšrūnų, kurie juos kiek paauklėtų, neturi, tad ir siautėja į valias.
„Šernai dauginasi greitai. Kiaulės atsiveda apie 50 paršiukų, tai va, kiekvienais metais paskaičiuokit. O ten maisto tikrai ne per daugiausiai, miškas yra nelabai šerninis, tai ir eina prie žmonių, į daržus. Smiltynėje daržuose, eina pas žvejus, kurie ten žvejoja, žuvies prašo“, – pasakoja gamtininkas Gediminas Gražulevičius.
Gamtos sargų teigimu, Lietuvoje siaučiantis kiaulių maras į pajūrį dar tik ateina, todėl ten šernų, ko gero, daugiausia šalyje. O ir nuostolių pridaro nemažų.
„Jie daro žalą ūkininkams, pasėliams, gyvenvietėse išknisa gėlynus. Išknisa pievas, pamiškes“, – aiškina gamtosaugininkas Vitalis Marozas.
Kadangi šiuos gyvūnus galima medžioti visus metus, specialistai kenčiantiems nuo šernų siūlo į pagalbą kviestis medžiojus. Tačiau, kitaip nei ūkininkai, jūrų muziejaus darbuotojai sako, kad tikrai niekam nesiūlys ten medžioti.
Esą pamėgins su šernais bendrauti draugiškai. Juolab, bijo, kad medžiotojai išgąsdins ir kitus čia atklystančius laukinius gyvūnus.
