Na, o valydami apleistus, dar pernykščius inkilus, miškininkai juose randa neįtikinamiausių dalykų.
Pulkas darželinukų, nešini vos ne už save didesniais inkilais, traukia į Kretingos miškus minėti 40-ies paukščių dienos. Tai simbolinė iš šiltųjų kraštų į namus grįžtančių paukščių sutikimo data. Tad su miškininkų pagalba mažieji ir ruošia namus parvykeliams.
„Ornitologai irgi pastebi didesnį tą paukščių sugrįžimą, bet viskas priklauso nuo oro. Jeigu šaltesnis, tai tas sugrįžimas vangesnis. Bet sugrįžta, tikrai sugrįžta“, – sako Kretingos miškų urėdijos vadovas Tomas Zaleckis.
Skaičius „keturiasdešimt“ dienos pavadinime minimas, mat apytikriai tiek paprastam žmogui atskiriamų paukščių rūšių pavasarį sugrįžta į Lietuvą. Štai, kai kurie tautiečiai net grįžusius gandrus užfiksavo.
„Ne visada iš pirmo karto apsigyvena tas paukštelis inkile. Tai naujas dalykas atsiradęs miške, įtartinai žiūri, bet, kai ateina laikas, sušyla oras, įsijungia kiti veiksniai ir apsigyvena jie tuose inkiluose“, – kalba T. Zaleckis.
Tačiau prieš kabinant naujus, reikia pasirūpinti ir senais inkilais: „Reikia inkilus kabinti, kabinti, kabinti, o kad juos valyti niekas nepagalvoja. Nes galim ir senus inkilus panaudoti.“
Tiesa, senus inkilus reikia išvalyti. Nuolatiniams jų šeimininkams išskridus į šiltuosius kraštus, inkilais lyg niekur nieko naudojasi kiti miško gyventojai.
„Vieną inkilą valant, atsidarėm mes jį, žiūrim – zylučių, pelyčių prinešta. Pradėjom aiškintis, jog žvirblinė pelėda prisinešusi atsargas, susikaupė žiemai. – Ji ten gyvena, ar kaip sandėliukas? – Čia tik kaip sandėliukas, ji negyveno jame“, – pasakoja girininkas Tomas Čepauskas.
Kartais naujieji inkilų gyventojai miškininkus pasitinka nelabai draugiškai: „Įkišom ir keista – nieko nėra. Į viršų – gal kažkas yra. Ir tada supratom, nes įgėlė vapsvos.“
Tad mažieji, po tokių istorijų labai atsargiai, savo akimis bando pamatyti ką kituose inkiluose paliko ankstesni gyventojai. Ir štai, seni inkilai išvalyti, o nauji paruošti.Tad miškininkai paima inkilus, mažieji vienas kito ranką ir patraukia į mišką. Specialistai pataria inkilus gaminti iš medžio, o ne iš plastikinių butelių, kaip kai kurie tautiečiai yra įpratę.
„Paukštis natūraliai renkasi drevę. Ji yra medinė. Galima inkilą ir nudažyti, bet tik iš lauko. Iš vidaus pageidautina, kad būtų natūrali medžiaga“, – aiškina miško apsaugos specialistė Jurgita Mikšytė.
Visoje Lietuvoje taip miškininkai su vaikais vien šiandien iškėlė 2 tūkstančius inkilų. Artimiausiu metu planuoja pakabinti dar 8 tūkstančius.
Kupini įspūdžių mažyliai dalinasi, ko miške išmoko:
„Kaip kabinti inkilus. – O kaip reikia kabinti inkilus? – Su šaka pakelti ant šakos. – Kodėl taip? – Kad inkilas pasikabintų.“
„Paukšteliai išsineša, kažkur atranda labai skanaus maisto ir atneša mamos su tėčiu, ir valgo vaikai. Duoda vaikeliams valgyti. – Inkiluose. – Taip.“
Tačiau ne tik paukščiai tėčiai ir mamos inkiluose lizdus ruošia. Senoliai tikėjo, jog 40-ies paukščių dieną ir žmonės turi praleisti namuose, savame lizde su šeima.
