Prieš kone šimtą metų ir dabartinė aštuonių valandų darbo diena atrodė utopija. Tačiau žmonės susivienijo ir pasiekė savo reikalavimų. Tokį pavyzdį pateikia profsąjungos, aiškindamos, kodėl ir vėl reikia savotiško perversmo nustatant darbo valandas.
Kairiųjų pažiūrų politikai eisenų neberengia, tačiau Tarptautinės darbininkų dienos akivaizdoje vis pažeria proginių idėjų trumpinti darbo valandas. Ir jie, ir dalis profesinių sąjungų jau kalba, kad lietuviams per savaitę užtektų darbuotis tik keturias dienas.
„Esame pasiruošę pereiti prie 6 darbo valandų per dieną arba 4 darbo dienų per savaitę. Čia reikėtų pabrėžti, kad tai turėtų būti darbas už tą patį užmokestį, kokį šiandien gauna darbuotojai“, – sako profsąjungų atstovė Inga Ruginienė.
Logika paprasta: jeigu suvirintojas savo penkių dienų darbus sugeba atlikti per keturias dienas, kam darbuotis penkias? Dalis ekspertų jau senokai kalba, kad žmonės dabar tiesiog „atsėdi“ darbo valandas, nes nemažai laiko sugaišta pasiplepėjimams, kavai ar feisbukui. Kai laiko mažiau žmonės esą geba geriau susikoncentruoti ir dirba efektyviau. Idėjos trumpinti darbo savaitę nebrokuoja ir premjeras Saulius Skvernelis.
„Aš norėčiau, kad visuomenėje tokios diskusijos prasidėtų. Ypač kalbant apie tas darbuotojų grupes, kurios patiria didelį psichologinį spaudimą: medikai, socialiniai darbuotojai“, – pasakoja Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis.
„Absoliučiai visi, kurie dirba pamainomis, gali pereiti prie tokio modelio. Vienintelis nepatogumas darbdaviams – tektų priimti daugiau žmonių į darbą“, – teigia I. Ruginienė.
Tik štai kiti klausia – iš kur ir už kokius pinigus?
„Netikim pasakom, netikim pažadais“, – kalbėjo profsąjungos „Solidarumas“ pirmininkė Jolanta Keburienė.
Paradoksas, kad tarpusavyje dėl laisvesnio darbo grafiko nesusitaria net pačios profsąjungos. Medicinos įstaigų darbuotojams atstovaujanti Jolanta Keburienė tikina, kad, pavyzdžiui, slaugytojai pirmiausia galvoja ne apie laisvadienius, o kaip užsitikrinti adekvačią algą.
„Mes manom, kad tas poilsio laikas bus paverstas į dar daugiau darbo vietų tam, kad užsitikrintume atlyginimą. Kol nėra kalbama apie adekvatų darbo krūvį, adekvatų atlyginimą, tas trumpinimas yra tiesiog politikavimas“, – sako J. Keburienė.
Pasaulyje panašias diskusijas apie trumpesnes darbo valandas paskatino ir Kinijos užmojis. Šalis planuoja įvesti 2,5 dienos savaitgalį – tam, kad žmonės daugiau pramogautų, leistų pinigus ir įsuktų ekonomiką. Ingos Ruginienės nuomone, panašiai galbūt nutiktų ir Lietuvoje.
„Kai žmonės daugiau ilsisi, jie daugiau vartoja, daugiau išleidžia pinigų ir tie patys pinigai grįžta verslininkams atgal į kišenę ir taip padeda suktis ekonomikai“, – pasakoja I. Ruginienė.
Tiesa, jei žmonės tą laisvadienį tiesiog eitų į kitą darbą, minimo efekto vargu ar būtų. Darbdaviai bent artimiausius metus apie darbo valandų trumpinimą nenori nė girdėti.
„Mane labai nustebino, kad ta kalba prasidėjo dabar – visiškai ne laiku. Nesuprantama, kai negalim net pačiupinėti, kokia bus ekonominio nuosmukio kreivė“, – teigia darbdavių atstovas Danas Arlauskas.
Pasak Arlausko, dabar trumpesnę darbo savaitę oficialiai įsidiegę gal tik dešimtys ar šimtai Lietuvos įmonių. Tačiau statistika gerėja, įmonės perima Vakarų valstybių elgseną, todėl darbdavių atstovas įsitikinęs, kad čia išvis nereikia keisti įstatymų.
„Jeigu mes tai paliksim savieigai, mes pamatysim, kad natūraliai tai susidėlios. Darbuotojai pradės eiti į tas įmones, pas kurias geresnis socialinis paketas, kaip, beje, ir dabar: gauna išmokas už automobilį, telefoną, kultūrinius renginius. Man šitas kelias labiau simpatiškas“, – kalbėjo D. Arlauskas.
Visgi imtis realių veiksmų ir registruoti įstatymų pakeitimus bent kol kas neplanuoja nei iniciatoriai socialdemokratai, nei valdantieji.
„Esame viena iš daugiausiai nedarbo dienų turinti valstybė. Tai reikia pasverti, ar tai bus naudinga patiems gyventojams. Ar verslas galės mokėti tokius atlyginimus? Bet aš neatmetu, kad tai gali būti svarstytinas variantas“, – sako valstiečių pirmininkas Ramūnas Karbauskis.
Mažiausiai valandų darbo reikalams, bent oficialiai, Europos Sąjungoje skiria olandai, danai, norvegai. Jų darbo savaitė kiek viršija 30 valandų, kai lietuviai darbuojasi 40. Europos Sąjungos vidurkis – 36 darbo valandos per savaitę. Tačiau kiek iš šių valandų žmonės realiai dirba, o kiek plepa su kolegomis ar užsiima pašaliniais dalykais statistikos nėra.
