Panevėžio Juozo Miltinio gimnazija viena iš nedaugelio Panevėžio mokyklų kuri atvėrė duris abiturientams. Paskutinio skambučio šventė be klegesio, be vaikų juoko su dideliais atstumais štai tokiomis sąlygomis abiturientai sutinka savo paskutinį skambutį.
Jei ne koronavirusas šios mokyklos kiemas kaip ir daugelio Lietuvos gimnazijų būtų pilnas abiturientų. Dabar į paskutinę pamoką dvyliktokai renkasi kas valandą atskiromis klasėmis ir turi laikytis tam tikrų karantino taisyklių. Aktų salėje sėdėti po vieną su kaukėmis, ir sveikintis net per atstumą.
Bet ko nepadarysi, kad tik šventė būtų gyva ir kiek mažiau nuotolinė.
Mokyklos vadovybė neslepia, kad paskutinio skambučio mokiniai be galo laukė ir planavo nepaisant varginančių reikalavimų.
„Na gal visai kitaip jaučiasi nei praeitais metais šventė kaip šventė“, – sako mokinys.
„Norėjom kartu visi atšvęsti kartu su dvyliktokais, o dabar gavosi kad tik klasė kartu“, – mano mokinys.
„Tai pats liūdniausias dalykas, kai jiems tokia svarbią akimirką negali prisiglausti, negali apkabinti, negali pabučiuoti. Liūdna, bet ką darysi“, – pasakoja klasės auklėtoja Gitana Čerkienė.
„Tas nuotolinis, ar tu susijungi tas video kameras, ar nesusijungi, tu nejauti to, o čia yra jausmas ir vaikai norėjo paskutinįkart su klasės auklėtoją atsisveikinti ir pabūti“, – teigia Panevėžio J. Miltinio gimnazijos pavaduotoja Silvija Serikovienė.
Tai vienintelė mokykla mieste kuri pasirinko šventę viduje – klasė po klasės į mokyklą rinkosi nuo ankstaus ryto iki pat penktos valandos vakaro. O pasibaigus šventinei pamokai ir vaikams išskubėjus fotografuotis į kiemą mokyklos salė tuoj pat buvo vėdinama ir dezinfekuojama.
Skirtingai nei Miltinio, Juozo Balčikonio gimnazija, kaip ir Minties, dvyliktokams šventę surengė lauke. Tik į virtualią erdvę persikėlė mokytojų, direktoriaus sveikinimai ir klasės vadovo pamoka. Nors Balčikonio gimnazija priversta paskutinio skambučio šventę švęsti kitaip, vis tik bendruomenė pasistengė surengti minimalizuotą reginį.
Na, o pirmą kartą po trijų mėnesių karantino susitikę dvyliktokai apgailestavo, kad jų mokyklos baigimo šventė sugadinta:
„Aišku, gadina, susitinkame su draugais pirmą kartą po trijų mėn. ir norisi pabendrauti ir negalime to padaryti. Gadina ir šventę.“
„Keista, kad toks laiko tarpas išėjo, vis dar atsimeni tą paskutinę dieną, kai išėjai iš pamokų ir supratai, kad tai paskutinė diena tavo.“
„Iš tikrųjų, iššūkis labai didelis, daug baimės, visgi egzaminai laukia, kažkaip tas labai netikėta, nesiruošėm tam.“
Gal tik fanfaros skambančios iš antro gimnazijos aukšto dvyliktokams primena nelengvą karantino laikotarpį. Visgi šios gimnazijos mokytojai norėdami prablaškyti ir pradžiuginti vaikus jiems pasistengė pilną siurprizų šventę ir nesvarbu, kad mokyklinį suolą teko iškeisti į stadioną.
„Labai pasistengė vienuoliktokai, pakalbino klasės vadovus, įkėlė į jutubą sveikinimus, išpuošė mokyklą“, – kalėjo mokytoja Melda Ječiauskienė.
Per atstumą pasveikinti savo vaikų neatsispyrė ir keletas tėvų:
„Gerai, kad mokykla kažką suorganizavo ne nuotoliniu būdu.“
„Aišku, nieko prieš, jei dar būtų likę, kaip šnekam su tėveliais, kad dar būtų mokęsi ir tos išleistuvės, ir tie paskutiniai metai kitokie kaip ir visiems.“
Netoli Marijampolės esančiame Liudvinavo miestelyje vyksta paskutinio skambučio iškilmės. Ant šaligatvio, prie mokyklos, surikiuoti mokytojai. Jie laukia atvažiuojančių savo mokinių.
Pasirodo abiturientų kolona. Automobilių signalais jie sveikina savo mokytojus. Liudvinavo gimnazijoje tik viena abiturientų klasė. Paskutinis skambutis šiandien skambėjo 15 mokinių. Nors šventė dėl karantino – neįprasta – abiturientai nusiteikę linksmai.
Liudvinavo abiturientai, vietoj įprastų šiai progai puošnių apdarų, apsirengę kukliau. Visi su kaukėmis ir laikosi atstumo vienas nuo kito. Išlipusius iš mašinos moksleivius pasitinka klasės auklėtoja. Vietoj apsikabinimų ar rankos paspaudimų mokytoja su savo auklėtiniais sveikinasi šiuolaikiškai.
Liudvinavo abiturientai sako, kad nei karantinas, nei paprastesni drabužiai, nei dar kas nors nuotaikos negadina, nors šiek tiek ir apmaudu, kad negali šėlti kaip įprasta per paskutinį skambutį:
„Apmaudu, kad negalime švęsti kaip kiekvienos kartos atšvenčia. Bet kaip nors, kaukės, viskas. Aišku, neramina egzaminai. Bet šiandien šventė, tai šiandien ir švęsim.“
Kiti graudinasi, kad tenka palikti mokyklą:
„Liūdnos. Nežinau. Labai daug emocijų. Ir gaila, ir liūdna. Net nežinau, ką daugiau pasakyti.”
Paklausti, ar automobilyje traukta daina apie balių reiškia, jog vakare visgi bus rengiamas vakarėlis, abiturientai tikina, jog baliaus visgi nebus:
„Ne. Man atrodo, kaip tik įdomiau. Kažkas kitokio. Nežinau. Namuose būsiu, garantas.“
Abiturientų auklėtoja sako, kad jau buvo praradę viltį surengti bent kokias iškilmes. Su mokykla, mokytojais bei klasiokais atsisveikinti ketinta nuotoliniu būdu – internetu. Tačiau sušvelnėjus karantino sąlygoms, greitai buvo suregztas scenarijus iškilmėms lauke.
„Mintys visos buvo pabėgę į šoną ir tiesiog absoliučiai atmesta. Ir likęs geriausia atveju tik zoom’as. Bet po to, kai matėme, kad situacija po truputį gerėja, tada nusprendėm laikantis visų rekomendacijų lauke padaryti šventę“, – pasakoja Rima Lukoševičienė.
