Prieš tapdamas Lietuvos aviacijos muziejaus direktoriumi, M. Kavaliauskas buvo fotografas ir parodų organizatorius. Ore praleisdavo ir dvi savaites per metus. Taip kilo idėja fotografuoti keleivius, o projekto „travel‘AIR“ fotografijas vėliau publikavo „The New York Times“ ir kiti žiniasklaidos gigantai.
„Aviacija – tai labai svarbi ir labai didelė gyvenimo dalis. Nors šiek tiek efemeriška. Ta prasme, kai tik išeinam iš oro uosto, atrodo, kad mums jos nėra. Iš tikrųjų be jos mes negalėtume gyventi“, – laidos „TOP 3“ žurnalistams sakė M. Kavaliauskas.
Kartais skrydžio monotoniją praskaidrina žaibas ar perkūnas už iliuminatoriaus ir ištikimas jų palydovas – turbulencija. Tuomet nejučiomis ieškome prakaituoto bendrakeleivio delno ir susikibę už rankų, meldžiamės kiekvienas savo dievams.
Igoris Lobanovas – civilinės aviacijos pilotas ir orlaivio kapitonas. Tačiau jis ne kartą dalyvavo ir akrobatinio skraidymo pasaulio čempionate. Šiuo metu tai vienintelis Lietuvos pilotas, pasiekęs tokių profesinių skrydžių aukštumų.
„Skraidau apie 15 metų, sunkioje oro blaškoje su dideliu lėktuvu esu buvęs vieną kartą“, – sakė pilotas.
I. Lobanovas sulietuvina mūsų žodyną – ne turbulencija, bet oro blaška. Ji yra trijų lygių. Lengva, arba natūrali skrendančio lėktuvo būsena, kai šiek tiek krato. Vidutinė, kuomet jau reikia prisisegti saugos diržus. O trečias lygis – sunkus. Vienas užsienio pilotas pateikia tokį sunkios turbulencijos apibūdinimą – tai būsena, kuomet lakūnas jau negali ramiai skaityti laikraščio.
„Pajutus sunkios turbulencijos efektą, mes arba prisispausim prie grindų nuo teigiamos perkrovos arba galime pakilti į orą ir susitrenkti nuo nesvarumo ir neigiamos perkrovos“, – aiškino I. Lobanovas.
Yra dar ir vadinamoji giedro oro turbulencija. Ji susidaro dėl ypatingai stipraus vėjo atmosferoje sukeltų oro sūkurių, kurie plika akimi nematomi.
„Nematoma turbulencija yra priežastis, dėl kurios kiekviena aviakompanija prašo prisisegti, net jei saugos diržų ženklas neįjungtas“, – sakė pilotas.
Baimė skristi gaji ne tik tarp menančių legendą apie Ikarą, pakilusį per arti saulės. Vyresnės kartos žmonės nepasitiki lėktuvais, prisimindami senas patirtis.
„Kokie nors lėktuvai TU 124 krito kaip musės. Gal 20 procentų tų lėktuvų sudužo katastrofose. Net atėjo momentas, kai buvo uždrausta skristi“, – pasakojo M. Kavaliauskas.
Moderniems laineriams tokie pavojai negresia. Jie sukonstruoti taip, kad gali atlaikyti kur kas didesnes apkrovas, nei siūlo gamta. O kaip senas geras žaibas?
„Žaibas į lėktuvą greičiausiai trenks. Amerikiečiai yra pateikę statistiką, kad ko gero nėra skrendančio lėktuvo oro linijų flotilėse, kurie nėra trenkti žaibo“, – teigė M. Kavaliauskas.
„Žaibas lėktuvui absoliučiai nepavojingas. Lėktuvas yra sukonstruotas Faradėjaus narvo principu. Visas padengtas metalizacija, kuri leidžia žaibui taip, kaip jis įėjo į lėktuvą, apėjus jo išorę toliau eiti toliau. Taip pat veikia ir žaibolaidžiai“, – aiškino I. Lobanovas.
Kai jau visi pavojai įveikti, nepamirškime padėkoti skrydžio komandai už sėkmingą nusileidimą audringais plojimais.
„Mes niekada negirdime, sėdime už šarvuotų durų su ausinėmis. Ploti prasmės nėra, nes mes neišgirsime. Tai gal jau senamadiška ir atgyvenusi tradicija“, – juokėsi I. Lobanovas.
„Ypač Tarybų Sąjungoje, kuri skrido menkai patikimais lėktuvais, tas plojimas buvo dėkui už profesionalumą, kad mes gyvi atskridome“, – aiškino M. Kavaliauskas.
.jpg)
