Apie gluosnių teikiamą naudą ir galimybes pasakoja Šiaulių universiteto prof. dr. Vaclovas Tričys, bendro Lietuvos-Latvijos atsinaujinančių energijos išteklių projekto „ENECO“ vadovas Lietuvoje. Profesorius teigia, kad sekdami kitų Europos šalių pavyzdžiu, turime galimybę tapti energetiškai nepriklausomi.
- Kaip gimė projekto idėja?
- Lietuvos-Latvijos programa „LatLit“ numato įvairių institucijų bendradarbiavimą per sieną. Buvo paskelbtas kvietimas teikti projektus ir viena iš temų buvo alternatyvi energetika ir aplinkos apsauga. Man kilo mintis rengti projektą būtent tokia tema. Projektas apima aštuonis Lietuvos ir devynis Latvijos rajonus.
Kaimyninėje Latvijoje veikia Jelgavos Žemės ūkio universitetas, kuriame yra Miškininkystės fakultetas. Ten dirbantys žmonės labai gerai išmano apie miškų auginimą. Mums tokios patirties trūksta, todėl mes užsiėmėme organizaciniais reikalais, o latviai parengė didesnę dalį metodinės medžiagos, kurią būtų galima pateikti gyventojams.
- Kokie biokuro šaltiniai yra naudojami Lietuvoje? Kodėl projekto autoriai pasirinko neįprastą šaltinį – gluosnius?
- Šiuo metu Lietuvoje masiškai statomos biologinio kuro jėgainės, Šiauliuose viena jau veikia, kita yra statoma. Taip pat Pakruojyje, Pasvalyje, Radviliškyje, Biržuose, Mažeikiuose. Jos naudoja vietinį biokurą, tai yra, miško paruošos darbų atliekas.
Šie želdiniai ypatingi tuo, kad per trumpą laiką priaugina daug biomasės. Tokį biomasės kiekį, koks iš jų išgaunamas per 4 metus, miškas užaugina per 10-15 metų. Taip pat tokio tipo želdiniai keičia kraštovaizdį – tarkime, apleistą, neišvaizdų žemės plotą galima paversti gražiu miškeliu. Paskaičiavome, kad Lietuvoje, mūsų regione, yra galimybės apsirūpinti energija, šiais želdiniais apsodinus 10 tūkst. hektarų žemės, kurios mes kaip tik ir turime, ji yra nenaudojama.
Šie augalai sunaudoja daugiau anglies dioksido, negu jo išsiskiria deginant. Taip mažėja anglies dioksido koncentracija aplinkoje ir gamta truputį apsivalo. Taip pat nereikia naudoti daug chemikalų – tik pirmuosius metus, kol sodinukai dar pažeidžiami, reikia saugoti, kad jų neužgožtų piktžolės. O ir trąšos naudojamos tokios, kaip valymo įrenginių dumblas ar paprasčiausi medienos pelenai.
Užsienio šalys jau seniai naudoja šiuos biokuro šaltinius. Lenkija, Švedija, Danija, Vokietija tikrai augina. Ir Ispanijoje augina, tik visai kitas rūšis, pritaikytas jų klimatui.
- Kokia speciali įranga reikalinga, norint išgauti biokurą?
- Reikalingi sodinimo agregatai, kurie automatiškai nupjauna nereikalingą gyvašakės dalį ir pasodina reikiamu atstumu. Dar yra specialus agregatas, kabinamas prie traktoriaus – tiesioms vagelėms suformuoti, tačiau jis reikalingas tik sodinant rankomis. Taip pat ir specialus kombainas želdiniams nupjauti ir susmulkinti.
- Šiaulių universiteto botanikos sode jau nuo 2012 metų gyvuoja energetinis miškas. Iš kur buvo gauti sodinukai? Kaip vyksta tokio tipo želdinių sodinimo procesas?
- Sodinukai buvo gauti iš Danijos, kur ir buvo išvesta ši rūšis. Bet koks gluosnis tam netinka, yra speciali rūšis, kuri ypač greitai auga ir nesikeroja į šonus, o stiebiasi aukštyn. 1994 metais jie atkeliavo ir į Lietuvą. Didžioji jų dalis buvo pasodinta Tytuvėnuose, iš ten juos ir atsivežėme. Sodinimui yra speciali technika, bet mūsų eksperimentinis sodas užėmė tik pusę hektaro, todėl sodinome rankomis. Yra formuojamos dvigubos želdinių eilės. Tarp dvigubos eilės turi būti 70 cm atstumas, o tarpai tarp dvigubų eilių – 150 cm. Kombainas apima dvi eiles, tarp kurių yra mažesni tarpai, o didesni reikalingi tam, kad jis galėtų pravažiuoti.
- Ar daug ūkininkų Lietuvoje susidomėjo šiuo projektu?
- Mažai. Ūkininkai kol kas atsargūs. Nėra ilgalaikio poreikio, sutarčių. Žmonės nori būti užtikrinti, kad gaus pelną, todėl yra atsargūs. Šiuo metu energetiniu mišku yra apsodinta maždaug 800 hektarų žemės, daugiausiai Pietų Lietuvoje. Tai nėra daug.
Savo žemę apsodinus energetiniu mišku, iki pusę sodinimo išlaidų finansuoja valstybė, tai yra, turint visus reikalingus dokumentus, žmogus gali atgauti net iki pusę įveisimo išlaidų. Ir, žinoma, energetinio miško auginimas nereikalauja didelės priežiūros ir gali duoti pelną.
Ūkininkų nepritraukinėjame specialiai. Tiesiog praėjusių metų rudenį, lapkričio mėnesį, Šiaulių arenoje buvo suorganizuota paroda. Parodoje pristatėme vienerių metų želdinius, kurie buvo apie keturių metrų ūgio. Pripjovėme kelis kibirus vytelių ir dalinome žmonėms, kurie susidomėjo greitai augančių želdinių auginimu. Taip pat buvo organizuojami susitikimai su ūkininkais įvairiuose Lietuvos miestuose. Susitikimuose buvo pasakojama apie energetinių miškų auginimo ypatybes, naudą, dalijamos nemokamos knygutės su visa reikalinga informacija norint pradėti auginti minėtus želdinius.
- Kokios perspektyvos šio projekto laukia ateityje?
Mano nuomone, projektas ateityje tik plėsis. Turi praeiti keletas metų, kol žmonės pripras ir supras, kad energetinis miškas – pajamų šaltinis. Kol kas alternatyvioji energetika dar yra naujovė, o žmonės sunkiai priima naujoves, tiesiog nepasitiki, bijo. Bet neabejoju, kad ateityje viskas keisis tik į gerąją pusę ir vieną dieną, jei išmoksime tinkamai panaudoti turimus išteklius, galime tapti energetiškai nepriklausomi.
Parengė Justina Atstopaitė, Skaistė Grigutytė
