Naujasis agentūros vadovas šalies regionus mato kaip neišnaudotą potencialą. Didinant jų patrauklumą jau pradėtos mokėti stipendijos būsimiems IT specialistams Panevėžyje. Tačiau, pasak E. Čivilio, investuotojams svarbūs ne tik talentai, mokesčiai, visa investicinė aplinka, bet ir viešasis transportas, mokykla, pramogų vietos ir net seksualinių mažumų teisės.
E. Čivilis apgailestauja, kad ekonomikos ir inovacijų ministrės Aušrinės Armonaitės išsakyta idėja apie 8 proc. GPM lengvatą buvo „nužudyta“. Jo manymu, į žmones reikėtų žiūrėti kaip į investuotojus, norint, kad į užsienį emigravę lietuviai kraustytųsi atgal ir dirbtų Lietuvoje.
„Dabartinė statistika yra Iabai niūri: aukštos pridėtinės vertės migracija šiandien Lietuvoje yra dviženklis skaičius – dešimtys, ne tūkstančiai žmonių“, – interviu BNS sakė E. Čivilis.
Ar „Investuok Lietuva“ turi aiškią popandeminę kryptį, į ką turi būti investuojama Lietuvoje: gamybą, paslaugų centrus ar technologijas?
„Investuok Lietuva“ turi labai aiškią strategiją, kurią pasitvirtino kovidiniais metais, kai jau buvo matomos besiklostančios tendencijos tiek pasaulinėse tiekimo grandinėse, tiek rinkose – matėsi, kur link viskas juda, kas liečia ekonomines struktūras. Tie jūsų minimi sektoriai yra mūsų strategijoje. Mūsų fokusas yra, kad Lietuvos naujos ekonomikos raida būtų paremta aukštos pridėtinės vertės produktais. Strategijoje yra keturios didelės kolonos: verslo paslaugos ir IT, technologijos (fintechas, kibernetinės technologijos), gamyba susijusi, su pramone 4.0, ir gyvybės mokslai, iš kurių norėtume turėti 5 proc. BVP.
Kur matote geriausias investavimo perspektyvas?
Mes save labiau matome kaip šiaurietišką Europą, iš to seka, kad mūsų investuotojų fokusas yra visos Šiaurės šalys, Vokietija, JAV. Visos tos keturios „kolonos“ yra kilusios iš mūsų jau turimo įdirbio, ir iš tos nišos, kur manome, kad galim pritraukti investuotojus. Kaip pavyzdys – gyvybės mokslai – sparčiausiai Šiaurės Europoje auganti sritis ir mes save matome tos ekosistemos dalimi. Be abejo, mes nesukonkuruosime su garsiausiais farmacijos gamintojais, bet galime pasiūlyti būti jų gamybos grandinės dalimi.
Į kokias sritis investicijų ateina daugiausia, kur jų stokojama?
Didžiausias investicijų portfelis yra susijęs su verslo paslaugomis (pvz. „Danske“ bankas, „Western Union“) ir IT – 80 proc., gamyba – 10 proc., gyvybės mokslai apsiriboja keliais procentais, kuriuos atneša tie didieji investuotojai, tokie kaip „Thermo Fisher“, ir kiti.
Ar jus tenkina tokia investicijų diversifikacija?
Bet kokia investicija yra gerai. Investicija, kuri leidžia išgryninti savo specializaciją, irgi yra gerai. Žiūrint į ateitį fokusas turėtų būti ne tiek į tų keturių sektorių išgryninimą, kiek į tai, kad jos padėtų siekti tos lietuviškos transformacijos – tai yra nebūtų nukreiptos į pigią darbo jėgą, o būtų susietos su inovacijomis, kad nebūtų statomos atliekų gamyklos, o būtų inovatyvios veiklos ir galiausiai, kad tai sietųsi su regionais, nes kuo didesnė takoskyra bus tarp regionų, tuo labiau Lietuva įklius į spąstus, kur bus netolygi valstybė ir negalėsime turėti proveržio.
Tačiau metai iš metų nesikeičia tendencijos, jog būtent užsienio investicijos formuoja ekonominės galios centrus didžiuosiuose miestuose – Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje. Ar galima tikėtis jų kituose, mažesniuose šalies miestuose?
Regionų plėtra bus ne tik mano, bet ir valstybės ir Europos Sąjungos lygiu kreipiama politika. Prasideda naujas programavimo laikotarpis, kur Vilnius yra atskirtas nuo visos Lietuvos ir tai natūraliai suponuoja, kad jei investicijos bus ne sostinėje, tai paramos intensyvumas bus daug didesnis. Kai žiūriu į regionus, nematau jų kaip Lietuvos inkaro – man tai neišnaudotas potencialas, iš kurio galima augti.
O ko konkrečiai trūksta, kad investuotojai norėtų investuoti regionuose?
Atsakymas paprastas: investuotojai eina ten, kur yra kompetencija ir resursai. Jeigu Panevėžyje negalime pasiūlyti tokių resursų, tai, tikėtina, ten tie investuotojai niekada ir neateis. Pavyzdžiui, jeigu verslo paslaugų centrui reikia 200 IT specialistų, tai šiandien Panevėžyje tiek ir tokių specialistų nėra.
Tai reiškia, kad mes turime susikoncentruoti į tų regionų patrauklumą ir gebėjimą užtikrinti, kad tų resursų būtų. Vienas iš tokių gerų pavyzdžių – Ekonomikos ir inovacijos ministerijos pradėtos teikti stipendijos IT specialistams, todėl šiemet Panevėžyje jau yra suformuotos dvi studijų grupės.
Koks apskritai yra pagrindinis faktorius, lemiantis užsienio investuotojo atėjimą į Lietuvą?
Aišku, kiekvienas sektorius turi skirtingų preferencijų, bet yra ir panašumų. Investuotojai ieško talentų. Tai priežastis numeris vienas: jokia gamykla neis nei į regioną, nei į Vilnių tol, kol nebus žmonių, kurie galės ten dirbti. Antras dalykas į kurį jie žiūri, – ar egzistuoja ekosistema, tai yra, ar jie turės tiekėjus, partnerius.
Yra ir smulkesnių dalykų, pavyzdžiui, su vienu investuotoju vyksta derybos, kad šalia jų gamyklos atsirastų autobusų stotelė. Kitaip tariant, investuotojams yra svarbūs daug dalykų, tačiau jie grupuojasi į formalius, tokius, kaip talentų skaičius, reguliacinė, mokestinė aplinka, investicijų paskatų sistema, o po to įsijungia vadinamieji „minkštieji faktoriai“: ar yra mokyklos, ar šeimos nariai turės ką veikti, ar yra integracijos galimybės, galiausiai, ar yra užtikrinamos seksualinių mažumų teisės.
Su kiek investuotojų dabar deratės?
Šiai dienai tie, kurie yra kvalifikuoti, ne tik klausia informacijos, bet jau yra žinoma, kad jie ieško konkrečios investicijos vietos, kad Lietuva yra galimai jų sąraše, su agentūra yra užsimezgęs normalus darbinis santykis, sąlygų derinimas ir panašiai – tokių įmonių turime 117. Šių įmonių paletė apima labai įvairius segmentus – nuo giganto iki startuolio.
Kada galime sulaukti šių investuotojų atėjimo?
Investicijų pritraukimo ciklas yra nemažiau poros metų: nuo pirmo kontakto iki sutarties pasirašymo ir faktinių biurų atidarymo. Pavyzdžiui, praėjusią savaitę oficialiai atsidarė „Rocket software“ atstovybė: aš pats su jais dar būdamas viceministru 2019 metais susitikinėjau ir, grubiai kalbant, „pardavinėjau Lietuvą“, o dabar, 2021 metais atidarėme jų ofisą.
Todėl net jei dabar sustotume ir nebeieškotume naujų investuotojų, tai rezultatas dar jaustųsi ateinančius porą metų. Kalbant apie investuotojų intensyvumą, šiemet paklausimų skaičius, lyginant su pernai ir užpernai, yra labai išaugęs. Taip ženkliai, kad jau žiūrime į kokybinius dalykus: su bet kuo ir apie bet ką nebesikalbame, bendraujame tik su konkrečiais, aiškiais, labiausiai strategiškai atitinkančiais investuotojais.
Ar per pandemiją praradome investuotojų?
Man atrodo, kad pandemija Lietuvai kažkuria prasme buvo naudinga. Visi per pastaruosius dvejus metus Lietuvoje investavę tik plėtėsi. Tarkim, „Telia“ būtent per pandemiją nusprendė praplėsti savo paslaugų centrą.
Viename pirmųjų interviu esate sakęs, kad investicijų į Lietuvą pritraukimo strategija nebus keičiama, tačiau ji bus spartinama. Ką konkrečiai turėjote galvoje?
Strategijoje patvirtintas konkretus tikslas iki 2025 metų pritraukti apie 1 mlrd. eurų tiesioginių užsienio investicijų bei sukurti per 20 tūkst. naujų aukštos pridėtinės vertės darbo vietų. Siekis nėra laukti, o dėti konkrečias pastangas. Pavyzdžiui, talentų pritraukimas iš Baltarusijos turėtų gauti steroidinį katalizatorių, nes natūraliai mes šitų skaičių sėdėdami negausime. Mano siekis yra ieškoti tų papildomų katalizatorių, kaip paspartinti tų specialistų atsiradimą.
O kas tie katalizatoriai galėtų būti?
Pavyzdžiui, praėjusią savaitę ekonomikos ir inovacijų ministrė kalbėjo apie 8 proc. GPM lengvatą ir dėl to labai supykdė premjerę. Mano galva, taip yra nužudoma gera idėja. Dėl to, kad tie 8 proc. nebuvo „paimti iš lempos“ – čia yra paskaičiuotas visos Lietuvos vidurkis pagal skirtingas ūkines veiklas ir darbo santykius.
Į žmones reikėtų žiūrėti kaip į investuotojus – turime priemones ir paketus, kuriuos siūlome investuotojams, tai mums lygiai tokius pat paketus reikia paruošti ir talentams. Tą idėją reikėtų plėtoti ir pateikti ne kaip vieną išskirtinį elementą, o kaip kažkokį vertės paketą, kad talentai iš kokios nors Ispanijos ar Italijos galėtų kraustytis ir dirbti lietuviškoje aplinkoje, nes dabartinė statistika yra Iabai niūri: aukštos pridėtinės vertės migracija šiandien Lietuvoje yra dviženklis skaičius – dešimtys, ne tūkstančiai žmonių.
Kokia situacija šiuo metu yra jūsų vadovaujamoje agentūroje?
Nemažai – 30 žmonių, šią vasarą kartu su buvusiu vadovu paliko „Investuok Lietuvą“, todėl vienas iš mano fokusų yra atstatyti tuos gebėjimus, juos sustiprinti ir grįžti į įprastinį darbą. Tikiuosi, kad mano patirtis kaip technologijų pardavėjo ir kaip skaitmeninės transformacijos eksperto, dėstančio ISM universitete, prisidės ne tik prie konkrečių investuotojų pritraukimo, bet ir visos Lietuvos skaitmeninės transformacijos – gebėjimo išnaudoti technologijas efektyvinant veiklą.
Agentūra taip pat turi labai daug galimybių šiuos procesus paveikti. Pavyzdžiui, dar šiemet kartu su „Go Vilnius“ planuojame atidaryti vadinamąjį „International House“, kuris Vilniuje, Konstitucijos prospekte, veiks kaip vieno langelio skaitmenizuotas kanalas užsienio talentams gauti visą informaciją: įsidarbinti, užsiregistruoti kaip mokesčių mokėtojui – tai yra, gauti visas valstybės paslaugas skaitmeniniu būdu. Tarkim, „Moody's“ plečiasi, priiminėja darbuotojus, o pastariesiems reikia gauti leidimą gyventi, darželį, atidaryti sąskaitą ir daug kitų paslaugų – tai čia toks darbuotojas vienoje vietoje turėtų viską gauti.
Esate dviračių sporto entuziastas, ar lieka laiko šiam pomėgiui?
Nuo tada, kai pradėjau dirbti agentūroje, ant dviračio buvau užlipęs vieną kartą, tai laiko tikrai trūksta. Tačiau galvoju, kad mano pomėgis gali būti naudingas vykdant kad ir šitą veiklą. Kai aš dar buvau viceministru, mes investuotojams vietoj to, kad vestume į restoraną, pasiūlėme ryte pabėgioti ir taip susipažinti su Vilniumi ir tuo pačiu aptarti reikalus. Tai buvo priimta su nuostaba, bet buvo labai aktyvus dalyvavimas. Kodėl gi šiuo atveju nesėdus ant dviračio ir investuotojams neparodžius, kokie nuostabūs yra mūsų regionai.
