Nors dėl tirpstančio amžinojo įšalo išsiskiriantis gyvsidabris šiandien nekelia toksinio pavojaus, tačiau ilgainiui jo poveikis didės. Jis palaipsniui kaupiasi mitybos grandinėje, o žmonių vartojamos žuvys ir laukiniai gyvūnai, kuriuose jis kaupiasi, ateityje kels grėsmę.
Naujame Pietų Kalifornijos universiteto Dornsifės literatūros, menų ir mokslų koledžo (USC) mokslininkų paskelbtame tyrime ieškoma tikslesnių būdų įvertinti Arkties gyvsidabrio problemos mastą.
Kodėl Arktyje yra gyvsidabrio?
Dėl natūralios atmosferos cirkuliacijos teršalai juda į aukštesnes platumas. Dėl to gyvsidabris kaupiasi Arktyje, kur jį absorbuoja augalai, kurie vėliau žūsta ir tampa dirvožemio dalimi. Gyvsidabris užšąla amžinajame įšale, kur žemė išlieka įšalusi ištisus metus, ir per tūkstančius metų gyvsidabrio koncentracija dirvožemyje susikaupė. Tokiu pavidalu jis nėra itin pavojingas.
Toksiškas metalas išsiskiria, kai dirvožemis atitirpsta, o tai dėl klimato kaitos tampa vis aktualesnis reiškinys. Arktis šyla keturis kartus greičiau nei vidutiniškai tai pastebima likusiame pasaulyje.
Šis gyvsidabris, anksčiau tūkstantmečius kauptas amžinojo įšalo nuosėdose, dabar ištirpsta ir patenka į aplinką. 5 mln. žmonių, gyvenančių Arktyje, ir daugiau kaip 3 mln. žmonių, gyvenančių vietovėse, kuriose amžinasis įšalas iki 2050 m. turėtų visiškai išnykti, gali kelti didelę grėsmę aplinkai ir sveikatai.
„Arktyje gali būti milžiniška tiksinti gyvsidabrio bomba“, – sako tyrimo bendraautorius Joshas Westas, JAV Dornsife universiteto Žemės mokslų ir aplinkos studijų profesorius.
Gyvsidabrio vartojimo su geriamuoju vandeniu rizika yra minimali, o dauguma žmonių su maistu gauna tam tikrą gyvsidabrio kiekį. Be to, suirusios nuosėdos dažnai iš naujo patenka į tolimesnę upės vagą.
Suprasti šio judėjimo dinamiką labai svarbu, norint suvokti grėsmės Arkties bendruomenėms mastą.
Arkties taršos gyvsidabriu problemos prognozavimas
Naujajame tyrime nagrinėjamas tikslesnis gyvsidabrio, išsiskiriančio iš amžino įšalo, kiekio matavimo metodas ir įvertinamas bendras gyvsidabrio kiekis, galintis išsiskirti.
Ankstesni šio toksiško metalo kiekio nustatymo metodai susiduria su tokiais apribojimais kaip dirvožemio mėginių ėmimo gylis, todėl rezultatai labai skiriasi. Gyvsidabrio mėginiai buvo imami tik iš viršutinių trijų metrų amžinojo įšalo sluoksnių.
Tyrimo metu gyvsidabris buvo tiriamas upės krantų ir smėlio pakrančių nuosėdose, taip pat giliau esančiuose dirvožemio sluoksniuose. Nustatyta, kad toksiško metalo kiekis atitiko ankstesnių tyrimų metu apskaičiuotus didesnius kiekius, o tai, pasak mokslininkų, reiškia, kad jų metodas greičiausiai yra tikslus.
Komanda taip pat naudojosi palydovais, kad pamatytų, kaip per ateinančius metus gali pasikeisti Jukono upės tėkmė ir kaip tai gali paveikti gyvsidabriu užterštų upių krantų eroziją. Jie tikisi, kad tai padės numatyti šio teršalo judėjimą.
Tyrėjai taip pat nustatė, kad smulkių dalelių nuosėdose gyvsidabrio buvo daugiau nei stambių dalių. Tai rodo, kad skirtingi dirvožemio tipai gali kelti skirtingą pavojų.
„Atsižvelgę į visus šiuos veiksnius turėtume tiksliau įvertinti bendrą gyvsidabrio kiekį, kuris gali išsiskirti tirpstant amžinajam įšalui per ateinančius kelis dešimtmečius“, – sako USC Dornsife doktorantė ir tyrimo autorė Isabel Smith.
