Milžiniškas įrenginys iš Turkijos pavadinimu „Teksan Jeneratör“ pagamina apie 80 kilovatų elektros – pakankamai, kad 350 darbuotojų turinti įmonė galėtų tęsti savo veiklą. Jos užtenka ir Rusijos prezidento Vladimiro Putino planams sužlugdyti. Bent jau taip mano M. Ivanovas, rašo „Der Spiegel“.
Jo IT įmonėje „Aimprosoft“ dirba programuotojai, interneto dizaineriai ir projektų vadovai. Didžioji dalis jų klientų yra Vakarų Europos įmonės, kurios nenori samdyti savo informacinių technologijų specialistų arba kurios neranda reikalingos patirties turinčių darbuotojų savo darbo rinkose. Nepaisant karo, M. Ivanovo klientai nesijaudina dėl darbų vėlavimo. Nepriklausomai nuo to, ar Rusija nusitaiko į didelę jėgainę, ar į netoliese esančią perkrovimo stotį, „Aimprosoft“ tiesiog tęsia savo veiklą, nes jie turi generatorių ir dyzelino atsargų, kurių užtektų kiek ilgesniam nei 10-čiai dienų truksiančiam elektros tiekimo nutrūkimui.
Kai V. Putinas prieš metus pradėjo savo invaziją, jo pradinis tikslas buvo greitas Kyjivo užėmimas. Tačiau kai toks planas pasirodė esąs pernelyg ambicingas, o kiti jo karo tikslai taip pat ėmė blėsti dėl sustojusios kariuomenės pažangos, jis nusitaikė į Ukrainos infrastruktūrą.
Nuo praėjusio rudens šimtai Rusijos raketų ir bepiločių orlaivių pradėjo talžyti Ukrainos elektros tinklą, naikindami tiek jėgaines, tiek pastotes. Gruodžio pabaigoje 90 proc. iš 700 000 Lvivo gyventojų nebeturėjo elektros. Sutriko ir Ukrainos miestų centrinio šildymo sistemos – net sostinėje Kyjive dažnai nutrūkdavo vandens tiekimas. Rusijos puolimo pasekmes buvo galima pamatyti net iš kosmoso: naktinėse nuotraukose matyti, kaip Ukrainos šviesos pamažu užgęsta.
Apokalipsė taip ir neatėjo
Tačiau šią žiemą šalis nesustingo šaltyje ir tamsoje. Apokalipsė taip ir neatėjo. Ir viena to priežasčių yra generatoriai. Garsiai riaumojančių prie didelių kompanijų, tokių kaip Ivanovo „Aimprosoft“, ir tyliai ūžiančių prie kirpyklų ir kavinių. Vien per paskutiniuosius tris 2022 m. mėnesius šalis iš užsienio nupirko apie pusę milijono elektros generatorių, taip pat saulės energija varomų baterijų blokų iš tokių kompanijų kaip „EcoFlow“ ir „Bluetti“. Energiją generuojantys įrenginiai bendrai pagamina tiek pat energijos kaip ir branduolinis reaktorius. O strategiškai jie yra dar vertingesni, nes Rusija negali jų sunaikinti vienu smūgiu arba perimti jų sausumos puolimu.
Spartus generatorių paplitimas yra daugiau nei tik geležinės ukrainiečių valios simbolis. Verslo lyderių, tokių kaip M. Ivanovas, atkaklumas yra absoliučiai būtinas, jei šalis nori ir toliau kovoti prieš rusų užpuolikus mūšio lauke. Juk Ukraina pati turi susikrapštyti lėšų savo sparčiai augančiam gynybos biudžetui. Žinoma, Kyjivas ir toliau kas mėnesį gauna milijardus iš Jungtinių Amerikos Valstijų ir kitų jos partnerių Europoje, tačiau jie atidžiai stebi, kad šis finansavimas būtų naudojamas tik nekarinėms biudžeto išlaidoms. Pačios Ukrainos iš mokesčių gaunamos pajamos dabar beveik išimtinai yra skiriamos kariuomenei. Ir toks pinigų judėjimas negali nutrūkti.
Bet tai nelengva. Ukrainos ekonomikos apimtys pernai smarkiai smuko. Be milijonų žmonių, išvykusių iš šalies, svarbiausios plieno gamyklos Rytų Ukrainoje buvo sugriautos arba dabar yra okupuotos Rusijos. Tik IT sektorius toliau auga. 2022 m. pajamos iš šio sektoriaus eksporto išaugo iki 7,3 mlrd. JAV dolerių – tai yra, padidėjo šešiais procentais. Skaičiuojant doleriais, Ukrainos technologijų įmonių valstybei sumokami mokesčiai išaugo 16 procentų.
Karas visiškai pakeitė pramonę, sako M. Ivanovas, o tai pakeitė ir jo prioritetus. Jis teigia, kad anksčiau jis ir jo partneriai daugiausia dėmesio skyrė augimui, o šiais metais jų tikslas yra tiesiog išgyventi. Tuo pat metu daugelis jo darbuotojų kariuomenei skiria iki 20 proc. savo atlyginimo. Kiekvienas žmogus Ukrainoje turi kare kovojančių draugų ar giminaičių ir jie nuolat palaiko ryšį per susirašinėjimo programėles, tokias kaip „Telegram“, arba naudodamiesi Elono Musko „Starlink“ sistema, kuri ir toliau teikia internetą didžiajai šalies daliai.
Jų aukos keliauja kariuomenei arba savanorių organizacijoms. Kartais žmonės siunčia ir naktinio matymo akinius ar žieminius drabužius. Privati kurjerių tarnyba „Nova Poshta“ siuntas į frontą pristato nemokamai. „Kurjeriai, – teigia M. Ivanovas, – ten keliauja net ir vykstant apšaudymams“.
Karas sutelkė visą Ukrainos pilietinę visuomenę, įskaitant ir ekonomiką. Tarptautinės konsultacijų įmonės „Deloitte“ atliktos apklausos duomenimis, daugiau nei pusė ukrainiečių aukoja kariuomenei. Be to, Europos verslo asociacijos (EBA) skaičiavimais, 56 proc. Ukrainos įmonių siunčia kariams pinigus, o 40 proc. teikia kitokią paramą. V. Putinas tikėjosi sužlugdyti savo kaimyninės šalies ekonomiką tiksliais smūgiais į pažeidžiamiausias jos vietas, tačiau panašu, kad jis nuvertino Ukrainos žmones.
Tokius, kaip Jurį Jakovlevą. Invazijos pradžioje rusai sugriovė 61-erių vyro gyvenimą, kai įsiveržė į nedidelį aerodromą netoli Kyjivo, kuriuo naudojosi J. Jakovlevo kompanija. Jo įmonė „Aeroprakt“ prieš karą per mėnesį pagamindavo devynis itin lengvus orlaivius klientams visame pasaulyje.
Rusams apšaudžius įmonės angarą, įgriuvo jo stogas. Tik dėl sėkmės ir beprotiškos drąsos jis sugebėjo išgelbėti svarbiausius įrankius ir brėžinius. J. Jakovlevas pasakojo, kad neilgai trukus rusai baigė savo darbą, visiškai sunaikindami tai, kas buvo likę. Iš pradžių išgelbėtą medžiagą jis atgabeno į savo įmonės filialą Lenkijoje, kad galėtų toliau prižiūrėti ir remontuoti savo klientų iš Vakarų orlaivius.
Ką sugadino rusai, taiso neįtikėtinu greičiu
Šis ukrainietis aviacijos lauke yra tikra legenda. Per pastaruosius dešimtmečius jis pardavė daugiau nei 1 000 orlaivių visame pasaulyje, savo amato išmokęs iš sovietų lėktuvų gamintojo „Antonov“. Neviltis ir baimė nėra savybės, kurias kas nors jam priskirtų. Lenkijoje jis pirmiausia atkūrė atsarginių dalių gamybą, o po to susisiekė su savo platintojais ir pažadėjo, kad orlaivių gamyba netrukus bus atnaujinta. Balandį jis grįžo į aviacijos parodą „AERO“ Frydrichshafene. Jo žinia buvo aiški: J. Jakovlevas ir „Aeroprakt“ niekur nedings.
Dabar, praėjus daugiau nei dvylikai mėnesių nuo karo pradžios, jis išvalė didžiąją dalį nuolaužų, kurias rusai paliko po aerodromo apšaudymo. Kaip sakė verslininkas, jo įmonės darbuotojų skaičius, deja, šiek tiek sumažėjo, o nemažai jaunesnių žmonių dabar kovoja fronte. Nepaisant to, „Aeroprakt“ toliau gamina lėktuvus. „Devynis per mėnesį“, – giriasi J. Jakovlevas – tiek pat, kiek ir prieš karą.
Ukrainoje yra daug panašių istorijų apie įmones, kurios tęsia savo veiklą net susidūrusios su sunkumais. Pačioje viršūnėje yra Ukrainos nacionalinio banko valdybos nariai, kurie, aidint oro antskrydžių sirenoms, skuba į savo požeminę slėptuvę. Iš savo keturių kvadratinių metrų bunkerio jie tęsia diskusijas su Tarptautiniu valiutos fondu dėl milijardinės pagalbos šaliai.
Tačiau taip pat yra daugybė pasakojimų ir apie paprastų darbininkų didvyriškumą, pavyzdžiui, remonto brigados, dirbančios valstybinėje energijos tiekimo kompanijoje „Ukrenergo“. „Ukrenergo“ vadovas tikina, kad po kelis mėnesius trukusio nuolatinio darbo jie sukaupė tiek patirties, kad dabar sugadintus objektus gali sutaisyti keturis kartus greičiau nei pernai rudenį. Iš tiesų, priduria jis, dabar jie taiso taip greitai, kaip rusai naikina. „O kartais net ir greičiau“, – sako jis.
Ukrainiečiams pavyko sustabdyti savo šalies ekonomikos kritimą. Praėjusią vasarą Pasaulio bankas prognozavo, kad 2022 m. Ukrainos bendrasis vidaus produktas sumažės 45,1 proc. Bet manoma, kad iš tiesų Ukrainos ekonomika per metus susitraukė apie 30 proc., o tai vis tiek yra katastrofiška.
Tačiau „German Economic Team“ komanda, kuri ilgus metus teikė konsultavimo paslaugas Ukrainai Berlyno vyriausybės vardu, prognozuoja, kad 2023 m. gali įvykti nedidelis – 1,8 proc. – ekonomikos augimas.
Ar to pakaks? Plieno gamyba Ukrainoje, kuri anksčiau buvo vienas iš šalies ekonomikos variklių, smuko 85 proc. Kadangi Rusijos kariuomenė užėmė plieno gamyklas Rytų Ukrainoje bei sunaikino didžiulę „Azovstal“ plieno gamyklą Mariupolyje, visoje šalyje plieno gamyba sumažėjo nuo 60 000 tonų iki vos 10 000 tonų per dieną. Nedarbas išaugo trigubai iki maždaug 30 proc., nepaisant to, kad nuo karo pradžios į kariuomenę buvo pašaukti šimtai tūkstančių vyrų.
Atrodo, kad šalis susiduria su demografine krize. Per laikotarpį po Sovietų Sąjungos žlugimo Ukraina jau prarado apie 8 mln. gyventojų dėl emigracijos ir mažo gimstamumo.
Iki karo pradžios šalyje dar gyveno 44 mln. žmonių, tačiau nuo to laiko 8 mln. pabėgo nuo prasidėjusių žiaurumų. To rezultatas – mažesnis gyventojų skaičius nei bet kuriuo laikotarpiu per aštuonis dešimtmečius nuo Antrojo pasaulinio karo pradžios. Dauguma pabėgusiųjų iš šalies sako norintys grįžti karui pasibaigus, tačiau kai kurios Europos Sąjungos vyriausybės stengiasi juos išlaikyti. Trys ketvirtadaliai išvykusiųjų iš Ukrainos turi aukštąjį išsilavinimą.
Be milijardinės pagalbos iš partnerių Ukraina, greičiausiai, būtų žlugusi. Ir vis dėlto, tarptautinės bendruomenės nariai nebuvo pakankamai stropūs rinkdami pažadėtąsias lėšas. „Kiel Institute for the World Economy“ duomenimis, 2022 m. Ukrainai buvo pažadėta 64 mlrd. eurų, tačiau iki šiol realiai išmokėta buvo tik 31 mlrd. eurų.
„De facto Europos Sąjungos narė“
Ukraina vis dar kas mėnesį siekia iš kitų šalių surinkti iki 5 mlrd. eurų, kad galėtų išmokėti savo mokytojų ir valstybės tarnautojų atlyginimus. Tarptautinis valiutos fondas iš tikrųjų neturi teisės išmokėti pinigų kariniame konflikte dalyvaujančioms šalims, tačiau organizacija pareiškė, kad ji yra pasirengusi ir toliau daryti išimtį Ukrainai. Kad procesas būtų profesionalesnis, šalys donorės susitarė steigti administracinius biurus Kyjive ir Briuselyje.
Europos Sąjunga yra didžiausia Ukrainos prekybos partnerė. Pirmaisiais Rusijos invazijos mėnesiais Europos Sąjungos dalis Ukrainos eksporte išaugo nuo 40 proc. iki trumpalaikio aukščiausio 80 proc. lygio. Be to, prieš pat karo pradžią buvo baigtas ilgai planuotas Europos Sąjungos ir Ukrainos elektros tinklų sinchronizavimas. Tai tapo tikra palaima Kyjivui: pirmaisiais karo mėnesiais Ukraina sugebėjo į Vakarus eksportuoti branduolinę energiją, taip užsidirbdama labai reikalingų lėšų. Dabar, Rusijai nusitaikius į Ukrainos elektrines, Kyjivas gali pirkti elektrą iš Europos Sąjungos. Iš tiesų, šis ryšys tapo toks artimas, kad kai kurie stebėtojai teigia, jog Ukraina yra „de facto Europos Sąjungos narė“.
Tačiau tokia pažanga yra pastebima ne visur. „Yra iniciatyvų integruoti Ukrainą į Europos Sąjungos tiekimo grandines“, – tikino Michaelas Harmsas, Vokietijos Rytų verslo asociacijos direktorius. Tačiau tai padaryti dažnai yra daug sunkiau nei gali pasirodyti iš pirmo karto, sako jis, nes kai kurie produktai gali neatitikti Europos Sąjungos standartų arba būti nekonkurencingi dėl kitų priežasčių. Kartais tai tiesiog lemia biurokratija. Pavyzdžiui, Ukrainoje veikia žemės ūkio įmonės, gaminančios ir skystinančios biokurą, jos turi potencialių klientų Europos Sąjungoje, kurie galėtų jį pirkti. Tačiau jų produkcija neturi reikiamo sertifikato.
Kyjivo ekonomikos mokyklos ekonomistai apskaičiavo, kad karo žala dabar siekia 138 mlrd. JAV dolerių ir ši suma auga kiekvieną dieną.
„Atstatymas niekada neįvyks be privataus kapitalo“, – teigė ekonomistas Robertas Kirchneris, „German Economic Team“ vadovo pavaduotojas.
Tačiau koks investuotojas noriai siųstų pinigų į šalį, kurią sunaikinti grasina jos kaimynė Rusija? Vis dėlto, tarptautinė Vokietijos chemijos ir farmacijos įmonė „Bayer“ neseniai paskelbė, kad ji toliau vysto savo planus investuoti 30 mln. eurų į sėklų gamyklą. Taip pat vėl pradėjo veikti gamyklos, priklausančios Vakarų automobilių dalių tiekėjams. Siekiant pritraukti naujų investicijų Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko bei Pasaulio banko dukterinė įmonė „Multilateral Investment Guarantee Agency“ (MIGA) paskelbė apie planus, kuriais siekiama sumažinti investicijų Ukrainoje riziką.
Ypač didelę paklausą turi ukrainietiški maisto produktai. Viena Didžiosios Britanijos logistikos milžinė investavo į perkrovimo centrą Moldovoje, kad užsitikrintų prieigą prie Ukrainos žemės ūkio produktų. Vaisiai ir daržovės iš Ukrainos jau netrukus turėtų pradėti keliauti į Didžiąją Britaniją. Ir tai gali suveikti: ukrainiečiams pavyko išlaikyti maisto atsargas net itin arti fronto esančiuose regionuose. To paties nebūtų galima pasakyti apie Didžiosios Britanijos prekybos centrus.
Nuolatinių atsargų parduotuvėse užtikrinimas Ukrainos prekybininkams tapo patriotine pareiga. Dauguma jų praeiviams taip pat siūlo galimybę užeiti į vidų pasišildyti ar pasikrauti savo mobiliuosius telefonus bei nešiojamus kompiuterius. Kai kuriose parduotuvėse netgi buvo įrengtos biuro patalpos, prieinamos visiems, kam jų reikia. „Prekybos centrai, – sakė šalies mažmeninės prekybos asociacijos vadovas, – dabar tapo mūsų neįveikiamumo centrais“.
