Knygos pavadinimu „ZOV“ titulinė citata: „Šis karas – blogiausia, kas galėjo nutikti“. Pilnas pavadinimas vokiečių kalba „ZOV. Uždraustas pasakojimas. Rusų desantininkas atskleidė viską“.
DW kalbinti knygą išleidusios leidyklos atstovai tvirtino, kad už knygą gautos lėšos bus skirtos labdarai – Ukrainos palaikymui.
P. Filatjevas knygą pradėjo rašyti ligoninėje, kurioje atsidūrė iš fronto. Rusijos 56-ojo gvardiečių desantininkų šturmo pulko karys Ukrainos teritorijoje atsidūrė 2022-ųjų vasario pabaigoje – pirmosiomis Rusijos įsiveržimo dienomis: „Du purvo, bado, šalčio, prakaito ir gretimos mirties mėnesiai“.
Į frontą karys iš ligoninės nebegrįžo, tačiau nusprendė papasakoti visuomenei, ką jam teko patirti, ir ką jis galvoja apie dabartinę Rusijos politiką. „Gaila, kad neleidžia reporterių pas mus į priešakines. Dėl to visa šalis negali pasigrožėti apžėlusiais, nesipraususiais, purvinais ir piktais desantininkais…“ – rašė jis.
P. Filatjevas pažymi, kad jo manymu, Rusijos karas yra pražūtingas ir patiria nesėkmę ne tik todėl, kad valdžia viską išvogė, tačiau ir todėl, kad rusai nejaučia paties karo teisingumo. Jo teigimu, „jie paprasčiausiai nusprendė užmėtyti Ukrainą mūsų lavonais“.
Šiuo metu į Prancūziją išgabento ir ten gyvenančio rusų kario knyga yra išleista jau keliomis kalbomis. Tėvynėje jam buvo iškelta baudžiamoji byla, buvo baimintasi, kad režimas su juo tiesiog susidoros.
Daugiausiai dėmesio savo knygoje P. Filatjevas skiria Rusijos karinės vadovybė atsainumui ir korupcijos išvogtai šalie kariuomenei. Pasakoja, kaip pusė jo dalinio persirengė ukrainiečių uniformomis, nes rusiškos buvo prastesnės kokybės.
„Aš nematau apkasuose Skabejevos, Solovjovo, Kiseliovo, Rogozino, Lavrovo, Medvedevo vaikų, už tai girdžiu iš jų raginimus žudyti. Kurio Dūmos deputato sūnus yra kare? – dar pavasarį savo tekstuose rašė rusų karys. – Jų kariai talentingesnis ir gudresni, už darbininkų ir valstiečių? Ar tėvai jiems nelinki tokio likimo, kaip mūsų, kai daugelis važiuoja ten, nes tai yra bent kokia galimybė užsidirbti. Aplink pilna senukų ir ligotų žmonių, o mes pradėjome karą, kuriame žūsta jauni ir sveiki vyrai“.
„Mums nereikalinga imperija, mums visiems reikia normalios, laisvos, teisingos, šiuolaikiškos šalies. Kur galima gyventi, vystytis, dirbti ir mylėti, – aiškino knygos autorius. – Aš tikiu Dievą, tačiau nematau Dievo mūsų bažnyčioje, laiminančioje mus žudyti mūsų brolius stačiatikius. Aš nenoriu būti Kočubejumi (carinės Rusijos kilmingų kazokų dinastijos atstovai, – red. past.), aš noriu būti Peresvetu (Aleksandras Peresvetas – Rusijos šventasis, XIII a. vienuolis-karys, – red. past.). Remiantis mano supratimu, auklėjimu, sąžine ir širdime nužudymui yra pagrindas tik tuomet, kai gelbėju savo gyvybę… arba ginu savo žemę nuo užpuoliko“.
P. Filatjevas kritikuoja ir tuos, kurie pasisako už karą, ir tuos, kurie yra prieš, tačiau nieko nedaro, kad kas nors pasikeistų.
„Jie šaukia, kad jiems gėda rusais būti, ir jaukiai įsitaisę skundžiasi dėl to visam pasauliui. Gėda rusu būti? Tai žudykis, šlykštyne! Gėda dėl karo? Tai eik ir siek iš valdžios, kad baigtųsi karas! – rašo P. Filatjevas. – Kiti mykia, kad mes didi šalis ir visas pasaulis nori mus sunaikinti, nors tuo metu nieko dėl jos nedaryti nenori, nenori veikti vidaus politikos, nieko nenori, tik tas Z klijuoja ant savo importinio automobilio stiklo. Tu nusprendei, kad jau prisidėjai prie pergalės? Susirink ir bėk į frontą, šlykštyne, tik prieš tai prisimink, ką mūsų protėviai sakė, o jie sakydavo tostą ne tik „už pergalę“ tačiau ir už „kad tik karo nebūtų“.
