Politologas Rajanas Menonas primena, kad Rusijos BVP yra vos kiek didesnis už Ispanijos, o karinis biudžetas sudaro mažiau nei dešimtadalį JAV, penktadalį Kinijos ir nusileidžia Japonijai.
Artimieji Rytai – abejotina milijardinių išlaidų pergalė
Rusijos užsienio politikos laimėjimai yra pernelyg išpūsti, tvirtina ekspertas. Anot vis labiau įsitvirtinančio įsitikinimo, 2015-aisiais Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pasinaudojo JAV prezidento Baracko Obamos neryžtingumu Sirijoje ir pradėjo savo karinę kampaniją regione, kuri suteikė jam strateginę viršenybę.
Iš tiesų V. Putino elgesys vargu ar gali būti siejamas su B. Obama. Sirija yra strateginė Maskvos partnerė nuo 1956-ųjų. Tais metais prasidėjo sovietinių ginklų eksportas, o taip pat ir Sirijos karių bei pilotų parengimo programos SSRS sąjungininkių Čekoslovakijos ir Lenkijos teritorijose. Sirija taip pat sykį jau prašė dislokuoti sovietinius bombonešius ir naikintuvus – Sueco krizės metu 1956-aisiais – tačiau tuomet Kremlius atsisakė.
Vėliau sekusiais Šaltojo karo metais Sovietų Sąjunga tapo pagrindiniu ekonominės ir karinės pagalbos šaltiniu Sirijai. 1971-aisiais sovietų karo laivai ir povandeniniai laivai pradėjo naudotis Sirijos uostu Tartuse. 1980-aisiais Damaskas ir Maskva pasirašė strateginės partnerystės susitarimą.
Žinant šias aplinkybes Putino gambitas Sirijoje labiau sietųsi su ilgalaikės strateginės investicijos, atsidūrusios pavojuje, apsauga, negu bandymu įgyti viršenybę prieš JAV. Anot V. Putino, Sirijos lyderio Basharo al Assado pasitraukimas nulemtų arba radikalių islamistų grupuočių, arba ilgalaikį chaosą valdžioje. Ir vienas, ir kitas variantas būtų stiprus smūgis Rusijai.
Nepaisant to, kad Sirijoje kovojo ir samdiniai iš Rusijos, pagrindines užsieniečių antžemines pajėgas sudarė Irano islamo revoliucijos gvardijos korpusas ir Libano „Hezbollah“ smogikai – jie B. Assadą palaikė dėl savų interesų. Jų įsivaizduojama Sirijos ateitis niekaip neatspindi Rusijos vizijos. Be to, pralieję tiek daug kraujo, jie tiesiog neleis Rusijai formuoti Sirijos politikos savarankiškai. Kitaip tariant, Rusija iš tiesų Sirijoje nelaimėjo.
Bet kokiu atveju, tai tikrai nėra kažkoks „laimėjimas“, juk Sirijos atstatymo kaina, Pasaulio banko skaičiavimais siekia 250 mlrd. dolerių. O tai yra daug daugiau, negu galėtų sau leisti Rusija. Jeigu tikimasi uždirbti iš ateityje galinčių pasitaikyti pelningų ginkluotės kontraktų Sirijai, tai nelabai aišku, iš ko B. Assadas už juos susimokės.
Rusijos pasiekimai likusioje Artimųjų Rytų dalyje taip pat yra pernelyg išpūsti. Maskva, aišku, aktyviai dalyvauja Libijos konflikte. Tačiau įvesti tvarką, jau nekalbant apie dominavimą, dviejų priešiškų stovyklų konflikte taps Sizifo darbu. Vienas iš Libijos valdžių jau pasmerkė Rusijos naudojamus samdinius jų šalyje. Kitas, Maskvoje besilankęs Khalifa Haftaras, turi ir kitas sąjungininkes, – daug gilesnių interesų šalyje turinčias, – Egiptą ir Saudo Arabiją.
Diplomatinis Rusijos lankstumas Izraelyje, Saudo Arabijoje ir Egipte pritraukė daug dėmesio, ir V. Putinas, akivaizdu, gerai sužaidė savo turimomis kortomis. Tačiau, kuomet reikalai pakryps iki realių veiksmų, visos šios šalys ir toliau priklausys nuo JAV ir glaudžiau bendradarbiaus su pastarosiomis. Niekas nekeis JAV ryšių, nepaisant jų trūkumų, į Rusijos variantą.
Įtaka Azijoje perėjo į Kinijos rankas
Kol kas taip pat nėra aišku, kokius rezultatus, be simbolinės vertės, atneš V. Putino spalio pabaigoje surengtas Afrikos šalių vadovų susitikimas. Rusijai prireiks įveikti stačią nuokalnę, jeigu ji norės tapti didele žaidėja Afrikoje, kur prekybos ir tiesioginių užsienio investicijų sferose ją užgožia JAV, Europos šalys, Kinija, Turkija ir Indija.
Rusija patyrė nesėkmę net ir savo vidiniame kieme. Pavyzdžiui, 2014-aisiais įvykdyta Krymo aneksija ir smogikų Ukrainos rytuose palaikymas pavertė Ukrainą – istoriškai Maskvai, be jokių abejonių, labiausiai kultūros ir strategine prasme reikšmingą buvusios SSRS valstybę – baisiausiu priešu. Šiuo metu Kijevas bus Vakarų sąjungininku, net jeigu svajonė apie NATO ir pasirodys vaiduokliška. Nepaisant to, kad Ukrainos nacionalizmas turi įvairių krypčių, vienas iš jų – antirusiškos nuotaikos.
Įvykiai Centrinėje Azijoje taip pat rodo Rusijos, kaip valstybės, kuri marširuoja nuo vienos pergalės prie kitos, įvaizdžio paviršutiniškumą. Kinija pakirto, jeigu išvis neužgožė, istoriškai susiklosčiusią Rusijos persvarą. Pokyčiai itin akivaizdūs ekonominėje srityje, kur Kinija tapo svarbiausia prekybos partnere ir investicijų šaltiniu visame regione. Vienas iš transformacijos požymių: didžioji dalis Centrinės Azijos dujų ir naftos dabar į Rytus pumpuojame į Kiniją, o ne į Rusijos šiaurę – ir vamzdynais, kuriuos pasistatė kinai.
Savaime suprantama, Rusija yra reikšminga. Šalis su 144 mln. gyventojų, tūkstančiais branduolinių galvučių, milijonu karių, didžiulėmis naftos ir dujų atsargomis bei vieta JT Saugumo Taryboje visuomet turės reikšmę, ir stebėtojai neturėtų nustebti, kuomet ji energingai gina savo interesus užsienyje, net ir mesdama iššūkį Vakarams. Tačiau strateginiai Maskvos gniaužtai ir pastebimi užkariavimai nėra toli gražu tokie akinantys, kaip yra dabar priimta manyti.
