Jau daugelį metų Vakarų europiečiai atmestinai žiūri į Lenkijos ir Baltijos šalių politikus, kol jie skambina pavojaus varpais dėl Rusijos prezidento Vladimiro Putino keliamos keliamos grėsmės. Dabar jie supranta, kad turėjo klausytis šalių, turinčių daug gilesnių žinių apie Kremlių ir karčios istorinės atminties apie smurtą, kurį naudoja Maskva, siekdama savo tikslų.
Vietoj to vakariečiai pasuko komerciniu ir politiniu pataikavimo Putinui keliu, kuriuo vedė buvusi Vokietijos kanclerė Angela Merkel ir kuris privedė prie Ukrainos invazijos, jos miestų bombardavimo ir masinės emigracijos.
„Vakarų europiečiai globojo mus pastaruosius 30 metų, – sakė buvęs Lenkijos užsienio reikalų ministras Radosławas Sikorskis. – Metai iš metų [jie] globojo mus dėl mūsų požiūrio į Rusiją ir kartodavo mums: „O, žinote, jūs pernelyg nervingi, pernelyg jautrūs Vidurio europiečiai.“
Rytiečiai sako, kad atsitrenkė į mūrinę sieną, kai ragino padidinti NATO pajėgų dislokavimą, atkreipė dėmesį į kibernetines atakas ir ragino Berlyną neleisti, kad ES būtų laikoma įkaite milžiniškų vamzdynų, pumpuojančių dujas tiesiai į Vokietiją. Atviras, įkyrus R. Sikorskis, tuometinis gynybos ministras, sukėlė pasipiktinimą 2006 m., kai išdrįso palyginti Rusijos ir Vokietijos „Nord Stream“ dujotiekio projektą, su 1939 m. Molotovo ir Ribentropo paktu, kuris padalijo Lenkiją per pusę naciams ir sovietams.
Lenkijos ir Baltijos šalių lyderiai Rusijos invaziją į Krymą 2014 metais laikė lemiamu slenksčiu, rodančiu, kad Putiną reikia sustabdyti tikra Vakarų jėgos demonstracija, kitaip jis puls daugiau taikinių. Tačiau bevaisiuose susitikimuose Briuselyje Lenkijos ir Baltijos šalių diplomatai išsiaiškino, kad dauguma Europos Sąjungos nenori taikyti Maskvai griežtų sankcijų, nepaisant jos įsiveržimo į ES sąjungininkę. Įniršusi, prieš Putiną nusiteikusi stovykla Italijos vadovaujamą opoziciją sankcijoms pavadino „Club Med“ grupuote.
Jų atsargumas turi šimtmečių senumo šaknis.
Lenkija XVIII amžiuje prarado savo nepriklausomybę dėl Rusijos vadovaujamos užpuolikų koalicijos, XIX amžiuje kovojo su Rusija du kruvinus ir nesėkmingus sukilimus, o 1920 m. pelnė stulbinamą pergalę prieš komunistinius sovietus. SSRS atkeršijo 1939 m. užėmę pusę Lenkijos, skirdami mirties bausmę 20 000 karo belaisvių ir deportuodami šimtus tūkstančių civilių gyventojų, kol pokario Lenkijoje keturis dešimtmečius truko komunistinė diktatūra.
Tarpukariu Baltijos šalys turėjo du nepriklausomybės dešimtmečius, o tada jas aneksavo Sovietų Sąjunga. Tūkstančiai buvo nužudyti, o daug daugiau ištremta gilyn į SSRS. Jų šalis kolonizavo naujakuriai rusai, o po Sovietų Sąjungos žlugimo šalys vos išgyveno, kad atgautų nepriklausomybę.
Naujausias Rusijos agresijos ciklas kilo 2007 m. Tais metais V. Putinas pasakė kalbą Miuncheno saugumo konferencijoje, kuri buvo pagrindas daugeliui vėliau priimtų sprendimų. Savo kalboje jis priekaištavo JAV dėl vienpolio pasaulio sukūrimo, „kuriame yra vienas šeimininkas, vienas suverenas“, kritikavo NATO plėtrą į rytus ir metė iššūkį po Šaltojo karo įsivyravusiai tvarkai Europoje.
R. Sikorskis, kuris tais pačiais metais tapo aukščiausiu Lenkijos diplomatu, pradėjo prašyti daugiau NATO pajėgų savo šalyje. Juk Vokietijoje ten dislokavo 35 000 amerikiečių karių, ir tolimesnės pastangos atkurti galių pusiausvyrą Rusijos karinės modernizavimo kampanijų akivaizdoje atrodė prasmingos.
Ne visos NATO narės tuo metu taip manė.
„Kai daug kartų reikalavau, kad mūsų narystė NATO būtų įvykdyta fiziniu buvimu – ir aš prašiau tik dviejų brigadų, t.y. 10 000 amerikiečių karių, tai buvo vertinama kaip įžeidimas. Visų pirma Vokietija, kartu su kitomis šalimis, pirmą kartą istorijoje atsidūrė išskirtinai draugiškų valstybių apsuptyje. Ir jie nepajuto mūsų skausmo, kad esame šoninė šalis, esame demokratijos, teisinės valstybės ir saugumo pasaulio pakraštyje“, – sakė R. Sikorskis.
Estai prisimena dar vieną 2007-ųjų epizodą
Balandžio mėnesį Baltijos šalių kompiuterių serverius užklupo didžiulė DDoS (distributed Denial-of-service) atakų banga tiek prieš viešąsias, tiek privačias svetaines, iš esmės savaitėms išjungusią visą šalį skaitmeniniu būdu. Pasak tuometinio gynybos ministro, beveik milijonas „zombių“ kompiuterių buvo dislokuoti netrukus po plano perkelti sovietinį „Paminklą Estijos išvaduotojams“ iš Talino centro.
Nors Rusijos vyriausybė ne kartą neigė dalyvavusi kibernetinėse atakose, Estija buvo neįtikinta. Tačiau Taline pareigūnus dar labiau šokiravo, kai jie pristatė savo bylą kitoms NATO valstybėms.
„Kai kurie mūsų NATO sąjungininkai Europoje mums pasakė, kad „o, jūs nežinote, apie ką kalbate, jūs tiesiog esate rusofobiški“. Ir tai mums sakė žmonės, kurie nemokėjo atskirti kompiuterio nuo skrudintuvo, o mes tada jau buvome skaitmeniniu požiūriu viena pažangiausių šalių Europoje“, – sakė Toomas Hendrikas Ilvesas, kibernetinių atakų metu buvęs Estijos prezidentu. Jis gimė Švedijoje, tėvams pabėgus nuo sovietinės okupacijos. Galiausiai NATO atliko vidinį vertinimą.
Dėl kalbinių ir istorinių priežasčių – taip pat dėl grynos pavojaus dėl sienų baimės – Baltijos šalys dažnai atlieka puikią žvalgybą ir Rusijos veiklos analizę, tačiau gali būti visiškai ignoruojamos. Latvijos parlamento užsienio reikalų komiteto pirmininkas Rihardas Kolsas sakė, kad Ryga perspėjo NATO apie Rusijos ambicijas prieš jos invaziją į Gruziją 2008 metais.
Tačiau R. Kolsas prisipažino, kad jam sunku įtikinti savo kolegas Vakaruose, koks pavojingas gali būti Putinas.
„Baltijos šalys perspėjo mūsų kolegas Vakaruose būti budriems ir nebūti naiviems. Nuolatinis pasirengimas atnaujinti santykius su Rusija, nepaisant to, kokie buvo jos pažeidimai, yra tai, kas mus, deja, privedė prie šiandienos“, – sakė jis.
JAV, vadovaujamos Baracko Obamos administracijos, taip pat 2009 m. pasirinko atkurti santykius su Rusija. Viskas prasidėjo niūriu gestu – valstybės sekretorė Hillary Clinton savo kolegai iš Rusijos Sergejui Lavrovui padovanojo didelį raudoną mygtuką su neteisingai užrašytu rusišku žodžiu.
Nepaisant blogos rusų kalbos, tai buvo sprendimas, kurį T. H. Ilvesas pavadino „pražūtingu“.
Vienintelis Europos lyderis, kuris jį visada „stebino“, buvo A. Merkel. Ji buvo užauginta už geležinės uždangos, bet nebuvo aišku, ar ji tikrai suvokia riziką. „Atrodė, kad ji turėjo mažai iliuzijų, bet manau, kad ji jas matė viešai, todėl jai reikėjo tai padaryti. Arba ji man sakydavo dalykus, kuriais netikėjo. Nežinau. Negaliu pasakyti“, – sakė T. H. Ilvesas.
Dabar visi pamatė tikrąją Putino prigimtį.
„Vasario 24 d. įvyko ši dramatiška revoliucija ir visa tai. Tačiau tikrai prireikė invazijos, žiaurios invazijos į Ukrainą, kad žmonės tuo įsitikintų. Atsižvelgiant į jų ankstesnį elgesį, kai Rusija įsiveržė į Krymą ir į Gruziją... Bet dabar, manau, tai buvo taip per daug, kad net jie turėjo reaguoti“, – tęsė T. H. Ilvesas.
Grėsmė vienybei
2014 m. rugpjūtį, praėjus keliems mėnesiams po to, kai Rusija aneksavo Krymą, ES užsienio reikalų ministrai karštai diskutavo apie tai, kokių sankcijų Kremliui reikia imtis. Baltijos šalys, kaip įprasta, stojo į lenkų, britų ir švedų pusę, reikalaudamos griežtesnių sankcijų. Priešininkų stovykla atvyko iš kitų buvusių komunistinių valstybių – Vengrijos ir Slovakijos – abi valdomos prokremliškų populistų.
„Vakarų vykdoma sankcijų politika... daro daugiau žalos mums nei Rusijai, – sakė Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbánas. – Politikoje tai vadinama šaudymu sau į koją.“
Tuometinis Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius atsakė teigdamas, kad geriau šaudyti sau į koją, nei leistis būti pašautam į galvą. Žinia buvo aiški: jei Putinui bus leista išsisukti nuo Krymo, jis tęs savo ekspansinius karus.
Duodamas interviu Vilniuje, L. Linkevičius apgailestavo, kad per pastaruosius 15 metų Vakarai nesiėmė veiksmų, reaguojant į Putino ekspansionizmą. Jis prisiminė 2008 metais Rumunijoje vykusį NATO Rusijos tarybos posėdį, kuriame Putinas Ukrainą jau apibūdino kaip „dirbtinį kūrinį“. Terminas neliko nepastebėtas. Andersas Foghas Rasmussenas, tuometinis Danijos ministras pirmininkas Putinui atsakė, kad taip negalima kalbėti apie partnerius.
„Putinas turi omenyje tai, ką sako, – sakė L. Linkevičius. – Ir dabar apsimesti, kad esame nustebę, jog kažkas [įvyko] ne taip, yra klaidinga.“
Kai prieš mėnesį aplink Ukrainą buvo sutelktos V. Putino kariuomenės, Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas buvo vienas iš Vakarų Europos lyderių, atskridusių į Maskvą bandyti perkalbėti Putiną nuo neišvengiamo dalyko.
L. Linkevičius nebuvo sužavėtas: „Tai kaip psichoterapija. Visos šios kalbos iki šiol buvo iliuzija.“
Jis pabrėžė, kad Vakarai neprisiima kaltės dėl to, kas šiandien vyksta Ukrainoje, nes tai yra pačios Rusijos kaltė. Vis dėlto, anot jo, jei „tie, kurie būtų turėję galimybę laiku ką nors padaryti, bet nieko nepadarė, turėtų pasidalyti atsakomybe“.
Dabar Ukrainoje siaučiantis karas, sako T. H. Ilvesas, turėtų pamokyti Vakarų Europą: „Nedarykite Rusijos politikos nepasitarę su žmonėmis, kurie apie Rusiją žino daug daugiau nei jūs. Nepasikliaukite žmonėmis, kurie buvo apmokyti būti diplomatais, bet neturi tikro supratimo apie Rusijos elgesio modelius.“
