„The Washington Post“ rašoma, kad pirmasis matomas A. Lukašenkos atsitraukimo požymis buvo šį trečiadienį, kuomet autobusai su migrantais pajudėjo iš spontaniškai kilusios stovyklos Lenkijos pasienyje. Prie to galimai prisidėjo Baltarusijos lyderiu save laikančio politiko pokalbis su Vokietijos kanclere Angela Merkel. Tai buvo pirmasis ES vadovų kontaktas su nepripažintu prezidentu per pastaruosius metus.
Baltarusijos naujienų agentūra „BelTA“ tuomet parodė migrantus, kuriems buvo paruošta vieta ant žemės sandėliuose netoli Bruzgių pasienio punkto ir pažymėjo, kad valdžia nusprendė „kai kuriuos pabėgėlius perkelti į kitas vietas“.
A. Lukašenka tikina, kad „išsprendė“ krizę pokalbio su A. Merkel metu – tačiau nepatikslino, kaip. Tūkstančiai migrantų yra likę pasienyje su Lenkija, tačiau ketvirtadienį Baltarusijos valdžia tęsė migrantų perkėlimą į specialiai paruoštus sandėlius, kad šie turėtų stogą virš galvos. Pati Baltarusija pripažino, kad jos teritorijoje yra apie 7 tūkst. migrantų ir tai stato A. Lukašenką į savo paties sukurtos problemos nepatogią vietą – migrantus reikės kažkur dėti, o jo sukurtas „vienintelio stabilumo ir saugumo garanto“ įvaizdis pradeda skeldėti.
Baltarusijos propaganda džiūgauja, bet tikslo Minskui pasiekti nesiseka
Viena iš galimų išeičių būtų tiesiog grąžinti migrantus į jų kilmės šalis, tačiau tai Minskui reikštų atsitraukimą po mėnesius trukusio dirbtinio grėsmės eskalavimo.
A. Lukašenka jau ir taip per pastaruosius metus galutinai susigadino savo reputaciją, kuomet iš pradžių susidorojo su rinkimų rezultatų nepripažįstančia opozicija, o po to dar ir priverstinai nutupdė lėktuvą ir sulaikė Ramaną Pratasevičių. Pirmadienį ES ministrai sutarė taikyti 5-ąjį sankcijų režimui paketą, kuris numato sankcijas asmenims ir bendrovėms, kurie yra susiję su migracijos krize Baltarusijoje.
„Galų gale, jeigu lygintume dabartinę situaciją su ta, kuri buvo prieš krizę, Baltarusija nukentėjo ir kaip režimas, ir kaip valstybė. Lukašenkos režimas sulaukė naujų sankcijų. Sulaukė naujų problemų savo reputacijai“, – „The Washington Post“ aiškino politologas Artiomas Šraibmanas.
Vokietijos kanclerė A. Merkel skambutį A. Lukašenkai pavadino būtinybe sprendžiant humanitarinę migrantų krizę. Aiškinant tokio skambučio poreikį buvo pažymėta, kad skambinta „ponui Lukašenkai“, o ne prezidentui.
Tai, savaime suprantama, nesustabdė A. Lukašenkos ir jo valstybinės propagandos nuo pergalės trimitų jų „keistoje paralelinėje visatoje“ – valstybės kontroliuojamoje žiniasklaidoje.
Propagandistas Grigorijus Azrionokas triumfavo: „Tai, ką dabar pasakysi, mažoji Europa? Maža, bet išdidi Baltarusija sudraskė tave į gabalus. Dabar viskas vyksta pagal Lukašenkos taisykles, priklausomai nuo jo norų“.
Tačiau, sprendžiant iš Estijos užsienio reikalų ministrės Evos-Maria Liimets pareiškimų, A. Lukašenka nesulaukė to, ko tikėjosi iš savo 50 minučių pokalbio su A. Merkel. E.-M. Liimets Estijos televizijai pasakojo, kad A. Lukašenka reikalavo Europos pripažinimo jo prezidento statuso ir sankcijų panaikinimo.
„Kokia čia pergalė? – retoriškai teiravosi A. Šraibmanas. – Tavęs nepripažino legitimiu prezidentu. Tu esi pripažįstamas kaip lyderis, kuris gali sukurti problemas ir vėliau jas ištaisyti“.
„Štai kodėl aš neįžvelgiu čia kažkokio diplomatinio proveržio, – pridūrė jis. – Tai tik įkaitų problemos sprendimo klausimas: tu deriesi su bet kuo, kas kontroliuoja įkaitus, o Lukašenka akivaizdžiai kontroliuoja tų žmonių likimus“.
A. Šraibmano teigimu, Baltarusijos tikslas buvo migrantų krizės pagalba suskaldyti Europos šalių vienybę, tačiau tai neįvyko. A. Lukašenka tikėjosi grasinimais paveikti ES sankcijų politiką, tačiau apsiskaičiavo.
Galimai todėl jis griebėsi A. Merkel jam ištiesto šiaudo ir bando išnaudoti pokalbius su ja savo politiniams tikslams pasiekti. Ketvirtadienį A. Lukašenkos atstovė išplatino pranešimą, kuriame buvo aiškinama apie „Baltarusijos siūlymą“ – Vokietijai priimti 2 tūkst. pabėgėlių, o „likusius 5 tūkst. išsiųsti namo“. Tačiau šis informacinis blefas greitai buvo išsklaidytas – Lenkijos, Vokietijos vadovai atsakė, kad ES laikosi vieningos politikos nepriimti migrantų, atvykusių per Baltarusiją.
„Idėja buvo surasti jautrų klausimą ES, kad būtų galimą ją suskaldyti. Tačiau tai neįvyko. Priešingai, sankcijos režimui ne tik nėra švelninamos, bet tik stiprinamos“, – aiškino A. Šraibamanas.
Pats save įsivarė į kampą
JAV analitikas Ben Judah mano, kad A. Lukašenka sugebėjo įtraukti save į ES debatų centrą: „Jis aiškiai iškomunikavo Europos lyderiams, kad niekur nesitrauks, kad yra stiprus, kad jie neturėtų artimiausiu metu tikėtis revoliucijų, kurios jį pašalins“.
Nepriklausomas Baltarusijos ekspertas Dmitrijus Bolkunetsas pažymėjo, kad gruodžio 8-oji yra ta diena, kuomet įsigalios JAV sankcijos Baltarusijos režimo kontroliuojamai „Belaruskalij“ bendrovei, o tai tik dar labiau pagilins Minsko finansines problemas.
Šio eksperto teigimu, A. Lukašenka galimai buvo įkvėptas 2015-ųjų migracijos krize, kurios metu ES dosniai finansavo Turkiją, kad ši padėtų sustabdyti migrantų srautą iš Sirijos ir kitų Artimųjų Rytų šalių. Pats A. Lukašenka ne sykį yra tiesiogiai pareiškęs, kad tikisi sulaukti ne sankcijų, o piniginės kompensacijos už „migrantų srautų stabdymą“, praverti piniginę Baltarusijai ragino ir Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas.
„Tačiau Lukašenka apsiskaičiavo ir dabar nėra kelio atgal“, – „The Washington Post“ aiškino D. Bolkunetsas.
Nepaisant to, kad ES skyrė 700 tūkst. eurų humanitarinei pagalbai pasienyje įstrigusiems migrantams, apie kažkokią ilgalaikę finansinę naudą Baltarusijai sudėtinga. Tuo labiau, kad Baltarusija nėra Turkija, kurios patirtis ir kultūrinės ypatybės leidžia lengviau į visuomenę integruoti Artimųjų Rytų pabėgėlius. Baltarusija, nepaisant to, ką yra sumanęs Minskas, dabar susiduria su savo pačių migracijos krize, kuomet šalyje įstrigę lieka tūkstančiai migrantų.
Maža to, net ir Rusijos valstybinės naujienų agentūros jau skelbia pranešimus iš pasienio zonos, kurioje įstrigę migrantai vis dažniau prabyla apie norą „pasilikti Baltarusijoje“. A. Lukašenkos plane tokios įvykių eigos – migrantų pasilikimo Baltarusijoje ilgesniam laikui – nebuvo. Todėl diktatoriumi bravūriškai besivadinančiam A. Lukašenkai netrukus gali tekti aiškintis net ir savo gerbėjams, kodėl jiems dabar reikia rūpintis Artimųjų Rytų gyventojų likimais.
