Kodėl šis karas taip užsitęsė? Dauguma konfliktų yra trumpi. Paskutiniuosius du šimtmečius dauguma karų trunka vidutiniškai tris arba keturis mėnesius. Toks trumpumas paprastai yra lemiamas fakto, kad karas yra pats blogiausias būdas spręsti politinius nesutarimus. Kai pradeda aiškėti tikroji kovų kaina, priešininkai dažniausiai pradeda ieškoti bendro sprendimo.
Žinoma, daugybė karų trunka ilgiau. Kompromiso pasiekti neleidžia trys pagrindinės strateginės priežastys: kai lyderiams atrodo, jog pralaimėjimas sukels pavojų jų valdžiai, kai lyderiai neįvertina savo ir priešininko jėgų bei kai lyderiai baiminasi, jog jų varžovai ateityje tik stiprės. Ukrainoje karas tęsiasi dėl visų šių aplinkybių.
Tačiau visos šios priežastys ne iki galo atskleidžia visą istoriją. Iš esmės, šis karas taip pat yra susijęs su ideologija. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas neigia Ukrainos kaip valstybės egzistavimo tikrumą. Ekspertai kalba apie valdžią, kurią iškreipė jos pačios skleidžiama dezinformacija ir kuri fanatiškai siekia užgrobti kuo daugiau teritorijų. Ukraina, savo ruožtu, nepajudinamai laikosi savo idealų. Šalies lyderiai ir žmonės parodė, kad jie neplanuoja paaukoti savo laisvės ir suvereniteto, nepriklausomai nuo to, kokia bus to kaina. Laisvė ir nepriklausomybė yra esminės vertybės tiems, kurie simpatizuoja tokiems karštiems įsitikinimams. O skeptikai kritikuoja jas kaip nesutaikomas ir dogmatiškas. Kad ir kaip tai pavadintume, potekstė dažnai lieka tokia pat: kiekviena pusė atmeta Realpolitik ir kovoja dėl savo principų.
Šiuo atžvilgiu, Rusija ir Ukraina nėra unikalios, nes ideologiniai įsitikinimai paaiškina daugybę ilgų karų. Prisimindami revoliucingą savo praeitį amerikiečiai turėtų suprasti, kaip skirtingi įsitikinimai gali tapti viena iš varomųjų karo jėgų. Vis daugiau ir daugiau demokratijų turi panašumų su Ukraina, kur dėl vyraujančių idealų tam tikri kompromisai yra laikomi pasibjaurėtinais. Būtent šis nenuolaidumas ir lėmė daugybę XXI a. karų Vakaruose, įskaitant ir invazijas į Iraką ir Afganistaną. Retai tai pripažįstame, tačiau griežti principai ir vertybės dažnai neleidžia tęstis taikai. Karas Ukrainoje yra naujausias kovos pavyzdys, kai koviniai veiksmai tęsiasi ne tik dėl strateginių dilemų, bet ir dėl to, kad pasidavimas abiem pusėms yra nepriimtinas.
Kodėl kai kurie karai nesibaigia?
Karai įsiplieskia ir tęsiasi, kai lyderiai mano, kad jie gali pasiekti geresnių rezultatų kovodami, o ne vykdydami įprastą politiką. Šalys įsivelia į užsitęsusius karus dėl mažiausiai trijų gerai apskaičiuotų priežasčių. Pirmiausia, kovos lauke nori likti valdovai, bijantys prarasti savo valdžią. Jeigu V. Putinui atrodo, kad pralaimėjimas sužlugdys jo režimą, tai tampa paskata tęsti karą, nepaisant jo pasekmių rusams.
Antra, karai tęsiasi esant nežinomybei. Pavyzdžiui, kai abi pusės pasižymi miglotu savo pajėgumų suvokimu arba kai jos neįvertina, kokias skausmingas pasekmes konfliktas gali turėti. Paprastai šį rūką prasklaido keli mėnesiai mūšio lauke. Kovos atskleidžia kiekvienos pusės jėgas ir ryžtą bei patikslina bet kokius klaidingus įsitikinimus. Priešininkai randa būdą užbaigti konfliktą, pasiekdami susitarimą, kuris atspindi paaiškėjusią galios pusiausvyrą. Dėl to dauguma karų yra trumpi.
Tačiau kai kuriais atvejais, karo rūkas sklaidosi lėtai. Štai, pavyzdžiui, dabartinė situacija Ukrainoje. Nors Ukrainos pajėgos pralenkė visų lūkesčius, vis vien lieka neaišku, ar jos sugebės išstumti rusus iš savo šalies. Šalta žiema gali sumažinti europiečių pasiryžimą ir toliau į Ukrainą siųsti lėšų bei ginklų. O realūs rugsėjį paskelbtos Rusijos dalinės mobilizacijos padariniai mūšio lauke pasimatys tik po kelių mėnesių. Viešpataujant tokiai nežinomybei, varžovams yra daug sunkiau sudaryti taikos susitarimą.
Galiausiai, kai kurie politologai ir istorikai teigia, kad kiekvienas ilgas karas iš esmės yra „įsipareigojimo problema“ – vienos ar abiejų pusių negebėjimas palaikyti taikos dėl numatomų galios pusiausvyros pakitimų. Kai kurie tai vadina Tukidido karu arba „prevenciniu karu“, kai viena pusė pradeda ataką, kad išsaugotų dabartinę galios pusiausvyrą, prieš jai pasikeičiant. Nuo Vokietijos bandymų išvengti Rusijos iškilimo 1914 m. iki JAV siekio neleisti Irakui tapti branduoline valstybe 2003-aisiais, įsipareigojimo problemos išprovokavo daugybę didelių karų. Tokiomis aplinkybėmis bet kokie susitarimai gali būti sulaužyti dar jų nesudarius.
Iš pirmo žvilgsnio, karas Ukrainoje yra kupinas tokio pobūdžio problemų. Kai koks nors Europos lyderis ar JAV generolas pasiūlo, kad, galbūt, jau atėjo laikas derėtis su Rusija, ukrainiečiai ir jų sąjungininkai atkerta, kad V. Putinas niekada nesugebės laikytis susitarimo. Jų nuomone, Kremlius yra užsispyręs gauti kuo daugiau teritorijų, o jo vadovas yra politiškai ir ideologiškai suvaržytas savo išsikeltų tikslų. Ukrainiečiai perspėja, kad dabar derybos tebūtų šansas rusams persigrupuoti ir pulti iš naujo. Ukrainiečiai taip pat neturi jokio noro derėtis su savo skriaudėju. Net jeigu Maskva ir sugebėtų įtikinti kokį nors Ukrainos derybininką nutraukti ugnį, maža tikimybė, kad Ukrainos visuomenė ir parlamentas sutiktų prarasti net patį menkiausią teritorijos ruoželį. Visuomenės pasipriešinimas sužlugdytų bet kokį susitarimą.
Bet nei Rusijos, nei Ukrainos ryžtas nebuvo lemtas tradicinių įsipareigojimo problemų, kylančių dėl strateginių apskaičiavimų ir suvokiamų ar numanomų galios pasikeitimų. Atvirkščiai, susitarimą apsunkina nematerialios jėgos. Šį konfliktą tęsia Ukrainos ir Rusijos lyderių principai. Greitu metu neverta tikėtis jokio susitarimo, nes kol kas abi pusės verčiau renkasi kovoti, o ne nusileisti.
Uolumas ir tikslas
Ukrainos priešinimasis bet kokiems pasiūlymams dėl kompromiso nėra neįprastas. Tą patį užsispyrimą galima stebėti istorijos eigoje, kai kolonizuotos ar kitaip engiamos tautos nusprendžia kovoti už savo laisvę, nepaisydamos mažų tikimybių laimėti. Jos atmeta vergovę dėl daugelio priežasčių, įskaitant ir dėl jaučiamo pykčio bei turimų įsitikinimų. Nusileidimas imperializmui ar dominavimui net ir patiems silpniausiems atrodo pasibjaurėtinas. Kaip savo 1961 m. išleistoje knygoje „The Wretched of the Earth“ rašė antikolonijinių pažiūrų politikos filosofas Frantzas Fanonas: „Mes sukylame, nes mes, dėl daugybės priežasčių, nebegalime kvėpuoti.“
Paralelės tarp Ukrainos pasipriešinimo ir pačios JAV revoliucijos yra ypač ryškios. Tuomet, kaip ir dabar, viena supergalia tikėjosi sustiprinti savo silpnesnio subjekto kontrolę. XVIII a. 7-ame ir 8-ame dešimtmečiuose Didžioji Britanija stengėsi iš visų jėgų apriboti savo 13-os kolonijų autonomiją. Britų pajėgos buvo daug galingesnės, o kolonistai neturėjo jokių oficialių sąjungininkų. Galima teigti, kad dalinis suverenitetas ir didesni mokesčiai buvo geriausias įmanomas sandoris, kurio kolonistai galėjo reikalauti iš hegemono.
Nepaisant to, amerikiečiai atmetė šį pasiūlymą. Kodėl? Savo 1815 m. laiške Thomasui Jeffersonui Johnas Adamsas rašė, kad tikroji revoliucija įvyko „žmonių prote“. Jis rašė, kad tai įvyko „per penkiolika metų, kai Leksingtone buvo pralietas pirmas kraujas.“ Po kelerių metų jis pastebėjo, kad tai įvyko dėl „radikalių kolonistų principų, nuomonės, sentimentų ir jausmų pakitimų.“ Daugeliui šių principų pamynimas nusileidžiant karaliui buvo nesuvokiamas. Ukrainoje, kurios savarankiškumą V. Putinas siekia sužlugdyti jau beveik visą dešimtmetį, radosi panašus pasiryžimas. Dauguma ukrainiečių iš principo nesutinka su Rusijos pretenzijomis į jų žemę ir nenusileidžia Rusijos agresijai, ypač kai tai reiškia, jog kitoje pusėje gali likti jų tautiečių.
Galima įžvelgti ir panašumų su sena, dabar jau nebenaudojama karo studijų idėja – nedalomumu – tai objektas, vieta ar principų derinys, kurio, žmonių įsitikinimu, negalima skaidyti ar kaip nors kitaip pažeisti. Kai kurie mokslininkai naudojo šią teoriją norėdami paaiškinti, kodėl ilgi ir prieštaringai vertinami karai dažnai kyla dėl šventų vietų ar etninių žemių. Tiesa, kiti šią idėją atmetė kaip siauros klasės konfliktų paaiškinimą, todėl nedalomumas dingo iš akademikų akiračio. Tačiau nedalomumo principas yra galingas ir jį galima pritaikyti daugybei konfliktų. Kai drąsūs kovotojai Ukrainoje bei antiimperialistai revoliucionieriai kolonijinėje Amerikoje ar Europos kolonijose Afrikoje nesutiko atsisakyti savo laisvių, jie tai padarė, nes manė, kad kompromisų kaina yra per didelė. Radikalūs principų ir visuomenės nuotaikų pasikeitimai padarė žemės ir laisvių perleidimą politiškai neįmanomu.
Šis reiškinys tikrai nėra retas – jis labai dažnai pastebimas demokratijose. Juk galima teigti, kad principingumas ir kompromisų atmetimas yra vienos iš pagrindinių priežasčių, kodėl demokratinės šalys įsivelia į ilgamečius karus. Štai, pavyzdžiui, du dešimtmečius trukusi JAV kampanija Afganistane. Nuo 2002 m. iki, kaip manoma, 2004 m. Talibano pareigūnai daugybę kartų bandė pasiekti politinį susitarimą su tuometiniu Afganistano prezidentu Hamidu Karzai. Tačiau kaip teigė istoriko Carterio Malkasiano kalbinti amžininkai, George‘o W. Busho administracijoje vyravo požiūris, kad „visi talibai yra blogi.“ Tirdamas tą patį laikotarpį žurnalistas Steve‘as Collas pabrėžia, kaip tuometinis JAV gynybos sekretorius Donaldas Rumsfeldas pranešė, jog derybos „Jungtinėms Valstijoms yra nepriimtinos.“ Tiek C. Malkasiano, tiek S. Collo pasakojimuose G. W. Busho administracija griežtai neleido H. Karzai ieškoti bet kokio taiką galėjusio užtikrinti susitarimo.
Žinoma, JAV valdžia turėjo strateginių priežasčių, leidusių abejoti Talibano nuoširdumu. Siekdami visiško karinio Talibano pralaimėjimo, administracijos pareigūnai norėjo parodyti JAV kaip stiprią valstybę, kurios priešininkams pulti nevalia. Tačiau būtų kvaila ignoruoti faktą, kad beveik du dešimtmečius JAV lyderiai tik dėl savo principų atmetė bet kokius pasiūlymus derėtis su Talibanu.
JAV nėra vienintelė atsisakiusi susitarti. Išaugus teroristinei veiklai Irake, Šiaurės Airijoje, Palestinos teritorijoje ir kitose vietose, demokratinės vyriausybės daugybę metų atsisako net pagalvoti apie dialogą. Jonathanas Powellas, Britanijos vyriausybės vyriausiasis derybininkas Šiaurės Airijoje 1997–1999 m., prisiminė šią situaciją savo 2015 m. išleistoje knygoje „Terrorists at the Table“. Jis teigė, kad priešo demonizavimas ir bet kokio dialogo atsisakymas buvo neapgalvotas sprendimas, lėmęs daugybę nereikalingų mirčių. Galiausiai Didžiosios Britanijos valdžia suprato, kad jai reikia siekti politinio proceso. J. Powellas tvirtina, kad taika yra neįmanoma, jeigu lyderiai nedali derėtis dėl savo ideologinių barjerų.
Principingumo pavojus
Tačiau įvykiai Ukrainoje dar nepasiekė to taško, kad ukrainiečiai svarstytų priimti kompromisą. Dar visai neseniai tokie realistai kaip Henry‘is Kissingeris ir Stephenas Waltas ragino Ukrainą paminti savo ideologinius įsitikinimus ir iškeisti tam tikrą savo suvereniteto dalį į taiką. Skirtumas tarp tokių realistų ir idealistų, kurie skatina Ukrainą kovoti toliau, yra elementarus: jie nesutaria, kokias nuolaidas Ukraina turi padaryti, kad pasiektų susitarimą, kuriuo būtų patenkinta ir Rusija, siekianti užkariauti savo kaimynę.
Neapsirikite, ukrainiečiai turi strateginį pagrindą tęsti kovą, o Vakarai ir toliau remti šią šalį. Tačiau pasipriešinimas Rusijai – ir bet koks bjaurių kompromisų, galinčių užbaigti šį karą, atmetimas – turėtų būti suvokiamas kaip idealų ir principų galios geopolitikoje įrodymas.
Tokios vertybės bei idealai ir toliau atliks svarbų vaidmenį ateities karuose, kurie kils demokratinėse valstybėse. Laikui bėgant, Vakarai nuolat didina teisių svarbą: dabar daugumoje šalių yra privaloma laikytis ir ginti tam tikrus liberalius principus. Filosofas Michaelis Ignatieffas šį pokytį vadina „teisių revoliucija“. Šie idealai yra sveikintini, o Vakarų demokratijos ir toliau turėtų jų laikytis (net jeigu dažnai to padaryti nepavyksta).
Tačiau jeigu ši tendencija daro Vakarus mažiau linkusius iškeisti savo teises ir principus į taiką arba susitarimus su nemaloniais autokratais, karai, tokie, koks dabar vyksta Ukrainoje, kils tik dar dažniau ir bus dar sunkiau pabaigiami.
