Viena iš šio filmo stiprybių – autentiškumas. Ne tik filmuojamos vietos, tačiau ir mažiausios smulkmenos aktorių aprangose, naudojamuose daiktuose sovietinio bloko gyventojams kelia prisiminimus, o Vakarus žavi savo detalumu.
Neatitikimų realybei galima surasti nemažai. Pavyzdžiui, degtinės vartojimas filme – personažai degtinę dažnai vaizduojami geriantys kaip amerikiečiai viskį, pamažu gurkšnodami. Taip pat ir su personažų siužeto linijomis – kai kuriais atvejais jie tiesiog cituoja realybėje pasakytas frazes, kartais yra sutirštinamos spalvos ar kažkiek nukrypstama nuo realių įvykių. Kiekvienoje serijoje buvo panaudoti dokumentiniai garso ar vaizdo įrašai.
Reikia nepamiršti, kad televizijos serialas yra vaidybinis, ne dokumentinė juosta. Kai kurie veikėjai pavaizduoti „spalvočiau“, kad žiūrovui būtų paprasčiau pajusti pačią įvykio atmosferą. Pavyzdžiui, dažnai filme skambantis kreipinys „drauge“, filmo kūrėjų teigimu, buvo pasirinktas, kad būtų paprasčiau suprasti Vakarų žiūrovui, vietoje tiems kraštams įprasto vardo-tėvavardžio kreipinio, kurio gremėzdiška konstrukcija apsunkintų veikėjų įsiminimą.
Valerijus Legasovas
Vienas iš pagrindinių filmo herojų. Nuo jo savižudybės scenos prasideda serialas, o vėliau pasakojama Černobylio katastrofos ir gelbėjimo darbų istorija.
Taip, V. Legasovas iš tiesų nusižudė antrųjų Černobylio AE katastrofos metinių dieną. Ir iš tiesų jis paliko po savęs kelis garso įrašus su savo prisiminimais ir pasvarstymais apie tų dienų įvykius. Tačiau jis neslapstė jų, kad negalėtų rasti KGB. Vienoje kasetėje yra pokalbiai su žurnalistu Aleksejumi Adamovičiumi, o kitoje – tam tikras patarimų rinkinys Kurčatovo instituto kolegoms: autorius davė tam tikrų patarimų ir pateikė pastebėjimų dėl Černobylio AE katastrofos priežasčių ir pasekmių. Yra keliamos versijos, kad dalis įrašų, prieš viešinant, buvo ištrinta.
V. Legasovas užterštoje zonoje išbuvo keturis mėnesius ir buvo stipriai paveiktas radiacijos. Seriale nieko neužsimenama apie akademiko šeimą, realybėje jis buvo vedęs ir turėjo dukrą.
Į Pripetę V. Legasovas kartu su Borisu Ščerbina skrido ne sraigtasparniu, iš kurio filme antrasis tariamai grasino išmesti V. Legasovą, o lėktuvu. Nuo Maskvos iki Pripetės – 850 kilometrų. Skrido jie kartu su mokslininkų grupe.
V. Legasovas filme pateikiamas kaip mokslininkas, susiduriantis su nomenklatūrine realybe. Realybėje jis pats buvo tos realybės dalis, ekspertai iki šiol nesutaria dėl jo sprendimų bandant išgelbėti Černobylio AE būtinybės ir veiksmingumo.
Taip pat dviprasmiškai vertinama jo kalba TATENA susirinkime Vienoje. Yra teigiančių, kad uždarame posėdyje jis atskleidė apie Sovietų Sąjungos atominę energetiką daugiau, negu jam buvo leista, kitų šaltinių teigimu, jis pasidavė nomenklatūros ir kolegų spaudimui, ir nutylėjo nepatogius faktus.
1987-aisiais slapto balsavimo metu akademika V. Legasonas nebuvo išrinktas į Mokslo ir technologijų tarybą (100 – už, 129 – prieš). 1986-1987 metais jis buvo dukart nominuotas Socialistinio darbo herojaus vardui, tačiau abukart jo negavo. Vienoje iš knygų apie V. Legasovą pažymima, kad M. Gorbačiovas asmeniškai išbraukė V. Legasovą iš sąrašo pareiškęs: „Mokslininkai nepatarinėja“.
Borisas Ščerbina
1984-1989 metais užėmė Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotojo postą. 1919-aisiais gimęs B. Ščerbina yra vienas iš dujų ir naftos pramonės Vakarų Sibire kūrėjų. Avarijos metu šis specialistas turėjo surinkęs milžinišką patirtį ir realiam Ščerbinai tikrai nebuvo būtinybės aiškinti, kokiu principu veikia Černobylio AE, kaip tai buvo daroma filme. Nebuvo jis ir iš tų, kurie abejojo dėl gyventojų evakuacijos iš Pripetės.
Jau 1986-ųjų balandžio 26-ąją jis atvyko į Kijevą, o iš ten skrido tiesiai į Pripetę. Gyventojų evakuacija iš užterštos gyvenvietės prasidėjo balandžio 27-ąją 14 val.
Manoma, kad, kaip ir V. Legasovo atveju, buvimas užterštoje zonoje B. Ščerbinai kainavo nemažai sveikatos.
Netrukus jam teko vadovauti ir baisaus 1988-ųjų žemės drebėjimo Armėnijoje gelbėjimo darbams.
Netrukus prieš mirtį 1990-aisiais, jau būdamas pensijoje, jis išsiunčia tokį laišką Komunistų partijos Politbiurui: „Pats Jelcino išrinkimo Rusijos TFSR Aukščiausiosios Tarybos pirmininku faktas yra pavojingas savo pasekmėmis šalies politikai ir ekonomikai. Nei politinių, nei moralinių savybių naujai išrinktasis Aukščiausiosios Tarybos vadovas tokiam postui neturi. <...> Jeigu Jelcino grupuotei pavyks visiškai užimti Aukščiausiąją Tarybą ir respublikos Ministrų Tarybą, užeis sudėtingiausias periodas šalies istorijoje“.
Anatolijus Diatlovas ir jo pavaldinys Akimovas
Pagrindinis filmo antiherojus nuo pirmosios serijos yra Černobylio AE vyr. inžinieriaus pavaduotojas Anatolijus Diatlovas. Serialo kūrėjai pasistengė, kad jis atrodytų kuo niūriau: tironiškas, despotiškas, intrigantas, su žmonių gyvybėmis nesiskaitantis karjeristas. Filme būtent A. Diatlovas visiems bando įteigti, kad reaktorius nėra pažeistas, tai apskritai nėra įmanoma. Nesutinkantiems jis grasina susidorojimu, o vėliau slepiasi požeminiame bunkeryje, kur kuria kailį turinčias išgelbėti intrigas.
Tikrasis A. Diatlovas iš tiesų buvo griežtas, valdingas ir net despotiškas žmogus, tai pažymima AE darbuotojų prisiminimuose, rašoma strana.ua.
Filme jis rodomas aršiai prieštaraujantis visiems, kurie bando aiškinti, kad reaktorius galėjo sprogti.
Iš tiesų iš viso personalo (remiantis liudijimais) tokios nuomonės nuo pirmųjų minučių laikėsi tik 3-ojo reaktoriaus cecho pamainos vadas Valerijus Perevozčenka. Prie pat sprogimą jis atsidūrė balkone virš 4-ojo reaktoriaus ir matė pačią jo griūties proceso pradžią. Tų kelių akimirkų jam užteko suprasti: sprogo būtent reaktorius. Tačiau juo netikėjo niekas, ne tik A. Diatlovas.
Vyr. inžinieriaus patarėjas buvo pripažintas vienu iš kaltųjų dėl avarijos – nepaisant patirto apšvitinimo jis buvo nuteistas 10 metų kalėjimo. Po ketverių metų A. Diatlovas buvo paleistas „dėl sveikatos būklės“. 1995-aisiais, būdamas 65-erių, jis mirė nuo infarkto. A. Diatlovas niekuomet nepripažino savo kaltės ir iki pat savo mirties tvirtino, kad elektrinės avarija kilo „dėl visiškai neatitinkančių reaktoriaus charakteristikų, kurios tuo metu dar nebuvo žinomos“. Savo įvykių versiją inžinierius išdėstė knygoje „Černobylis. Kaip viskas vyko“ ir valandos trukmės interviu, kurį galima pasižiūrėti internete.
Iš esmės tiksliai pavaizduoti ir 4-ojo reaktoriaus pamainos vadovo Aleksandro Akimovo veiksmai. Jis iš tiesų iki paskutinės akimirkos netikėjo, kad reaktorius galėjo sprogti. Laikėsi plano „aušinti reaktorių“, kai to reaktoriaus nebebuvo. Už tai A. Akimovas sumokėjo savo ir kitų žmonių gyvybėmis. Tiesa, filme jis pavaizduotas kaip neturintis savo nuomonės, visiškai nuo A. Diatlovo valdžios priklausantis bailys. Realybėje tai buvo aukštos klasės patyręs savo darbo profesionalas, balandžio 25 ir 26 dienomis padaręs eilę nedovanotinų klaidų.
Kudriavcevas ir Proskuriakovas ir ciageretę rūkantis Paramarčukas
A. Diatlovas iš tiesų siuntė du savo pavaldinius Kudriavcevą ir Proskuriakovą rankiniu būdu nuleisti reaktoriaus valdymo strypus, kad jis būtų visiškai išjungtas. Misija tuo metu buvo jau neįvykdoma: rankinio valdymo sistema buvo sugriauta kartu su visu reaktoriumi, tačiau tuo metu jie to dar nežinojo. Ši vieta filme pateikta faktiškai kaip dokumentiniame filme.
Filme jie sutinka paleidimo stoties darbuotoją Pavlą Palamarčuką, nešantį apdegusį Vladimirą Šašenką (filme jų tapatybės nėra atskleidžiamos, tačiau taip galima teigti pagal sutampančius realių liudininkų parodymus). Tuomet jie tariamai prašo P. Palamarčuko parodyti kelia iki reaktoriaus ir šis palieka savo sužeistą kolegą, ir nueina „rodyti kelio“.
Iš tiesų tai P. Palamarčukas savo kolegą iš pradžių nunešė iki valdymo centro (kuriame ir vyksta pagrindinis pirmosios serijos pradžios veiksmas), tuomet iki med. punkto pačioje elektrinėje, o dar vėliau ir iki greitosios pagalbos automobilio. Ne vienas, kartu su kitu kolega dozometrininku Gorbačenka.
Vėliau jie abu nueina aplink sprogusią stotį bandydami nustatyti radiacijos lygį, tačiau nesėkmingai. Scenos su tokiam užterštumo lygiui nepritaikytais dozometrais yra visiškai realios. Abu jie vėliau pateko į ligoninę. Abu išgyveno, nepaisant to, kad P. Palamarčukas gavo dvi mirtinas radiacijos dozes. Savaime suprantama, kažkur elektrinės labirintuose klaidžiojusio ir „prisėdusio“ su cigarete P. Palamarčuko, filme pranašiškai ištarusiam „viskas galas“, scena buvo sukurta įspūdžiui sustiprinti.
Anatolijus Sitnikovas: scena ant reaktoriaus stogo
Scena iš filmo: AE direktorius Viktoras Briuchanovas siunčia eksploatacijos vyr. inžinieriaus pavaduotoją Anatolijų Sitnikovą ant 4-ojo reaktoriaus stogo, įvertinti avarijos mastus ir įsitikinti, ar reaktorius sprogo.
Filme jį ant stogo dar palydi iš kažkur išdygęs kareivis su miline ir kalašnikovu rankose.
Realybėje tai, aišku, atrodė kiek kitaip. A. Sitnikovas, patyręs fizikas, puikiai suvokia, kad svarbesnės užduoties, negu realios situacijos nustatymas, nėra. Jis pats apeina visą bloką, pakyla ant spec. chemijos bloko stogo, iš kur apžiūri reaktoriaus griuvėsius. Gauna mirtiną apšvitinimo dozę, grįžta atgal su vienareikšme ataskaita: reaktorius sugriautas.
Klausimų kyla ir dėl V. Briuchanovo pareiškimų pasitarimo bunkeryje metu. Vienas iš miesto tarybos narių reikalauja evakuoti miestą, tačiau Briuchanovas atšauna, kad tam nėra būtinybės.
Realybėje būtent V. Briuchanovas pirmasis pasiūlo ruoštis Pripetės evakuacijai. Tarybos nariai nesiklausė, nes jo žodžiai prieštaravo jo paties pateiktiems radiacijos skaičiavimams.
Atominei elektrinei V. Briuchanovas vadovavo 16 metų. Po katastrofos buvo atstatydintas iš direktoriaus pareigų ir perkeltas dirbti į vieną iš skyrių. Tais pačiais metais jis buvo išmestas iš komunistų partijos gretų. 1988-aisiais, teismo sprendimu, gauna 10 metų kalėjimo. Nuo 1992-ųjų gyvena šalia Kijevo, iki pensijos dirbo „Ukrinterenergo“, turi II-os grupės neįgalumą.
Narų prisiminimai
Narai Aleksejus Ananenka, Valerijus Bespalovas ir Borisas Baranovas tapo pasaulinėmis žvaigždėmis – apie juos daug kalbama, kad būtent jie išgelbėjo Europą nuo sunaikinimo, kuomet paniro į radioaktyvų vandenį atsukti rezervuaro su vandeniu sklendes. Pats A. Ananenka savo misiją apibūdino daug kukliau. Narai nebuvo savanoriais, kaip yra pavaizduota seriale: pats A. Ananenka tą dieną paprasčiausiai budėjo, todėl būtent jį ir išsiuntė vykdyti užduoties. Grupė iš tiesų rizikavo nukentėti nuo radioaktyvaus vandens – rūsys, kuriame buvo baseino sklendės, galėjo būti užtvindytas, tačiau vandens ten nebuvo daug: „Operacija buvo įvykdyta greit ir be sunkumų. Nusigavome iki „du nuliai pirmojo“ koridoriaus, B. Baranovas pasiliko prie išėjimo, mes su B. Bespalovu įlipome į vandenį – vandens lygis buvo iki kelių. Vamzdis buvo palei grindis ir pakankamai didelis. Kai tik pribėgome, pradėjome juo eiti. Vandens lygis ten buvo iki kulkšnių. <…> Paskutinis rūpestis – ant sklendžių galėjo nebūti smagračių ar jos galėjo būti užsikirtusios – taip pat neturėjo pagrindo. Atidarėme jas palyginti paprastai, dujinio rakto neprireikė“.
Jis taip pat pažymėjo, kad po šios operacijos jam teko dalyvauti dar keliose panašaus radiacijos lygio operacijose, rašoma „Meduza“.
O tai, kad narų žygdarbis tapo Černobylio legenda, A. Ananenka aiškina „labai jau laisva“ žurnalistų interpretacija ir „kolosalia pačios operacijos svarba“ – susilietus dideliam kiekiui vandens garų ir branduoliniam kurui galėjo įvykti kelių branduolinių bombų galios sprogimas.
Šachtininkų prisiminimai
Černobylio AE avarijos likvidavimo darbuose dalyvavo 2500 Tulos srities gyventojų, kurių didžioji dalis – šachtininkai, „Mosbass“ būrio nariai. Iš jų net 1700 vėliau gavo neįgalumą, tai buvo didžiausias negalios procentas iš visų likvidatorių regionų. Dirbo jie pragariškomis sąlygomis. Kiekviena pamaina turėjo pakrauti po 90 karučių, o pamaina trukdavo vos 3 valandas. Kiekvienam karučiui galėdavo skirti laiko po 3 minutes.
1999-aisiais 200 Tulos šachtininkų surengė bado akciją, reikalaudami darbo ministro Sergejaus Kalašnikovo, panaikinusio jiems lengvatas, atsistatydinimo. Po to kai šachtininkai miesto aikštėje sudėjo savo apdovanojimus už avarijos likvidaciją, buvo priimtos jų padėtį lengvinančios įstatymo pataisos.
Beje, šachtininkų brigados vadas Andrejus Gluchovas yra išgalvotas personažas. Tokiu vardu ir pavarde pavyko rasti tik vieną buvusį Pripetės gyventoją. Tačiau scena, kurioje šachtininkų atstovas sėdi prie užkardos ir kalbasi su vadovybe telefonu, yra paimta iš dokumentinių gelbėjimo darbų kadrų.
Gaisrininko žmona ir „Černobylio malda“
Vienas iš pagrindinių pirmųjų serijų herojų – gaisrininkas Vasilijus Ignatenka, kuris iš tiesų dalyvavo gesinant gaisrą. Po kelių savaičių jis iš tiesų, siaubingose kančiose, mirė Maskvos ligoninėje dėl gautos milžiniškos radiacijos dozės.
Liudmila Ignatenka, gaisrininko Vasilijaus žmona, iš tiesų buvo nėščia. Ir iš tiesų slaugė jį Maskvoje. Jos kūdikis iš tiesų mirė praėjus kelioms valandoms po gimimo. Ji yra išleidusi prisiminimų knygą „Černobylio malda“.
Realybėje ji ligoninėje gydytojai pamelavo, kad jau turi kelis vaikus – berniuką ir mergaitę – todėl ją ir įleido. „Daugiau vis tiek nebegimdysite“, – nusprendė gydytoja. Ir miegojo ji ne klinikoje ant kušetės, o pas pažįstamus mieste, vėliau – medikų bendrabutyje.
Scena su Maskvos ligoninėje kortomis žaidžiančiais ir besijuokiančiais nukentėjusiais gaisrininkais – iš L. Ignatenkos prisiminimų.
Vasilijaus gimtajame Bragine, Baltarusijoje, Ignatenkos vardu yra pavadinta nedidelė gatvelė.
Michailas Gorbačiovas: nieko nežinojom, dėl nieko nekalti
M. Gorbačiovas ir iš tiesų vėliau teisinosi tuo, kad pirmosiomis dienomis juos pasiekė informacija, kad reaktorius yra sveikas. Savo kaltės jis neįžvelgia, žurnalistams tvirtina, kad tvarkant Černobylio AE katastrofos padarinius nebuvo gailima nei lėšų, nei žmogiškųjų išteklių.
Tiesa, filme iš M. Gorbačiovo gaunamas „leidimas užmušti tris žmones“, kad būtų išgelbėti milijonai (jau minėta „narų“ istorija), neturi istorinio pagrindo. Filme jis ištaria, kad „bet kokia pergalė turi kainą“, tačiau iš tiesų apie šią istoriją galėjo žinoti tik bendrais bruožais.
Kodėl nebuvo atšauktos „Gegužės 1-osios“ eitynės? Buvusio sovietų vado teigimu, ir šiuo atveju jie „neturėjo tikros informacijos“.
Beje, filmo scenos su KGB agentais, kurie vaikšto paskui B. Ščebriną ir V. Legasovą, yra paremtos ir paties M. Gorbačiovo žodžiais. Viename interviu jis yra pažymėjęs, kad pats asmeniškai liepė KGB sekti „visus mokslininkus ir pranešinėti viską, ką jie nutaria“. Jo teigimu, tik taip jis galėjo būti tikras, kad jį pasieks visa turima neiškreipta informacija.
Pats M. Gorbačiovas gegužės pabaigoje tikino serialo nematęs, tačiau žadėjo pasižiūrėti. „Ne, nemačiau. Būtinai pasistengsiu pasižiūrėti“, – „Govorit Moskva“ žurnalistams žadėjo buvęs SSRS Komunistų partijos generalinis sekretorius.
Uljana Chomiuk – nuo pradžios iki pabaigos išgalvotas personažas
Bene vienintelė visoje šioje istorijoje visiškai išgalvota istorija tapo Ulanos Chomium, branduolinės fizikės iš Baltarusijos, personažas. Ji tariamai pirma pastebi užterštumą ir metasi į Pripetę, o vėliau ir į Maskvą, aiškintis avarijos priežasčių.
Seriale ji galimai simbolizuoja realybėje kartu su V. Legasovu atvykusią mokslininkų komandą. Taip pat ji į filmą įneša papildomą siužeto intrigą ir pagrindinio veikėjo-moters vaidmenį. Būtent U. Chomiuk tampa tuo „geruoju policininku“ filme, kuris nori visam pasauliui įrodyti, kokie siaubai slepiasi už Černobylio avarijos. Galbūt šiek tiek simboliška, kad šiam tikslui filmo kūrėjams teko išgalvoti personažą.
