Lietuvai šis filmas yra svarbus ne tik dėl to, kad 1986-ųjų tragedija tiesiogiai palietė tūkstančius mūsų tautiečių, apnuodijo teritoriją, tačiau ir dėl fakto, kad nemaža dalis serialo buvo filmuojama Lietuvoje.
Penkių serijų serialas pribloškė žiūrovus savo tikroviškumu. Puikūs rezultatai akivaizdūs ir žiūrovų vertinime – IMDB tinklapyje filmas šiuo metu renka 9,7 balo iš 10. Nepaisant nedidelio, palyginus su kitais, įvertinimų skaičiaus, tai yra įspūdingas rezultatas, leidžiantis lyginti jį su tokio kalibro televizijos serialais kaip „Breaking Bad“ ar „Game of Thrones“.
Beje, įdomus faktas: serialo autorius ir scenaristas yra žinomas holivudinių komedijų scenarijų autorius („Labai baisus filmas“ trečioji ir ketvirtoji dalis, antroji ir ketvirtoji „Bernvakario Las Vegase“ dalys).
Daugeliui, ypač jaunesnei kartai, žiūrint šį serialą, kyla klausimas, kiek iš tiesų teisybės scenarijaus vingrybėse. Nenorėdami gadinti žiūrėjimo malonumo, tiesiog pateiksime realius faktus, kuriuos vėliau bus galima sulyginti su serialu.
Ar Valerijus Legasovas, Borisas Ščerbina ir Ulana Chomiuk buvo realūs asmenys?
Branduolinės energetikos ekspertas Valerijus Legasovas (kurį vadino aktorius Jaredas Harris) ir Sovietų Sąjungos ministro pirmininko pavaduotojas Borisas Ščerbina (kurio vaidmenį atliko Stellans Skarsgårdas) yra visiškai realūs herojai. Daugelis jų siužeto linijų yra paremtos realiais įvykiais, įskaitant ir liūdnąją V. Legasovo baigtį.
Vienintelė pagrindinė aktorė moteris yra Emily Watson, kuri vaidina branduolinės energetikos mokslininkę Ulana Chomiuk. Šis personažas filme simbolizuoja realybėje veikusią branduolinių fizikų komandą, kuri kartu su V. Legasovu kūrė gelbėjimo planą.
Ar iš tiesų įvykiai pirmosiomis katastrofos dienomis klostėsi taip, kaip rodoma?
Čia yra viena iš šio serialo stipriausių vietų. Įvykiai jame demonstruojami faktiškai dokumentinio filmo tikslumu. Atominės stoties darbuotojai iš tiesų negalėjo suprasti, kas nutiko. Reaktoriaus šerdį aušino vandeniu, nors nebebuvo nei šerdies, nei paties reaktoriaus. Skubus gaisrininkų siuntimas tiesiai į pragarą ir herojiškas jų žygdarbis faktiškai plikomis rankomis stabdant liepsnojantį reaktorių. Vietos partinių veikėjų panika, kuri palaipsniui persidavė aukštesniame lygyje.
„Černobylis“ atkuria ne tik bendrą tragedijos mastą, tačiau ir parodo istorijos detales. Viena iš tokių, toli gražu ne labiausiai žinoma, – tai „branduolinė lava“, pragariškas urano kuro elementų, švino, kuriuo buvo barstomas reaktorius, grafito ir kitų elementų junginys, rašoma dtf.ru.
„Branduolinė lava“, arba koriumas, lengvai pradegino storas betonines perdangas, po kuriomis buvo vandens rezervuarai. Tokio kiekio koriumo ir vandens kontaktas sukeltų tokį siaubingą šilumos smūgį, kuris yra prilyginamas dešimtims branduolinių bombų. Kai kurie ekspertai teigia, kad tokiu atveju pražūtų tik Ukraina ir Baltarusija, pesimistiškiau nusiteikusiųjų teigimu – pusė Europos šimtams metų būtų tapę dykviete.
Akivaizdu, kad filmo kūrėjai peržiūrinėdami dokumentinius kadrus ir vėliau išleistus filmus praleido ne vieną dieną. Akylesni aptiks ir citatas, kurios priklauso gal ir ne tiems asmenims, kurie jas išsakė, tačiau vartojamos atitinkamame kontekste.
Jeigu iš pradžių gali pasirodyti, kad KGB sekimas „visur ir visko“ yra tiesiog iš mandagumo istorijai ir tradicijoms kino filme panaudotas totalitarinės valstybės atributas, tai iš tiesų viename iš dokumentinių filmų pats Michailas Gorbačiovas pripažino, kad liepė sekti mokslininkus ir pranešti jam visus jų pokalbius, „kad turėtų neiškraipytą informaciją“.
Ar viskas seriale taip idealu ir nėra prie ko prikibti?
Norintys gali surasti priekabių ir šiame filme – idealių nėra. Kai kuriems iškart užkliuvo įstiklinti Fabijoniškių balkonai ir plastikiniai langai tariamos Pripetės daugiabučiuose.
Kitiems kliūva emocinės šio serialo veikėjų linijos. Pavyzdžiui, nelaimės ištikto miesto partinių šulų pernelyg grubios, net kvailos emocijos atkakliai neigiant galimą tragediją, keistas serialo veikėjų degtinės vartojimas – neužkandant, neuostant, bereikalingu atrodantis V. Legasovo personažo šūkavimas SSRS vadų susitikimo metu, isteriškas kai kurių reaktoriaus inžinierių elgesys.
Tokiu atveju reiktų nepamiršti, kad tai nėra dokumentinis filmas, o vaidybinė drama, kurioje kai kurios emocijos yra išreikštos ryškiau už kitas. Kai kurie veikėjai yra ryškesni, negu realybėje. Tačiau priekaištų filmo kūrėjams, dėl autentiškumo ir istorinės teisybės laikymosi, būtų sunku pateikti.
Ar verta? Verta.
Kur yra šio serialo sėkmės paslaptis? Visų pirma, tai šios katastrofos masto perteikimas. Antra, tai žiūrovui suprantamai, įtaigiai ir odą šiurpinančiai perduotas „nematomo priešo“ poveikis, ir paties „priešo“ baimė, tarsi tvyranti ore.
Skaitant pačių rusų apžvalgas, susidaro įspūdis, kad daugeliui įspūdį daro itin įdėmus režisieriaus žvilgsnis į smulkias detales. Niūri sovietinė atmosfera, rodosi, persismelkia per ekranus ir įtikintam realumu žiūrovui telieka sulaikius kvapą sau mintyse kartoti: „Ar taip tikrai galėjo nutikti?“
