Andrejus Čikatila gimė 1936-ųjų spalio 16-ąją Charkovo (dabar Sumų) srityje. Jo pavardės kilmė nėra aiški: suaugęs jis pats bandė išsiaiškinti, tačiau nesėkmingai. Kuomet prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, jam tebuvo 4-eri. Tėvas Romanas išėjo kariauti – netrukus pradėjo vadovauti partizanų būriui, o rūpestis namų ūkiu ir dviem vaikais atiteko Andrejaus motinai. Čikatilų šeimai, kaip ir visai valstybei, atėjo itin sunkūs laikai.
Ekspertai neatmeta, kad Andrejaus psichiką paveikė siaubingi vaikystėje patirtų išgyvenimų vaizdiniai. Skelbiama, kad 1942-aisiais į jo kaimą atėjo vokiečiai. Surinkę dalį vietos gyventojų, fašistai išsivedė juos sušaudyti. Paskui nubėgo ir vietos vaikėzai, tarp kurių buvo ir tuomet šešiametis Andrejus. Vaikai nesuprato, kad sušaudę suaugusiuosius vokiečiai atidengs ugnį ir į juos.
A. Čikatilos akyse, nuo padrikai skriejančių kulkų, krito jo bendraamžiai. Kažkokiu momentu Andrejus nukrito ir, atsitrenkęs galva į akmenį, neteko sąmonės. Jis atsibudo tarp kruvinų kūnų: vokiečių „baudžiamasis būrys“, palaikęs jį negyvu, suvertė kartu su visais į duobę. Iš baimės Andrejus negalėjo pajudėti ir gulėjo tarp lavonų iki pat ryto.
1943-iaisiais Čikatiloms gimė jaunesnioji sesutė Tatjana. Ši istorija šeimoje buvo laikoma tabu: juk mergaitė gimė, kuomet šeimos galva jau kelerius metus kovojo fronte. Spėjama, kad Andrejaus motina galėjo pastoti išprievartauta vokiečių kareivio. Tuomet jų gyvenimas jau buvo tapęs pragaru.
„Išpurtę vaikščiojome, tik išgyventume. Kokie ten meilumai?“ – prisiminė pats Andrejus praėjus daugeliui metų. Norėdamas numalšinti alkį, jis buvo priverstas valgyti žolę ir šaknis.
Tuo metu jam išsivystė ir didžioji jo gyvenimo baimė – būti suvalgytam. Būtent toks likimas, anot Andrejaus motinos, atiteko vyresniajam jo broliui Stepanui, kurį pagrobė ir suvalgė pamišę iš bado kaimynai. Egzistuoja ir versija, kad berniuką iš tiesų suvalgė patys giminaičiai, tačiau tam patvirtinimo nėra, rašoma „lenta.ru“.
„Visą gyvenimą į mane kojas valėsi“
Kova su fašistais Andrejaus tėvui baigėsi patekimu į vokiečių nelaisvę, kur jis dirbo šachtoje ir kažkurį laiką išbuvo konclageryje. Romaną išlaisvino sąjungininkų kariuomenė, tačiau namuose jo laukė Komijos ir Čiuvašijos lageriai – ten tuberkulioze sergantį Čikatilą išsiuntė įtardami bendrininkavimu su fašistais. Išgyvenęs vokiečių nelaisvę, sovietinių lagerių jis jau nebeįveikė.
Andrejaus psichikai karo metai tikrai nepadėjo. Jo sveikata ir taip nebuvo gera nuo pat gimimo: gydytojai buvo įtarę berniukui hidrocefaliją. Vėliau neurologiniai simptomai tik gilėjo dėl patirtų kelių sukrėtimų. Maža to, iki 12 metų Andrejus kentė nuo enurezės (vaikų nevalingas šlapinimasis naktimis), tačiau apie kokį nors gydymą tuo metu kalbos jokios nebuvo.
Į mokyklą Andrejus išėjo beveik aštuonerių – 1944-aisiais. Tačiau buvo išsiblaškęs ir nerangus. Maža to, pamiršęs namie sąsiuvinį ir rašalą, Čikatila kuklinosi paprašyti bendraklasių ar mokytojos paslaugos, paprasčiausia sėdėjo ir verkė. Kartais mokinys iš bado nualpdavo klasėje. Andrejų veikė ir neviltis dėl to, kad negalėjo įžiūrėti klasės lentos užrašų – buvo trumparegis. Čikatila akinius pradėjo nešioti tik sulaukęs 30-ies, kuomet nustojo bijoti jam itin skaudžios pravardės „akiniuotis“ (rus. Očkarik).
Isteriškas Andrejaus elgesys nulėmė ir jo bendraklasių nuolatines patyčias: jie paauglį mušė ir erzino, o jis niekaip nesiryžo už save pakovoti. „Visą gyvenimą į mane kojas valėsi, nelaikė manęs žmogumi, visur!“ – vėliau skundėsi A. Čikatila. Tiesa, paauglystėje jis susidomėjo politika. Jo paties teigimu, Stalino mirties metais – tuomet 16-metis paauglys – turėjo tokias gilias marksizmo ir leninizmo žinias, kad „galėjo lengvai valdyti Sovietų Sąjungą“.
Pavojingas pedagogas
Baigęs mokyklą beveik su pagyrimu – Andrejus turėjo tik vieną ketvertą, iš vokiečių kalbos, 17-metis nusprendė tapti teisininku ir 1954-aisiais pabandė įstoti į Maskvos valstybinį universitetą. Tačiau įstoti jam nepavyko – neįveikė konkurso. Pats sau jis teisinosi, kad kelias į šią aukštąją jam buvo užkirstas dėl kaltinimų tėvui. Tuomet jam pavyko įstoti tik į technikumą Kubanėje, ryšininko studijas. Baigęs mokslus jis nusprendė tapti geležinkelio transporto inžinieriumi ir įstojo į aukštąją Maskvoje, tačiau po poros metų mokslus metė.
Taip 23-ejų A. Čikatila pateko į sovietinę armiją – iš pradžių pateko į prestižinį tiems laikams KGB pasienio padalinį Vidurio Azijoje, o vėliau dėl turimo išsilavinimo – ryšininku į Berlyną. Vėlgi, nepatvirtinti duomenys, tačiau manoma, kad tuomet A. Čikatila galėjo būti seksualiai išnaudotas savo paties padalinio karių.
Išėjęs iš kariuomenės jis nusprendė viską pradėti „nuo tuščio lapo“ ir išvyko gyventi į Rostovo sritį, įsidarbino ryšininku vienoje iš gyvenviečių. Tuo pačiu jis pradėjo rašyti apžvalgas įvairiomis temomis į vietos laikraštį. Paskendo sovietinėje kasdienybėje.
1963-iaisiais A. Čikatila vedė ir įstojo į Rostovo valstybinį universitetą – neakivaizdžiai studijuoti filologijos fakultete. Vėliau – į Marksizmo ir leninizmo pedagoginį universitetą Kubanėje. Gavęs diplomus, A. Čikatila nusprendė tapti pedagogu.
1970-aisiasi jis įsidarbino rusų kalbos ir literatūros mokytoju Novošachtinsko mokykloje-internate. Rodos, viskas buvo gerai – tačiau 34-erių pedagogas pradėjo keistai elgtis: jis pradėjo priekabiauti prie moksleivių. Apsimetęs rūpestingu mokytoju, A. Čikatila prisėsdavo prie mergaičių – tariamai aiškindamas kažkokį sudėtingesnį uždavinį – o pats pradėdavo jas liesti. Kartais Andrejus laukdavo, kuomet moksleivės pradės ruoštis miegui ir nusirengs, kad galėtų netikėtai užeiti į patalpą.
Netrukus kalbos apie mokytojo keistenybes pasiekė ir internato vadovybę – tačiau atleisti jį buvo nuspręsta tik po dar vieno išpuolio prieš moksleivę. Vieną šiltą dieną jis nusivedė savo mokinius į netoliese esantį vandens telkinį. Andrejus vienu metu pastebėjo, kad viena iš vyresniųjų klasių moksleivių nuplaukė „per toli“. Apsimetęs, kad jam labai rūpi mergaitės saugumas, mokytojas nuplaukė prie jos ir pradėjo priekabiauti. Mergaitė davė atkirtį – būtent tuo metu A. Čikatila suvokė, kad jį jaudina klyksmai ir paauglės priešinimasis. Tačiau šis išpuolis jam kainavo darbą: A. Čikatila buvo priverstas pasirašyti prašymą dėl išėjimo savo noru.
Pažemintas vyriškumas
Tiesa, pats A. Čikatila pasakojo, kad keistą lytinį potraukį jautė jau jaunystėje. Jo teigimu, savo pirmąjį lytinį susijaudinimą jis patenkino dar mokykloje, būdamas dešimtoku. Sykį į svečius pas jos jaunesniąją sesę atėjo 13-metė draugė – tačiau nei Tatjanos, nei mamos namuose nebuvo. O A. Čikatila, pajutęs susijaudinimą vien išvydęs „mėlynas kelnaites, kurios matėsi iš po svečios suknelės“, ją užpuolė. Andrejus parvertė ją ant žemės ir užgulė savo kūnu – čia pat pajuto pasitenkinimą. Nepaisant to, kad moksleivė taip nieko ir nesuprato, o A. Čikatila jautė gėdą dėl savo poelgio, tai galėjo būti vienas pirmųjų jo ligotų potraukių apsireiškimas.
Tuomet jis nusprendė, kad seksu užsiims tik su savo žmona. Tuoktis jis ryžosi 25-erių – tačiau tuometinė jo draugė griežtai atsisakė ir pareiškė, kad su impotentu tikrai savo gyvenimo nesies. Maža to, prieš atsakydama Andrejui, ji jaunuolio intymias problemas aptarė ir su savo draugėmis. Netrukus apie tai žinojo visas kaimas, kur gyveno A. Čikatila, o jis pats eilinį sykį tapo pajuokų objektu. Vėlesni jo bandymai užsiimti seksu su moterimis baigdavosi nesėkmėmis, o Andrejus, pats sau nustatęs impotencijos diagnozę, kelis sykius norėjo nusižudyti.
Susituokė Čikatila būdamas 27-erių – vedė Feodosiją Odnačevą, jo sesers Tatjanos draugę, kuri juos ir supažindino. Andrejus ir Feodosija, kurią jis meiliai vadino Fialočka, gyveno taikiai, tačiau intymus poros gyvenimas buvo problemiškas. Nepaisant jo impotencijos, Andrejui pavyko tapti tėvu: dukra ir sūnus šeimoje atsirado su 3 metų pertrauka. Tuo pat metu, slapta nuo žmonos, jis lankėsi pas prostitutes. 1978-aisiais 42-ejų Čikatilos išsikraustė į Šachtus (Rostovo sritis). Ten jis įsidarbino auklėtoju vietos mokykloje. Keistas elgesys darėsi vis labiau akivaizdus: nesibaimindamas aplinkinių jis kišdavo rankas į kelnes ir liesdavo savo lytinius organus stebinti moksleiviams.
Pastarieji, savo ruožtu, išjuokdavo savo mokytoją ir tiesiog į veidą sakydavo, kad jis yra iškrypėlis ir „onanistu“. Baigėsi viskas tuo, kad sykį A. Čikatila įkišo ranką į kelnaites vienam 15-mečiui mokiniui. Paauglys pradėjo šaukti, subėgo jo bendraamžiai. Jie visi kartu sušoko ant pedofilo ir jį sumušė. Po šio įvykio Andrejaus mokytojo karjerai atėjo pabaiga.
Pirmasis kraujas
Pirmąją žmogžudystę Andrejus Čikatila įvykdė tais pačiais 1978-aisiais. Nuvykęs į Šachtus, jis slapta sukauptus 1,5 tūkst. rublių išleido ant pusiau sugriuvusio namo, kur vedžiodavo laisvo elgesio merginas. Į šį pastatą gruodžio 22-ąją jis įsiviliojo 8-metę mergaitę – pažadėjo pavaišinti importine kramtoma guma.
Tačiau kai tik patiklus vaikas užėjo į namo vidų, maniakas pagriovė ją ant lovos ir pradėjo plėšti drabužius. Mergaitė garsiai šaukė ir bandė jį atstumti, tačiau tai tik dar labiau įaudrino A. Čikatila. Patenkinęs savo seksualinę aistrą maniakas kelis sykius smogė moksleivei peiliu į pilvą, vėliau pasmaugė. Kūną jis išnešė ir išmetė į netoliese esančią Gruševkos upę.
Kai tik žuvusioji buvo aptikta, tyrėjai pradėjo vietos gyventojų apklausas. Kai kurie jų prisiminė, kad matė nužudytąją kartu su keistu vyriškiu. Buvo sudarytas fotorobotas, o netrukus mokyklos, kurioje dirbo A. Čikatila, direktorius užtikrintai atpažino savo buvusį darbuotoją. Tačiau Andrejaus žmona nutylėjo savo vyro keistenybes, kurios pasireiškė pastaruoju metu: neadekvačios būsenos jis kažkur išbėgdavo, vėliau grįždavo, kažko ieškodavo ir vėl dingdavo. Maža to, Feodosija milicijai pasakė, kad nužudymo vakarą A. Čikatila buvo namuose. Taip maniakas gavo alibi.
Tuo metu vietos teisėsauga skubėjo iki Naujųjų metų kuo greičiau „atsikratyti“ sudėtingos bylos. Buvo sulaikytas pilietis Aleksandras Kravčenko – anksčiau jau teistas dėl mažos mergaitės nužudymo ir atsėdėjęs už tai 10 metų. Jo žmona tvirtino, kad nužudymo vakarą jis buvo namuose.
A. Kravčenka iš pradžių buvo paleistas, tačiau netrukus jis grįžo į nuovadą – apvogė kaimyną. Kartu su juo į kamerą buvo pasodintas narkomanas, kuris visą laiką A. Kravčenką mušė, reikalaudamas prisipažinti dėl mergaitės nužudymo. Tas neiškentė patyčių ir pasirašė prisipažinimą. Tuo pat metu milicininkai pradėjo grasinti ir jo žmonai, kad šiai nepakeitus parodymų, bus pati nuteista dėl melagingų parodymų. Teisėsaugininkai pasiekė savo: Čikatila buvo pamirštas, Kravčenka – nuteistas 15 metų kalėjimo. Vėliau, spaudžiant žuvusios mergaitės artimiesiems, jo byla buvo peržiūrėta ir nuosprendis pakeistas į sušaudymą.
Baimės akys
Pats Andrejus po pirmojo nusikaltimo aprimo – pabūgo, kad kita žmogžudystė baigsis jo suėmimu. Tačiau jau praėjus porai mėnesių maniakas susidorojo su 17-mete vietos technikumo studente. Manoma, kad mergina galėjo uždarbiauti iš prostitucijos, ir pati sutiko eiti su nepažįstamu vyru į tolimą nuo civilizacijos užkampį prie Dono upės. A. Čikatilo pabandė užsiimti su ja seksu, tačiau eilinį sykį patyrė nesėkmę, o studentė pradėjo iš jo juoktis. „Dar sakė – „mašinėlė“ tavo neveikia. Ir pradėjo juoktis. Mane tai, aišku, išvedė iš kantrybės – juk gėdą dariau. Pradėjau iškrauti psichiką – traiškiau viską paeiliui nežiūrėdamas“, – vėliau prisiminė maniakas.
Jo antrosios aukos laukė siaubinga mirtis: A. Čikatila nukando savo aukai spenelius ir grūdo jai į burną purvą tol, kol ji neužduso. Tyrimo metu maniakas pats prisipažino dėl šio nusikaltimo ir pirmojo nužudymo – tačiau įrodyti šių nusikaltimų kaltintojai taip ir nesugebėjo.
Po studentės A. Čikatila 1982-ųjų birželį susidorojo su 13-mete moksleive – per likusius pusę metų jis nužudė dar šešis 9-16 metų vaikus. Savo aukų jis ieškojo geležinkelio stotyse, stotelėse, traukiniuose ir autobusuose – nusižiūrėdavo vaikus, kurie keliaudavo be tėvų. A. Čikatila įgydavo jų pasitikėjimą ir žadėdamas įvairiausių dalykų (kai kurios aukos eidavo su juo kelis kilometrus, viliantis gauti kramtomos). A. Čikatila vaikus žudydavo itin žiauriai, pjaustė juos dar gyvus, nupjaudavo lytinius organus, išpjaudavo vidaus organus… Tyrėjai, kurie sekė maniako pėdomis, iš pradžių manė, kad turi reikalų su morgo darbuotoju, kuris nusimanė, kaip reikia atlikti autopsiją.
A. Čikatilai jo aukų lytis neturėjo reikšmės: svarbiau buvo tai, kad dėl savo amžiaus jie negalėtų pasipriešinti maniakui. Žudydamas, jis jautė savo galią ir jėgą prieš aukas. Tačiau, pasirinkdamas aukas, jis turėjo ir tam tikrų polinkių – pavyzdžiui, dažniau puldavo šviesiai rudų ir tiesių plaukų paauglius.
Susidorodamas su aukomis A. Čikatila atskleisdavo savo pačias ligočiausias fantazijas. Kartais jis naudojosi peiliu kaip falo imitatoriumi – savo aukas tiesiog išpjaustydavo iš vidaus, imituodamas lytinį aktą. Tačiau svarbiausias jo išskirtinis bruožas – išdurti aukoms akis. Manoma, kad A. Čikatila kažkur perskaitė, kad žuvusiųjų akies tinklainėje gali „matytis“ jo atvaizdas, o to jis labai bijojo. Kitais duomenimis – maniakas jautė gėdą ir kaltės jausmą prieš savo aukas ir nenorėjo, kad jos žiūrėtų jo daromų nusikaltimų metu.
Nužudytųjų kūnų dalis A. Čikatila kartais pasiimdavo su savimi – jo žmona prisiminė, kad maniakas į savo „komandiruotes“ visada imdavo nedidelę keptuvę. O ir pats žmogžudys prisipažino, kad savo aukų lytinius organus išpjaudavo tam, kad galėtų suvalgyti, – kažkur prisiskaitė, kad tai padeda pagerinti potenciją.
Savo aukų drabužius ir batus A. Čikatila supjaustydavo į gabalus ir išmėtydavo apylinkėse.
Ant maniako drabužių nuolat likdavo kraujo ir purvo dėmių. Dažnai A. Čikatila juos plaudavo tiesiog viešuosiuose stočių tualetuose. Pats vėliau yra prisipažinęs, kad šį procesą kartais pastebėdavo ir milicininkai – tačiau niekas jokio dėmesio į tai neatkreipė.
