Šuolio į tolį rungties finale T12 klasės varžybose J.Eigminas pasiekė asmeninį rekordą – 6 m 29 cm. Iki bronzos medalio jam pritrūko vos 14 cm.
Sunkią regos negalią turintis sportininkas mato vos metrą ir kasdien susiduria su rimtais gyvenimo iššūkiais, su kuriais jau seniai išmoko kovoti, kaip sugeba tik jis vienas.
Portalui tv3.lt Juozas Eigminas atskleidė, kaip susidomėjo sportu, kas jam suteikia stiprybės gyvenime ir slapčiausias svajones, kurių viršūnėje – neįgaliųjų olimpinės žaidynės.
Juozai, regėjimo negalią turi nuo pat gimimo. Ar gali pasakyti, kaip su tuo susitaikei?
Su regėjimo negalia, kaip ir manau su, bet kokia negalia nebuvo lengva susitaikyti, tačiau laikui bėgant aš su ta mintimi po truputi apsigyvenau ir tada supratau, kad mano negalia yra tiesiog dar viena mano gyvenimo dalis, kuriai, tiesa sakant, turėčiau net gi būti dėkingas, nes būtent gyvenimas su negalia suformavo mano asmenybę tokią, kurią aš turiu dabar.
Kada tavo gyvenime atsirado sportas? Kaip jis prisibeldė į tavo gyvenimą?
Sportas mano gyvenime atsirado gan anksti. Būdamas dešimties metų jau turėjau gana fiziškai aktyvų gyvenimą, nors tai ką darydavome, nepavadinčiau sportu, mes tiesiog su kiemo vaikais lakstydavome pievomis, bortukais ir šokinėdavome per kaimynų tvoras. Tik vėliau supratome, kad tai ką darome yra parkūras. Daugiau internete pasikapstę išsiaiškinome kas gi yra tas parkūras ir pradėjome intensyviai treniruotis tol kol pasekmė savo tikslą. Laikui bėgant augome mes ir šuoliai, kurie jau būdavo ne per bortukus, o per namų stogus, atsirado ir akrobatiniai triukai ir visa tai galų gale mane privedė prie lengvosios atletikos.
Žinau, kad nuo trylikos, praktiškai, gyveni lengvosios atletikos manieže. Bet prisipažink, ar lengvoji atletika buvo tavo meilė iš pirmo žvilgsnio?
Taip būdamas 13 metų, paskatintas geriausio draugo, atėjau į lengvosios atletikos maniežą, tačiau tai nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Pripratęs laisvai bėgioti gatvėmis ir stogais, čia buvau patalpintas į rėmus ir į taisyklių gausas. Tačiau laikui bėgant lengvoji atletika man davė tikslą, tikslą siekti kažko daugiau ir galų gale panaudoti savo negalią ir žiūrėti į ją ne į kaip prakeiksmą, o kaip į palaiminimą.
Ar pameni patį skaudžiausią įvykį savo gyvenime – tiek sporte, tiek gyvenime?
Kalbant apie sportą ir apie fizinį skausmą, tai manau, kad skaudžiausia trauma buvo menisko plyšimas, kuris atsirado darant dvigubą priekinį saltą ir netaisyklingai nusileidžiant. O kalbant apie vieną iš didžiausių emocinių skausmų, tai savaitę prieš išvažiuojant į pasaulio čempionatą Katare plyšo dvigalvis raumuo šuolio metu. Tad teko dalyvauti varžybose su traumą... Žinoma, varžybos baigėsi tragiškai likau paskutinis, išėjau iš sektoriaus šlubuodamas ir nepaisant to tai buvo dar ir mano gimtadienis. Tad teko jį švęsti vienuj vienam, nepažystamoje šalyje, po nesėkmingo starto.
Visi mes išgyvename sunkių periodų. Nemanau, kad tarp mūsų būna bent viena išimtis – kaip tu kapstydavaisi iš dienų, kai būdavo sunku?
Labai lengva būti pozityviu ir optimistu, kai tau viskas yra gerai. Tačiau, kai būna sunku tokį mąstymą išlaikyti darosi kur kas sunkiau. Tokiu metu dažniausiai kreipiuosi pagalbos į artimuosius, nes žinau, kad jie visada mane palaikys ir patars. Bet jeigu nenoriu prašyti kitų pagalbos ir noriu visas problemas išspręsti vienas, tuomet sau priminimu, kad liūdesys yra toks pat natūralus jausmas kaip ir laimė. Kaip ir negali tikėtis, kad diena iš dienos švies saulė ir nebus lietaus, taip ir negali tikėtis, kad kiekvieną dieną pabusi su gera nuotaika. Tad pirmiausią stengiuosi nekovoti su bloga nuotaika, o ja priimti ir sau priminti, kad tai praeis, kaip ir po lietaus išlenda saulė taip ir po liūdesio periodo ateis vėl laimė.
Teko skaityti, kad tavo regėjimas – 1,15 metro (ar tai yra tiesa). Niekada nieko nekaltinai, kad taip yra? Iš kur pas tave tiek stiprybės? Juk daug gyvenime tenka sutikti žmonių, kurie pabunda dėl kreivesnio piršto, ar nuolat lūžtančių nagų... O tu? Iš kur tiek jėgos tavyje?
Po paskutinių šių metų tyrimų mano regėjimas suprastėjo iki 1 metro. Ne, niekada nieko nekaltinau dėl savo likimo, nes dar būdamas mažas supratau, kad kaltinimas niekada nieko gero neatneša. Kaip ir minėjau, kad kai esi laimingas ir geros nuotaikos lengva būti pozityviu ir stipriu, tačiau taip būna ne visada. Bet atsakant į klausimą iš kur semiuosi stiprybės, tai dažniausiai iš artimųjų, kurie mane palaiko visa gyvenimą. Manau, kad nereikia bijoti atsiremti į artimą žmogų, kai tau yra sunku, žinoma, yra labai sunku pripažinti, kad tau dabar yra blogai, kad tu klydai, bet tai padarius, o neignoruojant to, gali eiti toliau ir siekti savo tikslųl
Lengvoji atletika – grįžkime prie jos – ar pameni pirmuosius bandymus. Gal netgi prisiminsi, kada būtent šuolis į tolį tapo artimiausia disciplina?
Šuolis į tolį ir trišuolis man buvo artimos lengvosios atletikos rungtys nuo pat pradžių, todėl, kad mano pirmieji treneriai Janina Tribienė ir Juozas Tribė buvo šių rungčių specialistai. Kurie man parodė būtent šuolio į tolį, kaip rungties žavesį ir techniškumo grožį. Taip po gi buvau pratęs jau šokinėti tik ne į šuoliaduobę, o per tvoras.
O dabar pabandyk man išduoti paslaptį, kaip jautiesi, kai... įsibėgėji, atsispiri ir šuolis... Kas tuomet darosi galvoje? Kas darosi prieš pirmuosius žingsnius takelyje?
Kelios sekundes prieš bėgimą aš mintyse pasakau sau ką man reikės dabar atlikti, kokius judesius, kartoju tai kaip maldą. Tuomet, kai pradedu bėgti galiu pilnai atsipalaiduoti ir jau apie nieką negalvoti tiesiog mėgautis kūno judesiais. Pačiu šuolio metu įvyksta paradoksas atrodo, kad laikas sustoja, tačiau tuo pačiu metu tu net nepastebi, kaip viskas greitai baigiasi. Ore visas stadiono triukšmas dingsta ir belieki tu ir pats šuolis.
Europos čempionate – per plauką nuo medalio. Kaip vertini savo pasirodymą?
Vertinu dvipusiškai, nes iš vienos pusės pasiekiau savo asmeninį rekordą ir tai yra labai gerai ir dėl to labai džiaugiuosi, bet žiūrint iš kitos pusės tie keli centimetrai nuo trečios vietos buvo man tikrai įmanomi. Nes per treniruotes aš šokinėjau kur kas daugiau, tačiau to pačio geriausio rezultato per varžybas parodyti nepavyko. Na, bet nieko nepadarysi, vadinasi buvo nelemta, bet aš dar nepasiduosiu ir ta medali dar pasikabinsiu ant kaklo.
Ne vieną kartą esi deklaravęs, kad tavo svajonė – Tokijo parolimpinės žaidynės. Kada gimė olimpinė svajonė? Ir koks kelias laukia iki jos?
Svajonė sudalyvauti parolimpinėse varžybose atsirado nuo pat pradžių, nes tai yra aukščiausias tikslas šiame sporte ir labai norisi jį pasiekti. O kelias iki šios svajonės yra dar ilgas ir sunkus. Reikia uoliai ir sunkiai dirbti ir jeigu pasirodysiu vertas dalyvauti juose aš būsiu labai dėkingas, o jei ne, dirbsiu toliau.
Ir klausimas beveik ne į temą – tavo tatuiruotė – ar ji turi istoriją?
Visos mano tatuiruotės yra darytos mano pusbrolio Martyno Šniokos, tad jos yra man labai brangios, kaip ir minėjau, kad sunkiu metu ieškau palaikymo artimuosiuose, taip ir tos tatuiruotės primina man, kad aš nesu vienas ir visą laiką turėsiu užnugarį ir palaikymą.
