Bendroje medalių įskaitoje triumfavo norvegai, kurie iškovojo rekordinius 37 medalius. Iš jų net 16 aukso. Tiek aukso medalių per vienerias žiemos žaidynes dar nebuvo laimėjusi nė viena šalis. Ankstesnis rekordas buvo 14 aukso medalių.
Pekino žaidynėse už jų nugarų liko Vokietija (27 medaliai, tarp jų 12 aukso), Kinija (15 medalių, iš kurių 9 aukso) ir JAV (25 medaliai, iš kurių 8 aukso).
Po medalį pavyko iškovoti mūsų kaimynams. Estams bronzą iškovojo jaunoji superžvaigždė akrobatinio slidinėjimo atstovė Kelly Sildaru, o latviai bronza džiaugėsi rogučių mišrios komandinės estafetės rungtyje. Taip pat bronza atiteko lenkams, kuriems vienintelį medalį žaidynėse iškovojo šuolininkas su slidėmis Dawidas Kubackis.
Pekino žaidynėse netrūko įspūdingų individualių pasirodymų. Štai prancūzų biatlonininkas Quentinas Fillonas Mailletas iškovojo net penkis medalius, iš jų du aukso ir sidarbą asmeninėse varžybose. Dar du sidabro medaliai jam atiteko už antrąją vietą dalyvaujant estafetėje su komandos draugais.
Norvegė Therese Johaug iškovojo net tris auksinius medalius slidinėjimo disciplinose.
Iš viso žaidynėse dalyvavo 2877 sportininkai iš 91 nacionalinio olimpinio komiteto. Per tris savaites trukusias varžybas buvo pasiekti 17 olimpinių rekordų.
Dopingo skandalas ir išryškėję organizaciniai trūkumai
Nepaisant varžybų ir medalių komplektų, Pekino žaidynėse įsisiūbavo didelis dopingo skandas, palietęs rusų jaunąją šokių ant ledo žvaigždę Kamilą Valijevą.
Nepaisant teigiamo dopingo testo 15-metei buvo leista varžytis Pekine. Tiesa, tai nereiškia, kad ji visiškai išteisinama, dėl jos ateities ir galimų sankcijų dar bus svarstoma.
Su žiniasklaidos atstovais sportininkė nebendravo. Neatėjo į spaudos konferenciją po trumposios programos, nekalbėjo ir po treniruočių. Po šios trumpsios programos ji buvo lyderė, tačiau laisvojoje programoje krito dukart ir galiausiai bendroje įskaitoje užėmė tik ketvirtąją vietą.
Po šio rezultato sporto pasaulis stebėjosi K. Valijevos trenerės Eteri Tutberidzės žodžiais sportininkei. Du dopingo atvejai nusatyti ir dviem ukrainiečiams.
Visose šioje istorijose, ypač K. Valijevos, taškas dar tikrai nepadėtas.
Gyvenant Pekino „burbule“ tris savaites ir nuolat važinėjant į kitas varžybų vietas ir likusius du „burbulus“, nutolusius maždaug 200 km, diena po dienos išryškėjo transporto trūkumai.
Važiuojant specialiai žaidynėms sukurtu greituoju traukiniu, lekiančiu 350 km/h ir apie trijų valandų kelionę sutrumpinančiu iki 50 min., negalėjau atsistebėti vienu dalyku – neegzistuojančiu WIFI ryšiu traukinyje ir kodėl traukiniu atvykus į geležinkelio stotį, išėjus į autobuso stotelę dažniausiai šio dar tekdavo laukt ir 20 minučių. Kartą šis laikas prailgo ir iki 25 minučių.
Kelionį į Jagčingą, kur varžėsi kalnų slidininkas Andrejus Drukarovas, iš viso truko vos ne 4 valandas į vieną pusę. Įdomiausia, kad atvykus į tą „burbulą“ traukiniu, vėliau teko važiuoti dar dviem autobusais. Tačiau jie važiavo taip retai, kad, anot kolegos, kuris anksčiau buvo pakliuvęs į nepavydėtiną situaciją, jei praleisi vieną autobusą, kito lauksi 40 min.
Žinoma, idealiai tvarkaraščio nesustyguosi, tačiau kai kurie trūkumai badė akis.
Reikėtų atsižvelgti ir į dažniausiai žvarbų ora. Kalnuose buvo dienų, kai termometras rodė -15 laipsnių šalčio, vakarėjant bei naktį buvo dar šalčiau.
Laimei, bent jau Pekino „burbule“ žiemiškesnes dienas (nuo -4 iki -8) keisdavo ir tos, kur termometras rodydavo kelis laipsnius šilumos.
Gerąją prasme labai nustebino savanoriai. Nors toli gražu ne visi jie sugebėjo gana aiškiai kalbėti angliškai, tačiau jų noras padėti, pagelbėti įvairiose situacijoje buvo puikus. Jie buvo vieni pagrindinių žaidynių varomųjų jėgų.
Visų žaidynių metu, pasirodo, buvo rengiamos ekskursijos prie Didžiosios Kinų sienos. Per tas keletą savaičių jų buvo penkios–šešios. Vis dėlto apie tai nebuvo žinoma, informacija buvo taip slepiama, jog didžioji dalis žiniasklaidos atstovų apie tai ir nežinojo.
Laimei, TV3 sporto žinių vedėjai Patricijai Užienei bendraujant su vietiniu žurnalistu šis leptelėjo apie tokią galimybę. Nors ekskursija buvo trumpa, tačiau minėtai kolegei ir opratoriui pavyko bent jau trumpam laikui ištrūki iš „burbulo“ gniaužtų. Man tokia galimybė nepasitaikė.
Pekino žaidynės labiau patyrusių kolegų akimis
Per gyvenimą teko pabuvoti daugybėje įvairių sporto renginių. Nepasakysiu nieko naujo, kad be žiūrovų sportas neegzistuoja. Koronaviruso pandemijai įsisiautėjus per pastaruosius keletą metų žiūrovai negalėjo stebėti daugelio sporto šakų varžybų.
Pekino žiemos žaidynėse žiūrovų iš užsienio irgi nebuvo. Ir tas labai jautėsi. Varžybose bent jau dalį, kad ir ne itin didelę, vietų užimdavo vietiniai kinai.
Kokiu būdu jie atrinkti nėra aišku, bet, kaip teigė žaidynėse sutiktas vokietis žurnalistas Christophas Beckeris, tai vyko pagal tam tikrus partijos nustatytus metodus. Dauguma žmonių ne itin veržėsi žiūrėti varžybų, nes tuomet reikėjo atlikti papildomus testus, laikytis griežto koronaviruso protokolo.
Man stebint kai kurias varžybas, pavyzdžiui, dailiojo čiuožimo ar ledo ritulio (na, čia dar situaciją gelbėjo leidžiama muzika ir suomių delegacija), būnant arenoje pirmas dalykas, į kurį atkreipiau dėmesį, kokia tuščia ir tyli atmosfera. Žinoma, komandų nariai ar delegacijų astovai bandė tą pakeisti, bet nesant žiūrovams jų trūkumas itin jautėsi.
Lygiai tokią patį mintį išsakė ir vokietis žurnalistas, kuris dirbo jau penkeriose žaidynėse (įskaitant ir vasaros Japonijoje). Jis taip pat lygino žaidynes su Sočio žaidynėmis prieš aštuonerius metus.
„Nepamenu, ar kada mačiau tokią blogą atmosferą tribūnuose. Vietiniai žiūrovai dažniausiai reaguodavo tik į kinų sportininką ar Kinijos vėliavą, kadangi bendro supratimo, kas čia kur vyksta jie nelabai ir turėjo. Tai buvo vienas didžiausių žaidynių minusų. Atmosfera kartais būdavo kaip per laidotuves“, – sakė jis.
„Žaidynes, žinoma, galima vertinti nevienareikšmiškai. Kinijos valdžia jomis naudojasi įvedant tam tikrus suvaržymus, TOK kartais irgi nevengia žaisti dvigubo žaidimo. Galėčiau kažkuo palyginti su Sočio žaidynėmis 2014 m. Tik skirtumas gal tas, kad čia bent jau infrastruktūra buvo geresnė, kadangi kai kuri likusi dar nuo 2008 m. vasaros žaidynių. Sočyje tai buvo tiesiog neįtikėtini korupcijos mastai.
Nepaisant to, visada yra didelė rizika, kai žiemos olimpiadą organizuoja šalis, kuri neturi gilių žiemos sporto šakų tradicijų“, – sakė kolega iš Vokietijos.
Tuo tarpu žurnalistui iš Didžiosios Britanijos Philipui Barkeriui tai jau buvo net dešimtosios olimpinės žaidynės. Tiesa, įskaičiuojant ir vasaros, ir žiemos žaidynes.
„Esu buvęs ir Pekino vasaros žaidynėse 2008 m. Tada buvo šilčiau, – juokavo jis. – Žinoma, tada turėjome daugiau laisvės, aplankėme daug gražių miesto vietų, Didžiąją Kinų sieną. Nėra ko slėpti, kad tas atpalaiduoja, nes nuolatinis buvimas karantine tikrai vargina. Viską gali matyti tik per langus. Nors supranti, kodėl taip yra, bet tas vis vien reikalauja daug jėgų“.
„Buvo daug kalbų dar prieš šias žaidynes, gal vertėtų jas atidėti, kaip Tokijo vasaros olimpiadą, kas, manau, buvo teisingas sprendimas. Vis dėlto žiemos olimpiada vyko pagal planą. Problema, kad mes nežinome apskritai situacijos Kinijoje. Pavyzdžiui, kad ir vakcinacijos skaičių.
Nors sportinės varžybos tikrai buvo puikios. Daug puikių pergalių, šalia to dar ir, be abejo, keli skandalai, ypač apie rusų sportininkę. Vis dėlto šalia to negalima nepamatyti ir to kito, labiau politinio aspekto“, – sakė jis.
Kartu kolega pridūrė, kad, nepaisant visų bėdų, problemų skandalų ar politinių aspektų, vienas dalykas jungia visas žaidynes – savanorių ir paprastų žmonių noras padėti.
„Tai tikra olimpinė dvasia. Pamenu ir Sočyje, ir Pjongčange, net Londone 2012 m. vietiniai žmonės, savanoriai visada skubėdavo į pagalbą. Jei reikėdavo ir šešiese stovėdavo šalia ir bandydavo išsiaiškinti situaciją, nukreipti tave teisinga linkme. Tai pat buvo ir čia. Tad tai yra vienas tų labiausiai įsimintinų dalykų, paprastas pokalbis, ištiesta pagalbos ranka. Taip yra olimpinė dvasia“, – pridūrė žurnalistas.
Man asmeniškai tai buvo pirmosios žaidynės gyvenime. Kiek vėliau, kaip leptelėjo žurnalistas iš Belgijos „This was the weird one“ (keistos žaidynės, – aut. past.).
Paklausus, kodėl jis taip mano, kolega atsakė: „Varžybos buvo puikios, kinai gana greitai ir kokybiškai pastatė viską, ko reikėjo žaidynėms, bet greta esančios temos, problemos niekur nedingo. Pridėjus visą griežtą koronaviruso protokolą, gauni tokį mišinį, kurį sunku ir apibūdinti“.
Kita vertus, ir tokia patirtis neįkainojama. Jis šią frazę pasakė, kaip iš girdo mano pokalbį su britu apie transporto subtilybes žaidynėse.
„Suprantu, kodėl kai kurios griežtos taisyklės yra, bet buvo daugelis keistų. Pavyzdžiui, nuo pagrindinio žiniasklaidos centro iki stadiono, kai kurių viešbučių ar kitų objektų toks trumpas kelias, kad tu greičiau nueisi nei važiuosi autobusu. Bet ne, eiti negali. Nors ta gatvė tokio platumo, kad vargiai ten būtų didelė bėda leisti bent šiek tiek pasivaikčioti“, – teigė jis.
Ir iš tikrųjų Pekino gatvėmis (žinoma, uždarytomis) žygiavome du kartus – per atidarymo ir uždarymo ceremoniją, kai joms pasibaigus iki autobuso teko paeiti daugmaž 300 m.
Nepaisant visko, Pekino žiemos žaidynių uždanga nusileido sekmadienį. Netrukus prasidės paralimpiada, bet joje Lietuva savo atstovų neturės.
Pekino žiemos žaidynės dėl įvairiausių aspektų įsirėš į atmintį. Galų gale, tai yra pirmasis miestas, surengęs ir vasaros, ir žiemos olimpiadą.
Olimpinė vėliava jau yra perduota Milanui ir Kortinai d‘Ampeco. Ten žiemos žaidynės vyks 2026-aisiais.