Tai buvo sausio pabaiga ir naujienos apie sustabdytą Kinijos krepšinio čempionatą atrodė tokios tolimos, kad daug kas jas praleido pro akis. Kaip tiesiog dar vieną, na, puisiau reikšmingą žinią.
Pasirodė pranešimai, kad į Lietuvą grįš ir ten žaidžiantis D. Motiejūnas – valio – galės atstovauti rinktinei atrankoje į Europos čempionatą.
Tačiau D. Motiejūnas sausio 29 dieną į Lietuvą grįžo ne šiaip sau. Jis į gimtinę grįžo tik tada, kai jam dėl milžiniško pavojaus klubo vadovai tai padaryti tiesiog liepė. Jie liepė savo krepšininkams grįžti namo ir ten būti tol, kol situacija taps labiau kontroliuojama, aiškesnė. Tada visoje Kinijoje dar tebuvo užsikrėtę apie 8 tūkst. žmonių.
Europoje, o tiksliau Italijoje, buvo skaičiuojamos tik pora mirčių. Bet krepšininkas jau tada žinojo, kad reikalai gražiuoju čia nesibaigs.
D. Motiejūnas sutiko savo išgyvenimais pasidalinti su naujienų portalu tv3.lt. Čia privalu paminėti, kad skambinti tiesiai į Kiniją krepšininkui galėjome tik tada, kai jis baigė savo asmeninę treniruotę Šanchajuje įrengtame bute. Taip, 213 cm žaidėjas treniruojasi savo bute. Du kartus per parą, po pusantros valandos.
Bet Šanchajus jau yra labai arti to įprasto gyvenimo, kurį žmonija gyveno dar 2020 metų pradžioje. Ir nors Kinija buvo pirmuoju koronaviruso židiniu, dabar, kaip sako D. Motiejūnas, po pusantro mėnesio jis nusileido į visiškai kitokį pasaulį.
Kiniją jis paliko tada, kai šalyje buvo paskelbta epidemija. Tuo metu Lietuvoje net apie ekstremalią ar kokią kitą situaciją nebuvo kalbų. Po pusantro mėnesio jis grįžo ten pat, tačiau dabar tai yra pasauline pandemija, savo žiaurumu lyginama su karu, o Kinijoje, panašu, beliko „apsivalymo“ darbai.
Atrodo, kad iki reguliaraus gyvenimo ritmo Kinijai trūksta jau mažiau kaip dviejų savaičių.
„Dabar grįžome į kitokį pasaulį. Kiekvieną dieną pro langą žiūrint matosi vis daugiau automobilių, žmonių gatvėse. Kiek kalbėjome su vietiniais draugais, tai nuo balandžio 1 dienos čia viskas bus paleidžiama pilnu tempu ir viskas grįš į senas vėžes. Panašu, kad Kinija susitvarkė su šiuo virusu“, – tv3.lt sakė Šanchajuje vėl apsigyvenęs D. Motiejūnas.
Krepšininkas papasakojo ir kelionės į Kiniją užkulisius. Jis tvirtino, kad kai viruso pažabojimui šalies viduje yra skiriamas toks ypatingas dėmesys, darosi panašu, kad kitaip būti ir negali – Kinija jį nugalės.
Kai D. Motiejūnas prieš keturias dienas nusileido Šanchajuje, jis dar tris valandas sėdėjo uždarytame lėktuve. Sako, būtų sėdėjęs ir dar ilgiau, bet pasisekė, kad pats yra lietuvis.
Tiems, kurie lėktuvu Kinijos žemę pasiekė iš Italijos, Pietų Korėjos, Ispanijos ar Irano, vietos valdžia jau buvo numačiusi itin griežtas sąlygas, kurių, švelniai tariant, neišvengsi.
Jei žmogus atskrido iš minėtų pavojingomis laikomų valstybių, Kinijos valdžia ėmėsi štai kokių priemonių – iš pradžių buvo jis apžiūrimas, o vėliau, be pasirinkimo laisvės, paimamas į valdžios paskirtą karantiną. Žmogui skiriamas viešbutis, jis jame laikomas dvi savaites ir išeiti iš jo negali.
„Karjeroje jau ne pirma kelionė, tai esu įpratęs, bet situacija šįkart buvo neįprasta. Tikrai matosi, kaip visur žmonės vengia artimesnio kontakto, vengia vieni kitų. Kai nusileidome Šanchajuje, galvojome, kad Maskvoje visiškai niekas nevyksta. Bet pasirodo Maskva tik ką tik uždarė sienas ir atšaukė skrydžius. Tuo metu dar labai daug kas keliavo.
Šanchajuje teko tris valandas sėdėti tiesiog lėktuve, nes buvo kviečiami žmonės, kurie atvyko iš pavojingų valstybių: Italijos, Irano, Pietų Korėjos ir kitų. Jie buvo paimti valdžios įsakymu ir buvo paimti į valdžios kontroliuojamą karantiną. Yra specialus viešbutis, juos veda ten ir laiko dvi savaites, niekur neišleidžia“, – pasakoja D. Motiejūnas.
Plačiau – interviu
Donatai, kai grįžai į Lietuvą tiesiai iš ligos židinio. Nesinorėjo rėkti, kad reaguotume jau dabar?
Daug žmonių tada dar su šypsena, su juoku žiūrėjo. Dalis žmonių net į mane pagiežingai žiūrėjo, su Lietuvos rinktine kaip buvo – kalbėjo, kad aš nepasiruošęs, nors neva turėjau laisvą mėnesį, ir taip toliau. Dabar patys žmonės skambina man ir klausia, ką ir kaip daryti, kaip kovoti su tuo. Vieną dieną juokinga, kitą dieną nelabai. Taip ir atsitiko. Mes matėme, kaip tai yra pavojinga. Žinojome, kad tai sunkiai suvaldoma liga, plintanti oru.
Tai sakote, net sutiktas Lietuvoje tada ne itin maloniai buvote?
Kai atkeliavome iš Kinijos, buvo tokia įtampa, spaudimas. Dabar grįžome į kitokį pasaulį, kiekvieną dieną pro langą žiūrint matosi vis daugiau automobilių, žmonių gatvėse. Kiek kalbėjome su vietiniais draugais, tai nuo balandžio 1 dienos čia viskas bus paleidžiama pilnu tempu ir viskas grįš į senas vėžes. Panašu, kad Kinija susitvarkė su šiuo virusu.
Jau kovo 15 dieną vėl buvote Kinijoje. Visi procesai grįžus. Kaip jie atrodė?
Klausėme stiuardesių, sakė jos, kad dieną prieš skrido ir nieko panašaus nebuvo, bet dabar jau sugriežtinta. Taip yra dėl to, kad naujų atvejų pačioje Kinijoje nebėra, yra tik atvežtiniai. Valdžia itin griežtai prižiūri atvykusius žmones. Jei esi iš pavojingos šalies, dvi savaites sėdi valstybės paskirtame viešbutyje.
Mums pasisekė, kad mes iš mažiau pavojingos šalies atvykome. Mums leido pasirinkti patiems, kur norime apsistoti. Viešbutį siūlė mano komanda, bet pasirinkome mano butą, nes jis erdvesnis. Žinojome, kad reikės treniruotis. Kaip ir spėjome, nei sporto klubai, nei kitos salės dar nėra atidarytos, tai nusprendėme, kad geriau treniruotis bute. Klubas mums šiuo metu atveža dviratį, visas reikiamas priemones, kad galėčiau sportuoti namuose ir palaikyti formą. Sukamės iš padėties, nėra taip blogai.
Drąsiai galite sakyti, kad grįžote į kitokį pasaulį?
Kas be ko. Mums su treneriu nebuvo didelio streso, kai viskas prasidėjo Lietuvoje. Mes jau prieš mėnesį ar du tai buvome matę. Pirmą kartą kai tą pajauti, tai nežinai kaip reaguoti, išsigąsti. Bet Lietuvoje būnant jau niekas nestebino. Džiugu matyti atgimstantį Šanchajų pro langą.
Kinijos krepšinio lyga prieš pusantro mėnesio stojo pirmoji pasaulyje. Ką tada spėjote pakalbėti su kitais legionieriais, komandos draugais? Kokioje dabar stadijoje sezonas, ar jis bus pratęstas?
Nieko visiškai nežinojome. Buvome nežinioje. Mums pasakė, kad praneš vėliau, važiuokite namo. Išvažiavome, o vėliau bendravome nuotoliniu būdu, laukėme žinių. Dabar jau paskelbta, kad balandžio 15 dieną prasitęs mūsų sezonas, važiuosime į du miestus visos komandos ir žaisime dvejuose pogrupiuose. Mums liko sužaisti po 16 rungtynių, tai žaisime su savo pogrupio komandomis ir pabaigsime sezoną. Lyga turi įsipareigojimų, bet dalis žaidėjų jau nutraukė kontraktus ir išvyko kitur. Bus įdomu, kaip viskas klostysis.
Pirmieji sustabdė, pirmieji, pranašu ir pratęs. Kaip manai, kodėl Kinija taip greitai susitvarkė?
Kinija ėmėsi labai drastiškų priemonių. Uždarė žmones, liepė be apsaugų nekišti kojos iš namų. Mes anksčiau žinojome, kad reikia kaukių. Tos kaukės reikalingos tam, kad liga neplistų. Ji neapsaugo neužsikrėtusio žmogaus, bet neleidžia sergančiajam užkrėsti kitų. Dabar su kuo pakalbu iš Lietuvos, tai girdžiu, kad ten vis dar žmonės nenaudoja jokių apsaugų, visi labai drąsūs. Labai rizikinga ir labai naivu tikėtis, kad pas mus nenutiks tas pats, kaip Milane. Viskas prasideda nuo pačių žmonių.
Mes neturime Lietuvoje pakankamai kaukių...
Na va, tada dar didesnė problema šitoje srityje. Kinijoje dar ir dabar nė vieno nematysi be kaukės. Yra įsakymai iš valdžios, tu negali viešoje vietoje būti be kaukės. Neturi kaukės – negali įeiti į prekybos centrą, niekur. Mes keliaujame ir su pirštinėmis.
Iš tikrųjų šitas virusas yra labai rimtas dalykas. Žmonės privalo į jį rimtai žiūrėti ir rimtai saugotis. Ne viena Lietuvos valdžios institucija jau paminėjo, kad pagailėtume vyresnių žmonių. Jei tu jaunas ir nieko nejauti, tai nereiškia, kad nenešioji ligos, kuri gali pareikalauti gyvybių.
Negi ten viskas tikrai taip gražu, kaip sakote?
Čia situacija jau yra stabilizuota, tikrai atrodo stabili. Kol kas panašu, kad sužaisime likusias rungtynes ir baigsime sezoną. Lauksime žinių iš lygos, žiūrėsime, bet matant Šanchajų, tai tikrai džiugu – gyvenimas verda, žmonės grįžta į gatves.
Sportuojate iš namų. Kaip telpate? Ar taip liepė klubas?
Klubas kaip tik pasakė, kad pasiilsėčiau dvi savaites. Iškart pasakiau, kad be šansų, man reikia sportuoti. Kaip dvi savaites ilsėtis ir po to dvi savaites dvigubai atidirbinėti? Čia geriausias receptas traumai. Dirbti namuose man psichologiškai sunku, nes čia aš ilsiuosi. Vis dėlto, treneris mane pralaužė ir dabar jau ruošiuosi rimtai. Noriu išvengti milžiniškų krūvių vėliau, todėl dirbu dabar. Viską, ko paprašėme, atveža klubas. Tai ir svarmenys, dviračiai, bet kas, ko mums reikia.
Kinijoje jūs – žvaigždė?
Aš savęs žvaigžde nelaikau. Aišku, yra visokių reakcijų. Yra žmonių, kurie nežino krepšinio ir žiūri, iš kur toks aukštas žmogus. Yra žmonių, kurie puikiai žino, kas aš. Kai atvažiavau į Šanchajų, nežinojau, kad tiek žmonių mane čia atpažins. Dalis atsimena mane iš Hiustono laikų, tai tikrai dėmesio gaunu daug. Būna, sustabdo ir gatvėje su treneriu mus.
