Norint išsikovoti vietą verslo pasaulyje naujokams neretai tenka aukoti asmeninius pinigus, laiką ir dirbti gerokai daugiau, nei samdomame darbe – tik taip galima pasiekti užsibrėžtus tikslus.
Tai didžiulė kaina, todėl sprendimas privalo būti labai gerai apgalvotas.
Bet net ir viskam pasiruošusius žmones koronaviruso pandemija užklupo netikėtai – niekas jos neįtraukė į savo veiklos planus.
Kaip ir Tomas Gelažius (41 m.), ilgai brandinto verslo idėją Anglijoje pasiryžęs pradėti prieš pat šią negandą. Kokteilių barą „The Last Word“ istoriniame Bristolio kvartale atidaręs lietuvis nespėjo net įsibėgėti, o jau teko viską stabdyti.
Barams pandemija pakenkė kone labiausiai – jie uždaryti jau beveik metus. Tačiau net ir tokiose situacijose galima rasti išsigelbėjimą: lietuvio baras šiuo metu paruoštus kokteilius užsakovams pristato į namus specialiose pakuotėse, verslininkas sako, kad jam visai neblogai sekasi, optimistiškai žvelgia į ateitį ir netgi kuria plėtros planus.
Tai gana neįprastas pasiūlymas, ar tai nauja tendencija?
Daugelis barų dabartinėje situacijoje ieško būdų save reprezentuoti, aš nutariau pasiūlyti paruoštus kokteilius, kuriuos galima pilti tiesiai į taurę, kai kuriuos reikia išplakti. Pridedu instrukcijas, receptūras, sudėtį.
Ir kaip sekasi?
Pirmojo karantino metu buvo blogai. Reikėjo staigiai galvoti – ką daryti, tokios patirties niekas neturėjo, o rudenį jau buvome pasiruošę, turėjome strategiją. Tai būtina norint išlaikyti tam tikrą lygį – o aš būtent to ir noriu.
Todėl negaliu sau leisti klientams siųsti bet kaip supakuotų kokteilių arba mesti šį užsiėmimą ir pradėti gaminti greitą, pigų maistą.
Taip išduočiau savo klientus. Aš jiems žadėjau ką kita. Mano tikslas – kokybė, o ne kiekybė, geriau uždirbsiu mažiau, bet savo koncepsijos neišsižadėsiu. Siuntą su užsakymu iš „The Last Word“ gavę žmonės žino, kad ras joje kokybę.
Kada ir kokiomis aplinkybėmis jį atidarėte?
Tai Clifton Village kvartale 2019 metų gegužės 16 dieną atidarytas kokteilių baras.
Visą savo profesinį gyvenimą dirbau barmenu kavinėse, naktiniuose klubuose, baruose, visą tą laiką žinojau, kad vieną dieną turėsiu savo.
Ir galiausiai turiu, nors beveik pusę laiko jis yra uždarytas dėl karantinų.
Tai šis baras – išsipildžiusi ilgai brandinta svajonė? Kokia jo istorija?
Barmenu dirbu jau 22 metus – pradėjau Lietuvoje, kai įgijau virėjo ir kulinaro-konditerio specialybę, tačiau netrukus išvykau į užsienį.
Niekada nelaikiau savęs ekonominiu emigrantu – pagrindinis mano motyvas buvo smalsumas, noras pamatyti, susipažinti, išbandyti save. Lietuvoje man greitai pasidarė ankšta, nors dirbau tikrai gerai vertinamose vietose.
Taigi, 2000-aisiais išvažiavau į Maskvą. Ten pamačiau visiškai skirtingą pasaulį, aukštesnį lygį, padariau karjerą, turėjau galimybę savo gebėjimus pademonstruoti pasaulinės klasės barmenų čempionatuose.
O kokie keliai atvedė į Jungtinę Karalystę?
Viename iš barmenų čempionatų Maskvoje sutikau Škotijos atstovus – jie, mano nuomone, yra vieni iš geriausių šioje srityje – ir po pokalbio su jais pradėjau svarstyti apie išvykimą ten.
Tuo metu aplinkybės susiklostė taip, kad mano tėvai persikėlė gyventi į Škotiją, susisiekiau su keliais ten įsikūrusiais draugais.
Ir vėl viršų paėmė mano savybė pažinti, išbandyti ką nors naujo. 2006 metų rugsėjį iš Maskvos persikėliau į Edinburghą.
Nors Maskvoje jau buvau sukaupęs daug patirties, pasiekęs generalinio restorano valdytojo poziciją, Škotijoje viską pradėjau iš naujo – teko tobulinti anglų kalbą, perprasti čionykštę restoranų procesų valdymo sistemą, kuri radikaliai skiriasi nuo rusiškos.
Kiti žmonės, mentalitetas.
Todėl vėl teko pradėti nuo žemiausios grandies, o tai man buvo tarsi smūgis žemiau juostos. Baisu, kai žinai savo sugebėjimus, tačiau negali jų realizuoti, nes tiesiog nėra poreikio.
Mano galvoje buvo begalė kokteilių receptų, galėjau juos ruošti iš atminties, per pamainą aptarnauti kelis šimtus žmonių. Žvėriškai dirbau, 80 valandų darbo savaitė man buvo norma.
Tai truko apie 3 metus.
Per šį laiką perpratau vietinę sistemą ir netrukus vėl atsidūriau restorano valdytojo pozicijoje.
Kompanija valdė restoranų tinklą, vieną iš jų atidarė Bristolyje ir pasiūlė jo valdytojo darbą.
Edinburghe man patiko viskas, išskyrus orą – jis ten siaubingas. Reikia prie to prisitaikyti, kitaip bus blogai.
Todėl ilgai nesvarstęs sutikau ir persikėliau į Bristolį. Man iš karto čia patiko. Vien dėl oro.
Ir šiame mieste teko vadovauti keliems restoranams, pora iš jų buvo visiškai „nuvaryti“, reikėjo juos prikelti naujam gyvenimui.
Kai man pavyko su šiomis užduotimis susitvarkyti, pamaniau – jeigu galiu padaryti tai, atėjo laikas atidaryti savo barą – man ta mintis niekada nebuvo išėjusi iš galvos.
Tada supratau, kad esu pasiruošęs.
Išlaukėte tinkamo momento.
Viena vertus – taip, tačiau tas koronavirusas… Niekas apie tai negalvojo.
O kaip sekėsi iki tol?
Pirmuosius metus aš nesitikėjau nieko – taip yra bet kuriame versle. Buvau pasiruošęs vėl dirbti po 80 valandų per savaitę žinodamas, kad kurį laiką pelno nebus, vien dėl to, kad susigrąžinti investicija.
Reikėjo pačiam viską sukurti, jaukintis klientus.
Turėjau aiškia viziją, tiksliai žinojau, ką lankytojai čia ras.
Nutariau apsieiti be agresyvios reklamos – tiesiog atidaryti baro duris ir leisti lankytojui nuspręsti, patinka jam čia ar ne.
Jeigu reikėtų trumpai pristatyti: koks tai baras?
Tai retro stiliumi, praėjusio amžiaus 6-ojo dešimtmečio stiliumi, įrengtos patalpos, atitinkamas apšvietimas, muzika. Tai klasikinis kokteilių baras, jame – 56 vietos.
Jame apsilankę žmonės sako: „Kai įeini į vidų, pamiršti, kas yra lauke, kiek valandų“.
Paskutiniu metu ėmė vis dažniau lankytis vietos lietuviai.
Bristolis – puikus miestas, labai pasikeitęs per pastaruosius 30 metų, pritraukęs daug menininkų, scenos žmonių. Tai matosi plika akimi.
Po truputį stojomės ant kojų, žinojome, kad laukia daug darbo. Pradžia buvo sunki, tačiau 2020 metų sausį viskas ėmė taisytis – baras buvo nuolat pilnas.
Ir tada – karantinas, veiklos draudimas. Koks jausmas apėmė?
Nemoku paaiškinti tos savijautos. Atrodė, kad pirmas dvi savaites protas neveikė, taip buvo blogai. Reikėjo prisėsti, viską apgalvoti, susidėlioti mintis.
Turiu nerealią žmoną ir jos palaikymą. Nors ji versle nieko neišmano, pokalbiai su ja padėjo apsispręsti, kaip veikti ir ką daryti toliau – taip gimė siuntiniai į namus.
Idėja pasiteisino, darbas iš namų netgi ėmė patikti.
Tarp karantinų turėjome galimybę šiek tiek padirbėti bare, o dabar – vėl ruošiame siuntinukus į namus.
Dabar – žymiai ramiau, sumaišties galvoje nėra, žinau, kad ištversime. Reikia laukti ir be panikos priimti tai, kas vyksta aplink, prisitaikyti.
Ir vėl sunkiai dirbti.
Rimtai svarstau barą plėsti.
Autorius: Valdas Pryšmantas
