Neseniai VUL Santaros klinikų Skubios medicinos centrui vadovauti pradėjęs 34-erių J. Jaramavičius tikina, kad darbas priėmimo skyriuje niekada nebūna nuobodus.
„Ši specialybė ir žavi tuo, kad gali turėti visiškai gražią ramią dieną ir visišką chaosą – kraujo balas, krūvą gipso. Tai ir tikroji medicina su visa jos romantika, kai matai viską ir visaip“, – pasakoja skubiosios medicinos gydytojas.
Kaip atrodo darbas Skubios pagalbos skyriuje ir kada tvardytis tenka pačiam gydytojui – plačiau portalo tv3.lt interviu su Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Skubios medicinos centro vedėju, skubiosios medicinos gydytoju Juliumi Jaramavičiumi.
Ar visiems, kurie atsiduria Skubios pagalbos skyriuje, čia vieta?
Kiek reikia gyvenime stokoti adrenalino, kad pasirinktum skubiosios medicinos gydytojo profesiją?
Ne tik adrenalino. Pavadinkime, dar yra medicininės romantikos poreikis. Be to, ši specialybė taikosi į visą spektrą susirgimų. Iš esmės paėmus bet kurios kitos specialybės licenciją, ji didžiąja dalimi dubliuosis su mūsų. Kitaip sakant, susirgimų spektras yra labai didelis. Nelendame į sudėtingas patologijas, kai gydomos lėtinės ligos, to mes nesuprantame, bet kai kalbame apie bendrą mediciną – žmogus susirgo, atėjo, jam padėjome, – visa tai yra mūsų adresu. Išties tai yra smagus darbas.
Vienas jūsų kolegų skubios pagalbos skyrių yra pavadinęs pragaro ambulatorija, pritartumėte?
Grožinei literatūrai toks pavadinimas tinkamas (juokiasi), bet tokio epiteto skubios pagalbos skyriui nepriskirčiau. Išties čia teikiame daug ambulatorinių paslaugų, apie 70–80 proc. pacientų išleidžiame gydytis namuose. Kalbant apie būtinąją pagalbą, kuri yra apibrėžta ministro įsakymu, irgi klausimas, kiek jos yra. Neretai užsiimame ne tik medicinine pagalba, bet ir socialinių problemų sprendimu, kas susiję su smurtu artimoje aplinkoje, smurtu prieš senyvus žmones ir panašiai. Taigi tai nėra vien pragaro ambulatorija.
Pajutote, kad su laiku keičiasi požiūris į darbą?
Stipriai pasikeitė ir pati skubioji pagalba – stipriai išaugo srautai. Lyginant su 2019 m., suaugusiųjų skubios pagalbos skyriuje turime 50 proc. daugiau pacientų. Vertinant standartinį kasmetinį 5 proc. augimą, nuo kokių 2016 metų tikriausiai turime kažkur 70 proc. padidėjusį pacientų srautą.
Staiga visi pradėjo labiau sirgti ar tiesiog atrado šios tarnybos „privalumus“?
Visas pasaulis susiduria su tuo, kad į skubiąją pagalbą kreipiasi daugiau pacientų. Taip pat Vilnius yra augantis miestas, situaciją pakoregavo ir COVID-19 pandemija – dalį ir sutvarkė, nes užsirašius pas gydytoją poliklinikoje žinai, kad tuo laiku tikrai pateksi, nebėra pacientų, kurie nori „tik paklausti“. Bet dabar šie pacientai daugiausiai atsidūrė pas mus. Taip pat ir pačios sistemos veikimas – didelės šeimos gydytojų apylinkės, jų darbo ribojimai įsakymais – prisideda, kad pas mus daugėja pacientų.
Iš rajonų, matyt, žmonės irgi skuba į „geriausią ligoninę“?
Tai irgi yra niuansas, kad rajone sumažėjo paslaugų teikimo spektras. Nuėjome į labai specializuotą mediciną, rajonuose labai trūksta specialistų, juos išlaikyti labai brangu. Tada rajone sumažėja pagalbos teikimo apimtys. Aišku, dalį tokių pacientų, atvykusių pas mus, tenka grąžinti atgal.
Vis pasigirsta pasvarstymų, kad valstybinė medicina, ypač rajonuose, griūva, gydyti nebėra kam. Tuo galite įsitikinti savo akimis?
Realiai mes šį pokytį amortizuojame. Kitas aspektas – pacientai nemoka naudotis e.sveikatos registravimosi sistema, kur eilės pas kardiologą mistiškai yra 3 mėnesiai. Kai pažįstami skambina ir sako, kad reikia kardiologo, pasiūlau nueiti į e.sveikatą ir susirasti taloną, paprastai jis visada „mėtosi“ per savaitę laiko. Jei dar yra ankstyvi laikai, gali rasti ir tai pačiai dienai, vėlai vakare jų vėl atsiranda iš naujo kažkam atsisakius vizito.
Be to, daug žmonių nori patekti „pas pavardę“, o ne tiesiog specialistą, bet tada negalime sakyti, kad eilėje pas kardiologą reikia laukti metus, jei pas kitus gali patekti kitą dieną (šypteli). Taip pat žmonės būtinai nori patekti pas specialistą „savo“ poliklinikoje, kur yra prirašytas. Tai ne – jis gali rinktis įstaigą visoje Lietuvoje.
Šylant orams šeimos gydytojai kiek atsikvepia dėl mažėjančio karščiuojančių, skubių pacientų srauto. Ar metų laikas kaip nors turi įtakos darbui ir skubios pagalbos skyriuje?
Žiemos metu, kai prasideda gripai, slogos ir visa kita, jaučiame išaugusį pacientų srautą. Bet baigiasi šalti orai, prasideda traumos, žmonės išsitraukia metalo apdirbimo įrankius ir padaugėja visai kitos patologijos. Taigi bendras srautas yra tas pats.
Kiek pacientų, atvykę į priėmimo skyrių, išties pataiko ne ten, kur turėtų?
Čia jau filosofinis klausimas, atsakymas į kurį priklauso nuo to, kada esu atostogavęs (šypsosi). Kadangi dabar esu neseniai po atostogų, tai galiu sakyti, kad kiekvienas pacientas, kuris kreipiasi į skubią pagalbą, yra patekęs tinkamu adresu, tik niuansas tas, kokį lūkestį jis turi ir kiek tą poreikį tenkinsime.
Yra tokių pacientų, kurie serga seniai, ateina pavakare ar naktį ir prašo išspręsti visas problemas. Tai yra nerealus lūkestis. Tas pats ir su sloga – jie nori, kad ištirtume, pagydytume, nes štai rytoj turi skristi atostogų. Tačiau didžiąją dalį dalykų gydo laikas. Bet tada ne visi pacientai būna patenkinti, nes juos reikia iškart išgydyti.
Kaip suprantu, ne visi čia patekę būna ištikti kokio insulto ar infarkto, bet jiems išties reikia padėti „čia ir dabar“, pavyzdžiui, apsinuodijus.
Tokie dalykai trikdo gyvenimo kokybę, tad tokiems pacientams irgi reikia stengtis padėti. Jei klausimas, ar sergantieji sloga tikrai turi kreiptis į skubią pagalbą, yra filosofinis, didžioji dalis kitų pacientų, kuriems suteikiame pagalbą, yra nesunkių būklių, kurios pakankamai greitai sprendžiamos.
Santaros klinikos yra didžiausia gydymo įstaiga, kai kas sakys, kad ir geriausia, bet ne visiems reikia tos stebuklingos įrangos, intervencijų.
Bet žiūrint į ministro įsakymą, apie 30 proc. pacientų visiškai neatitinka būtinosios pagalbos kriterijų, apie 20 proc. – skubios ambulatorinės pagalbos kriterijų, žalios, tai yra pačios lengviausios būtinosios pagalbos kategorijos, yra dar 30 proc. Tai yra tie, kurie, greičiausiai, gydysis ambulatoriškai, jiems šiek tiek padėsime, ištirsime, patarsime, kaip toliau gyventi. Tokia yra ne tik mūsų ligoninės, bet ir kitų skubios pagalbos skyrių statistika.
Dalis pacientų yra pervežami į kitą ligoninę. Santaros klinikos yra didžiausia gydymo įstaiga, kai kas sakys – ir geriausia, bet ne visiems reikia tos pažangios įrangos, specializuotų intervencijų. Daugeliui pacientų to nereikia, tai ar galime užguldyti visas lovas lengvų būklių pacientais ir po to neturėti, kur padėti pacientą, kai jam jau reikės tos įrangos?
Savo skausmas visada stipriausias ir bėda didžiausia, bet kaip žmogui suprasti, kad skubėti važiuoti į priėmimą – išties ne geriausia mintis? Neima pyktis, kai telieka stebėtis, kaip taip žmogus sugalvojo?
Pyktis ima, kai tokie žmonės atvažiuoja 5 ryto, galvoja, gal eilių nėra, greitai bus priimtas... Atsimenu pacientę iš vieno pirmųjų savo budėjimų. Naktį tvarkausi dokumentus, dar nesu pratęs, viskas lėtai vyksta, jau kokia 3–4 ryto ir girdžiu, kaip iš už kampo švokšdama, dūsdama ateina moteris. Klausiu: „Ponia, kiek jau laiko taip?“ Sako: „Tris metus“. Sakau: „Gerai, ponia, o kas dabar nutiko?“ Sako: „Atsibodo“. Klausiu, ar buvo pas kokius gydytojus, sako: „Ne, o kam?“
Tokia nuostata, kad kreipiantis į skubios pagalbos skyrių bus greičiau, greičiau viską ištirs, nereikės vaikščioti po kabinetus, vis dar gyvuoja mūsų kultūroje. Bet toks kultūrinis palikimas duoda naštą. Dar atsiranda naujasis dalykas, kad mes norime visko „čia ir dabar“.
Tai panašu į vartojimo kultą, kuris gyvas ir medicinoje?
Tikrai taip, jei padarytume „Drive in“ priėmimą, jis susilauktų didelės sėkmės (juokiasi) – užtektų privažiuoti prie langelio, padarytų tyrimus, išduotų receptą...
Ersulį kelia tai, kad visi pacientai visada suvažiuoja vienu metu – yra tam tikri pikai per visą parą. O tada pykstama, kad reikia laukti. Jei gydytojas sėdi ir tavęs laukia, turime labai brangią sistemą, kurios išlaikyti neįmanoma, jei pacientas laukia gydytojo, tai daugmaž priimtina. Daliai pacientų šitai irgi gal reikėtų suprasti.
Priėmimo skyriuje gali tekti palaukti ir parą
Kiek ilgiausiai gali tekti laukti priėmimo skyriuje galvojant, kad čia pagalbos sulauks greičiau?
Ministerija leidžia kai kuriuos pacientus pradėti apžiūrėti praėjus 24 valandoms. Tai dar laukiu kokio pikto piliečio skundo, kad jam reikia tiek laukti, taip ir norisi pasakyti, kad štai ateisiu kitą dieną ir jus priimsiu (juokiasi). Laukimo laikai skiriasi priklausomai nuo dienos, paros meto, tad sunku vienareikšmiškai atsakyti. Bet į ministerijos dokumentuose nustatytas normas telpame (šypteli).
Kada didžiausi tie pikai, kai plūsteli pacientai?
Tai yra darbo dienos. Seniau klasika būdavo pirmadienis ir penktadienis. Bet vos pradėjome apie tai kalbėti, tendencijos šiek tiek pasikeitė. Matyt, pasirinko kitas dienas (juokiasi). Štai kelias savaites iš eilės buvo taip, kad antradienio pacientų skaičius aplenkė pirmadienį, kas buvo keista.
Juk darbo dienos metu jie galėtų nueiti pas savo šeimos gydytoją.
Taip, bet mes turime dalį ir šeimos gydytojų atsiųstų pacientų. Taigi čia jie patenka legaliai, nors tokių siuntimų kokybė kartais ir kelia klausimų. Šiaip didžiausio pacientų piko sulaukiame nuo 10 iki kokios 14 val., kai reikia nusiteikti palaukti. Tada kreivė nukrenta ir apie penktą šeštą vakare vėl „šoka“ į viršų. Kartais būna tokių keistų dienų, pavyzdžiui, praeitą savaitę 22 val. užsiregistravo net 20 pacientų.
Panašu, kiti gali net pasistrateguoti, kada geriau „apsimoka“ važiuoti.
Turime tokių atvejų – dalis jų onkologiniai pacientai, kurie pavargę, yra problemų su pagalbos teikimu, jie stengiasi atsigulti į ligoninę, „pailsėti“ nuo tų vargų. Tokie pacientai pamėgę atvykti pavakare, kai nebedirba poliklinikos. Turime vienišų vyresnių žmonių, kuriems irgi atėjo laikas „pasilašinti“, „pasistiprinti“ – jie irgi stengiasi atvažiuoti vakare ar vėlyva pavakare. Tai – dar išlikę įgeidžiai pagal senus naratyvus, tačiau tai nebevyksta, pasibaigė šis dalykas. Kartais mandagiai iki ryto pastebime, kartais, kai nėra indikacijų stebėjimo paslaugai, iškviečiame nemokamą parvežimą į namus. Aišku, tai generuoja konfliktus, bet mes turime mažai terapinių lovų, kad leistume gulėti „pastiprinimui“.
Galbūt iš kitų miestų atvyksta sąmoningiau nusiteikę pacientai, kurie pasiruošę net susimokėti, kad tik gautų pagalbą?
Praktika rodo, kad iš regionų atvažiuojantys pacientai apskritai dažniau atvyksta tikslingiau. Net ir regione dirbant skubios pagalbos skyriuje susiduri su, viena vertus, visiškai lengvais pacientais, nes jiems tiesiog nėra kur kreiptis. Kita jų dalis gi yra labai rimtų būklių, ligos vargina ilgai, nepasveikę ir dėl to kreipiasi. Taigi polengvių pacientų nelabai būna. Tai gal toks Vilniaus kultūros dalykas, kad vienas du ir užsukame į vieną iš skubios pagalbos skyrių pasitikrinti sveikatą...
Nuo alkoholio, įvairių psichoaktyvių medžiagų apsvaigę pacientai daugiau keliauja į Lazdynų ligoninę ar, jei tai nėra apsinuodijimas, tenka dorotis ir jums?
Su dalimi atvejų tvarkomės, dalį išsiunčiame į Respublikinę Vilniaus universitetinę ligoninę, dėl to jokių problemų nekyla. Kaip bebūtų, jei žmogus mėgsta alkoholį ir yra apsvaigęs, tai netrukdo jam sirgti kita patologija. Tokį žmogų ištiriame, tik gal personalas nėra įpratęs, ką toliau su tokiais pacientais reikėtų daryti. Jie, kaip žinia, kelia problemas, negali pasakyti: „Atsistok ir eik“. Žmonės, anksčiau dirbę minėtoje Lazdynų ligoninėje, žino, kur skambinti ir kaip su tuo tvarkytis, bet kitų ligoninių personalas turi mažiau specifinių žinių.
Pacientams įsiaudrinus prireikia kviesti policiją?
Dažniausiai užtenka ligoninėje dirbančios apsaugos. Situaciją daug supaprastino įstatymas, kuris leidžia nutraukti konsultaciją, jei pacientas agresyvus. Tai palengvina gyvenimą, porą teko išprašyti už tokius dalykus.
Nuo ligos pavargę pacientai nori „pailsėti“ ligoninėje
Įteisintos ir baudos už mediko garbės ir orumo įžeidimą. Tiesa, jos gali atrodyti simbolinės. Ar tai irgi ką nors keičia?
Ir nebūtinai jos yra simbolinės. Štai kolegai toksikologui Lazdynų ligoninėje pacientė su šlepete trenkė per galvą, jis parašė pareiškimą policijai, prisiteisė kelis tūkstančius. Tai gal ir nieko tokia pamoka (juokiasi).
Štai neseniai sekmadienį 5 ryto per budėjimą atvažiavo pacientas, kuris reikalavo jam padaryti inksto biopsiją. Pirmiausia pagalvojau, kad dar sapnuoju.
Šiaip turime pakankamai daug geriatrinio srauto, tada kaip pediatrijoje pagalbą teiki tiek pacientui, tiek jo artimiesiems. Bet susiduriame su tuo, kad dažniau ne pats pacientas, o jo giminės elgiasi manipuliatyviai. Tai nėra nepagarbus ar agresyvus elgesys, bet jie manipuliuoja tavimi, tavo sąžine. Tai nepatenka po tuo straipsniu dėl garbės ir orumo įžeidimo, tad sukelia daugiau nemalonumo. Tai vėlgi kyla iš tų nepateisinamų lūkesčių.
Kai rutuliojasi konfliktas, daug pastangų prireikia pačiam tvardytis?
Aš irgi žmogus, turiu emocijas, nesu visiškai taikus (juokiasi). Smurto tikrai netaikom, bet manipuliaciją paprasčiau išspręsti pereinant į grynai sausą teisinę kalbą.
Įsiminė pastaruoju metu koks konfliktas?
Atvažiavo virš 90-ies metų močiutė norėdama atsigulti į ligoninę, žmogus pavargęs nuo savo psichologinių problemų, veiksmas vyksta naktį, spaudimas pakilęs, namie nesusitvarko, kraujospūdį pakoregavome, būklė normalizavosi. Sakau: „Močiute, laikas namo.“ Sako, kad nori atsigulti. Sakau: „Ne“. Tada ji pradėjo vardyti, kas ji tokia buvo, suprantu, geras žmogus, bet mes medicina užsiimame, o ne socialiniais kreditais. Pasakiau, kad važiuos namo, iškvietėme socialinį taksi, o ji su lazda kad tvojo per ranką (juokiasi). Atrodo, nekviesi juk apsaugos močiutei. Tada tik pakartojau, kad važiuos namo, ji dar kartą bandė slaugytojai užvožti, tai tada jau apsauga išlydėjo.
Pasitaiko ne tik kuriozinių, bet ir pikantiškų atvejų?
Užtenka tokių atvejų, yra niuansių, ką žmonės lovoje veikia, ką šiaip vieni namie būdami, ko prisigalvoja.
Vis dar kas nustebina?
Šiame darbe nėra mėnesio, kad kas nenustebintų. Iš pradžių nėra dienos, kad kas nenustebintų, po to – savaitės, dar vėliau – mėnesio. Dabar per mėnesį 2 ar 3 kartus tenka klausti savęs: kas čia per nesąmonė? Stebina tiek žmonių būklės, ką jie prisidaro, bendravimo niuansai, nusiskundimai. Štai neseniai sekmadienį 5 ryto per budėjimą atvažiavo pacientas, kuris reikalavo jam padaryti inksto biopsiją. Pirmiausia pagalvojau, kad dar sapnuoju. Protu nesuvokiama, kaip sugalvojama, kad skubios pagalbos skyriuje tokią paslaugą gausi. Tai yra dienos chirurgijos paslauga, ją reikia suplanuoti, pasiruošti...
Dalis pacientų mėgsta sukčiauti sistemoje – gauna siuntimą kardiologui, atvažiuoja į Skubios pagalbos skyrių, nes jie čia dirba, tikisi kad kaip greito maisto restorane gaus visą kompleksą paslaugų. To nebus, taip neveikia. Mes padarome kraujo tyrimus, įvertiname būklę, jei skubios patologijos nėra, siuntimo nebėra, eik iš naujo pas šeimos gydytoją. Dabar taikome tokią praktiką (juokiasi).
Daug matote pacientų, kurie prisidaro bėdų iš niekur?
Užtenka jų. Darbo saugos kultūros Lietuvoje nelabai turime – pravažiuokite per statybas, kiek kas dėvi šalmus? Taip pat kaip ir dirbantys miške – negi jis tikrai reikalingas? Ne, nereikia, kam? Tik pokšteli šaka per galvą – jauno vyro ir nebėra... Klasika yra kalbant apie suvirintojus namuose – sako, greitai čia padarysiu, akytės jau raudonos, važiuojame į priėmimo skyrių...
Turime „stebuklingą“ įrankį – kampinį šlifuoklį. Retas atvejis, kad kas akinius užsidėtų su juo dirbdami, o jei užsideda, tai už du eurus nusipirktus, kurie nieko tinkamai neapsaugo. Dar turime atvejų, kai modifikuojame dalykus, pavyzdžiui, ant kampinio šlifuoklio uždeda medžiui pjauti skirtą diską. Tada laikykis – pasiekiamos didžiulės apsukos, medžio pjūklas mėgsta atšokinėti ir tada jau pjauna... Iš esmės trečdalis pacientų, kurie į mus kreipiasi patys be siuntimo ir neatvežami greitosios, nueina į traumų postą.
Yra įsiminusių atvejų, kai, atrodo, žmogus jau pasmerktas mirčiai, bet išgyveno?
Tie sunkūs atvejai su laiku asimiliuojasi, galbūt to ir nevertinu kaip stebuklo, arba nelabai kažką konkrečiai prisimenu. Be to, pastaruosius dvejus metus dėl pasikeitusių pareigų su tokios kritinės būklės pacientais nelabai ir dirbu. Norint tai daryti, reikia nuolatinės praktikos ir tas turi teikti pasitenkinimą.
Bet vieną pacientą prisimenu iki šiol. COVID-19 skyriuje gydėme senolį, kuriam dabar 90 metų. Didžiąja dalį gydymo prižiūrėjo kolegė, tačiau senolis nusprendė „pablogėti“ per mano budėjimą. Perkėlėme jį į reanimaciją, ten kelias dienas jį gydė kolegos. Tada vėl perkeltas pas mus. Gydėme ilgai, išleidome į reabilitaciją dar su deguonies poreikiu. Vaikai, anūkai atnešė atviruką su užrašu „ačiū“, kurį ir dabar saugojame padėkų lentoje. Visai atsitiktinai sužinojau, kad šis pacientas dar ir dabar į polikliniką savo kojomis nueina išsirašyti vaistų.
Šiaip man daugiau malonumo kaip tik teikia greiti atvejai, kai vienas, du, susitvarkei, žmogui padėjai ir jis, buvęs kaip „nuleipęs lapas“, atsistojo ant kojų ir važiuoja namo. Bet tokie atvejai yra daugiau vienodi ir neįsimena. Kolegos turi tuos gražius atvejus, kuriuos įsimena, išsisaugoja atmintyje, pristato kolegoms.
Yra atvejų, kai diagnozuojant kažką padarai galbūt ne visai laikantis protokolo ir atrandi ne visai tipinę ligos eigą. Bet tokių stebuklų nėra daug, pati medicina juda standartizacijos link. Gal darbas nuo to kiek nuobodesnis darosi, bet pacientui tai yra saugiau.
Skubios medicinos gydytojais tampa ieškodami prasmės
Kiek skubiosios medicinos gydytojui svarbi intuicija?
Taip, yra šitas dalykas. Kartkartėmis pasitaiko, kai net nežinai, kokio velnio pažymėjai, kad reikia atlikti šį tyrimą, bet jį padarius gauni tokį rezultatą, kuris visai keičia priimamus sprendimus. Bet kodėl pasirinkai atlikti tą tyrimą, logiškai ne visai gali paaiškinti. Nėra tai dažna, bet pasitaiko.
Daug mirčių pasitaiko skubios pagalbos skyriuje?
Per savaitę mūsų suaugusiųjų Skubios pagalbos skyriuje miršta nuo vieno iki penkių pacientų, vidurkis būtų kažkur du–trys. Daugumos jų arba susirgimas buvęs toks ūmus, kad negalėjai jam padėti, arba tai yra kritinės būklės pacientai – onkologija, lėtinių ligų terminalinės būklės. Bet kiek miršta jau „už užuolaidos“, kai yra stacionarizuojami ir toliau gydomi, jau kitas dalykas. Mūsų užduotis – stabilizuoti būklę ir perduoti pacientą kitiems, kas nutinka po to, šios statistikos jau nestebiu.
Susiduriame su tuo, kad dažniau ne pats pacientas, o jo giminės elgiasi manipuliatyviai. Tai nėra nepagarbus ar agresyvus elgesys, bet jie manipuliuoja tavimi, tavo sąžine.
Gaila, kad turime visuomenėje problemą ir dėl pirmosios pagalbos teikimo – nemokame to daryti. Senas, bet labai reprezentatyvus pavyzdys yra Leonido Donskio atvejis, kitas – šviežesnis ir geras – Giedriaus Drukteinio. Abu juos ištikusios mirtys yra vienodos, tik vienas dabar Seimo narys [nes buvo atliktas pradinis gaivinimas, – red. past.], o kito nebėra tarp gyvųjų. Taigi iš dalies gyvybės klausimas priklauso nuo aplinkinių žmonių.
Pasitaiko istorijų, kai po ištyrimo skubios pagalbos skyriuje pacientai grįžę namo netrukus numiršta. Gal kitą kartą paskubama išleisti pacientą namo?
Ar bet kuris iš mūsų yra garantuotas, kad po darbo grįš namo? (Šypteli). Nesu 100 proc. tuo užtikrintas, statistika rodo, kad gali kažkas nutikti – tarkime, netikėtai žaibas trinktelėti. Skubios pagalbos skyriuje mes vertiname pacientų rizikas ir tyrimus. Yra kai kurios klinikinės diagnozės, kurių vertinimas ateina su patirtimi, žinių kaupimu ir pacientų profilio matymu. Pavyzdžiui, yra tokia būklė – krūtinės angina. Matai, kad tyrimai geri, kardiograma graži, krūtinę skauda, bet ją gali skaudėti dėl daugelio priežasčių. Tada turi įvertinti, kartais yra sudėtinga nuspėti, čia yra taip ar taip, būna ligos eigos ir ne visai tipinės.
Būna, žmogui galva svaigsta, atrodo, vyresniame amžiuje tai nieko neįprasto, išleidi jį namo, o įvyksta didelis insultas. Taip, techniškai tu pražiopsojai. Žiūrint į pasaulinę klaidų statistiką, su jomis susiduria apie 5 proc. pacientų. Vienos jų paprastos, kitos gali būti mirtinos. Jei medicina būtų tikslusis mokslas, būtų paprasčiau. Bet ir skaičiukai kartais klysta.
Kaip tuomet išgyventi, jei padarai kritinę klaidą?
Kaip sakiau neseniai savo kolegei, didžiausia klaida yra save graužti dėl buvusių klaidų. Jei ji jau padaryta, išanalizuok ją ir judėk toliau. Jei pradedi save graužti, tai „suvalgo“ labai daug laiko, emocijų. Tada į kitus pacientus pradedi žiūrėti lydimas tos klaidos baimės.
Yra, kas emociškai padeda?
Pirmiausia yra bendravimas su kolegomis, taip pat dažniausiai šeimose yra du medikai, tad vienas kitą geriau supranta. Trečias dalykas – psichologinė pagalba. Bet yra problema, kai kolegos sunkumus pradeda spręsti senais „gerais“ būdais – alkoholiu ir kitomis medžiagomis. Paradoksalu, bet medikai yra viena trumpiausiai gyvenančių populiacijų.
Nebaisu, kad darbas gali visai „suėsti“ sveikatą? Kaip gelbėjatės nuo perdegimo?
Išmokau susidėlioti atostogų grafiką (šypsosi). O kažkokios baimės, kad dėl to sutrumpės gyvenimas, nelabai gal pasitaiko. Savaime ilgas gyvenimas turbūt nėra siekiamybė, dabar kalbame apie sveiką ilgo gyvenimo trukmę.
Šią specialybę renkasi žmonės su potraukiu kažkam įdomiam, prasmingam. Tai iliustruoja vieno mediko istroija – šiemet vertinant motyvacinius pokalbius vienas žmogus pakeitė labai gerą specialybę labai geroje šalyje į skubiąją mediciną aiškiai argumentuodamas, kad nori save įprasminti gyvenime, trūksta medicinos per se [lot. pats savaime – red.past.]. Tai šis darbas kaip tik toks. Nors ir sunkus, atlyginama adekvačiai, žmonės ir sueina tokio darbo dirbti.
Dėkoju už pokalbį.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
