Eutanazijos idėjai iš esmės prieštaraujantis Lietuvos sveikatos mokslų universiteto anesteziologijos-reanimatologijos klinikos vadovas, Medicinos fakulteto dekanas prof. Andrius Macas atkreipė dėmesį į šiandien net išsikreipiantį požiūrį į ją.
„Man atrodo, kad eutanazijos tema yra labai spekuliuojama. Yra jaučiama, kad kai labai skauda, tada jau reikia eutanazijos. Bet šiandien jos motyvai yra labai įvairūs, ir tai – toli gražu ne sunkus ligonis.
Pavyzdžiui, yra tokių garsių bylų, kur žmonės, už nusikaltimus nuteisti kalėti iki gyvos galvos, reikalavo, kad būtų atlikta eutanazija, įrodinėjo su žmogaus teisėmis, kad bausmės atlikimas, kalėjimas yra nepakeliama ir taip motyvuoji, kad tau reikia eutanazijos. Taigi atsiranda visai kiti motyvai ir čia matau visai ne medicininius interesus“, – „Žinių radijo“ laidoje „Sveikatos laikas“ įžvalgomis dalinosi gydytojas.
Problema, kai taikomas „neproporcingas gydymas“
Pasak jo, tie atvejai, kai medicinos prasme, atrodytų, atsiranda didelis poreikis šiems klausimams, nutinka tada, kai yra „užsižaidžiama“ su neproporcingu gydymu. Neproporcingas būklei gydymas, pašnekovo aiškinimu, yra tada, kai matoma, kad jis nelogiškas. Pavyzdžiui, žmogaus smegenys pažeistos, jis yra nesąmoningas, vegetacinėje būklėje.
„Kai dar mokiausi reanimatologijos prieš 20–25 metus, visada gaivindavome žmogų, kuris yra ūmios būklės, tai yra jam įvyko staigi mirtis. Dabar vis daugiau turime atvejų, kai matome, kad žmogus natūraliai gęsta, bet mes tempiame nuo budėjimo iki budėjimo, ieškome sprendimų.
Yra tokių atvejų, kai tikrai norisi padėti ir tam yra prasmė. Bet vis dažniau matome, kai žmogus nori, kad jau nebūtų taikomas gydymas, pavyzdžiui, dializė, gaivinamas, bet mes jo negirdime, stengiamės jam žūtbūt padėti.
Žinoma, pacientas gali pasirinkti, bet yra artimieji, kurie sako: „Neklausykit, ką mamytė sako, viską darykite“. Ir žmonių negali kaltinti, jie turi ir visokias asmenines sąskaitas, nori parodyti dėmesį to nedarę daug metų arba gal neturėję tam galimybių. Ir jie taip supranta, kad dėmesį rodys, jei gydytojams ir visiems sakys: „Jei negydysit, bus blogai“. Taip ir prasideda tas neadekvatus aktyvus gydymas“, – kalbėjo A. Macas.
„Bet vis dažniau matome, kai žmogus nori, kad jau nebūtų taikomas gydymas, pavyzdžiui, dializė, gaivinamas, bet mes jo negirdime, stengiamės jam žūtbūt padėti“, – sakė A. Macas.
Jis palygino, kad ir tarybiniais laikais dažnai pasitaikydavo atvejų, kai pacientų valios nepaisoma: „Žmogus sako, kad nenori į ligoninę, leiskit numirti, bet jį žūtbūt atveža, sako: „Neleisim, padėsim“. Dabar to nėra, jei žmogus atsisako, bet irgi kol jis yra sąmoningas, o kai toks nebėra, artimieji sako: „Darykit viską, kas priklauso“. Paciento valios mes negirdime. Ir jei norėtumėte, kad leistų jums pabūti paskutinę dieną kur nors miške, ne, būtinai reikia važiuoti į ligoninę. Ar tikrai? Ir tada atsiranda tokie neaiškumai, ką daryti.“
Vis tik, gydytojo įsitikinimu, gydytojas neturėti būti tas, kuris apsprendžia kito žmogaus gyvenimo trukmę. „Kadangi vis tiek kiekvienas tikime, kad egzistuoja kažkas daugiau, tai tas kažkas ir išsprendžia, nutaria, kam gyventi, o kam – ne. Žmogaus gyvybė yra labai trapi, tik mums atrodo, kad numirti neįmanoma, o išties kaip paprasta numirti be jokių išorinių veikų. Bet vis tiek sakau, kad mes užsižaidžiame su neproporcingu gydymu, tada atsiranda įdomių minčių, kaip čia užbaigti gyvenimą, kurio pabaigti neįmanoma“, – pastebėjo A. Macas.
Prilygina mirties bausmės įvykdymui
Nors dalis besirenkančiųjų eutanaziją yra tie, kurie kenčia nepakeliamą fizinį skausmą, gydytojas pabrėžė, kad lėtinio skausmo gydymo metodai šiandien ypač tobulėja.
„Yra labai nedidelė dalis pacientų, kuriems negali padėti, bet tai yra procento dalys. Tada kyla klausimas, kaip jam padėti, bet tada vėlgi svarbu, kokia yra tavo intencija – ar tu nori atlikti eutanaziją, kad viskas baigtųsi, ar tu nori jį nuskausminti.
Nes kas gali nutikti – skiriant vaistus, didinant jų dozę, gali atsirasti šalutiniai reiškiniai. Bet jei žmogui dėl nuskausminimo procedūros, o ne užbaigimo procedūros, sustos kvėpavimas, tai yra natūrali pabaiga. Jei skausmas nepakeliamas, sprendimo nėra, reikia nuskausminti, malšinti skausmą yra dieviška“, – kalbėjo anesteziologas reanimatologas.
Pašnekovas priminė jau ne kartą pasakotą istoriją apie pacientą, kuriam buvo užsitrombavusi pagrindinė kraujagyslė – aorta, o kelios patyrusių kraujagyslių chirurgų komandos sakė, kad nieko padaryti nebegalima.
„Ir gaunu šeštadienio ryte pacientą, kuris miršta. Laikas suskaičiuotas, kokios penkios valandos, atrodo, norėtųsi viską greičiau baigti, skausmai dideli. Bet turiu paklausti artimųjų, ar jie susitiko, susitaikė, ar yra tikintys, gal norėtų kapeliono. Sako, kad ne, pacientas buvo prieš mėnesį išpažinties.
Bet man širdyje buvo neramu. Žinau, kad didinsiu vaistų nuo skausmo dozę ir stos kvėpavimas. Ateinu pas žmogų, sakau, kad turime pakalbėti. Jis sako „gerai“, sakau, kad situacija rimta, jis, labai protingas vyras, klausia, kiek rimta, atsakau, kad labai rimta. Jis klausia kada? Sakau – šiandien. Jis sako „Oho“. Klausiu: „Gal kunigą?“ Kvieskite, sako.
„Šiais laikais medicina jau gali padėti susitvarkyti su skausmu – medikamentais, gyvenimo būdo keitimu, pavyzdžiui, mažinant sukraus vartojimą“, – sakė R. Janušas.
Ir turėjome 3 valandas nuostabų pokalbį su itin šviesiu kapelionu, kur juokėsi ir pacientas, ir aš, ir kapelionas. Ir, aišku, didinant vaistų dozę ima stoti kvėpavimas, atsiranda prieblandinė sąmonės būsena, bet tai ir yra proporcingumas, kai netaikai gaivinimo.
Svarbiausia yra intencija – ar tu išeini su ramia širdimi. Jei tu valdysi skausmą ir bus pasekmės dėl nepagydomos ligos tokios, tu nežinai, kad dėl tų vaistų dozių jis gyvens dar dvi dienas, dar testamentą parašys, dukra iš Amerikos grįš. Bet jis gyvens, tai yra gyvenimas. Bet ką mes suvokiame kaip eutanaziją – kai ateina dėdė ar teta su švirkštu ir sako – viskas, finita la commedia. Tai yra mirties bausmės įvykdymas, štai kaip tai suprantu“, – savo nuomonę dėstė A. Macas.
Sunkiai valdomų skausmų – vis mažiau
Diskusijoje dalyvavęs ortopedas-traumatologas, stuburo chirurgas, regeneratyvinės ir holistinės medicinos gydytojas Rolandas Janušas patvirtino, kad tokių lėtinių skausmų, kurie būtų sunkiai valdomi, šiandien išties nėra daug.
„Šiais laikais medicina jau gali padėti susitvarkyti su skausmu – medikamentais, gyvenimo būdo keitimu, pavyzdžiui, mažinant sukraus vartojimą. Pats išbandžiau, kad sumažinus cukraus vartojimą skausmas mažėja, dingsta“, – kalbėjo jis.
A. Maco pastebėjimu, dabar net yra taip, kad dažniausiai lėtiškai skauda visai ne onkologiniams ligoniams, o jauniems: „Pavyzdžiui, ko gero pats dažniausias nugaros skausmas. Turiu tokį jauną pacientą, kuris sako, kad reikia stuburo operacijos, bet kad jis sveria 160 kg, o jei jis numestų kad ir iki 120 kg, nugara neskaudėtų.“
V. Janušas paantrino, kad kitą kartą pacientą paguldžius ant infraraudonųjų spindulių kilimėlio skausmai dingsta.
Pasak A. Maco, be to, kad ir kaip liūdnai beskambėtų, kitą kartą neproporcingas gydymas yra net apsimokantis dalykas: „Juk kam rašyti popierius, kad numirė, jei gali lengvai pratempti ir reikės rašyti, kad būklė nepasikeitė. Neproporcingo gydymo vedlių yra labai daug. Gali būti net ekonominių motyvų. Pavyzdžiui, jei neproporcingai gydai, tau už tai moka arba kol mamytė guli ligoninėje, jos pensiją kiti gauna.“
Turi tatuiruotę, kuri draudžia gaivinti
R. Janušas, turintis daug darbo patirties tokiose šalyse kaip Vokietija, Belgija, Šveicarija, patikino, kad tokie kartais net pragmatiniai dalykai – nieko itin būdingo Lietuvai. „Yra panašiai, tik Vokietijoje, Šveicarijoje eutanazija yra kiek sureguliuota – jei pacientas pasirašęs, kad nenori perteklinio gydymo, jam leidžiama išeiti“, – pasakojo jis.
Gydytojas priminė, kad nors atrodytų, kad ištikus ūmiai būklei, pavyzdžiui, insultui ar infarktui, žmogus turi būti reanimuojamas, jei ant krūtinės turi atitinkamą tatuiruotę, tai nėra daroma.
„Ir Lietuvoje turime tokių žmonių, tų pačių gydytojų, kurie yra išsitatuiravę – „do not resuscitate“ (sutrumpintai – DNR). Yra labai svarbu išgirsti žmogų ir netaikyti to, ko nereikia“, – paantrino A. Macas.
Pasak V. Janušo, Vokietijoje nuo 2020 m. yra pripažinta, kad žmogus gali pasirinkti, kaip jis nori numirti: „Dėl to gali nuspręsti prieš atsigulant į ligoninę arba jau atsigulus po kokių politraumų, jei žmogus kalba, yra klausiama, ką daryti.“
A. Macas atkreipė dėmesį, kad Belgija, Olandija, Šveicarija turi tradiciją neproporcingo gydymo neeskalavimo, pasirašymo. „Lietuva irgi tą jau turi, pažanga didžiulė – patobulinti teisės aktai, kad atsiranda galimybė oriai paprašyti nebūti tąsomam, niurkomam. Kartais gaivinimas darosi kaip parodija, gaivini žmogų lėtinėje būklėje dėl keistų motyvų. (...)
Bet Belgija, Olandija turi ir visai kitą – eutanazijos teisės aktą. Man pavyzdys yra Jungtinė Karalystė, kurie daug metų išsaugojo, kad turi neproporcingo gydymo netaikymą, bet neturi eutanazijos“, – kalbėjo jis.
Eutanaziją atlieka ir sergant depresija
V. Janušas pasakojo, kad Šveicarijoje šiuo metu yra taikoma asistuojamoji savižudybė. „Yra asociacija „Dignitus“ (yra ir „Exitus“, kuri skirta tik šveicarams), priimanti ir užsieniečius, metinis mokestis yra kažkur 80 frankų. Yra žmonių, kurie tam ruošiasi iš anksto.
Tai reiškia, kad jie susitinka su gydytoju ir jis tiesiog išrašo receptą lašelinei arba barbitūratų gėrimui ir visa tai turi atlikti pats pacientas. „Dignitus“ turi savo namus, kur viskas įvyksta, bet gydytojas nieko negali inaktyvuoti, viską padaro pats pacientas“, – dalinosi jis.
Tuo metu Belgijoje eutanaziją galima atlikti pacientams su psichinėmis būklėmis. „Pavyzdžiui, sergant depresija galima pabaigti savo gyvenimą, nors fiziškai šiaip yra sveikas. Šveicarijoje tai negalima. Sergant depresija mažiausiai trys gydytojai turi patvirtinti, bet tokia diagnozė tinka“, – kalbėjo gydytojas.
„Kai kur net matome, kad daugiau investuojama į gyvūną, o ne į žmogų. Ir tas mane šokiruoja. (...) Nėra blogai, gyvūnus mes mylime, bet vėlgi turi būti blaivi nuovoka“, – sako A. Macas.
A. Macas gi pridūrė, kad kai pats mokėsi Belgijoje, kiek susidūrė, yra tik grupelės gydytojų, kurie apsiima dalyvauti tokiuose procesuose: „Gydytojas yra pašauktas gydyti, o ne suleisti mirtiną dozę.“
Pasak V. Janušo, apskritai dažniausiai tai renkasi žmonės su fizine negalia, onkologiniai pacientai: „Bet per metus ten tik keletas šimtų užsieniečių atvažiuoja, palyginus su Belgija, tai yra labai maži skaičiai, nes čia siekia keletą tūkstančių. Taigi tai nėra tai, kas būtų labai priimtina, tiesiog yra galimybė.“
Be to, jis pastebėjo, kad po daug prieštaringų vertinimų sulaukusios neseniai pristatytos pagalbinės savižudybės kapsulės „Sarco“ išbandymo jau būta suėmimų. „Vienas australas su 3D spausdintuvu atspausdino kapsulių, kur galima atsigulti ir nuspaudus mygtuką vietoj deguonies prileidžiama azoto ir per keletą minučių nusibaigiama. Rugsėjį vieną kartą ji buvo išbandyta Šveicarijoje, po to keli žmonės buvo suimti“, – pastebėjo gydytojas.
„Kas taikoma gyvūnams, tai šokiruoja“
Vis tik pats jis teigė, kad eutanazijos kaip būdo užbaigti gyvenimo nesirinktų nei pats, nei taikytų gyvūnams.
A. Macas čia pridūrė, kad, kalbant apie gyvūnus, čia irgi turime labai daug neproporcingo gydymo. „Pažiūrėkime, mes dializuojame šunis, operuojame kataraktas. Protu suvokiama? Ne. Kartais įranga net geresnė nei žmonėms, nes tikime, kad už žmogaus gydymą turi mokėti valstybė, o už šuniuką sumokame tokius pinigus.
Pavyzdžiui, anesteziologijoje turime vaistų, kurie migdo, bet turime sulaukti, kol praeis jų veikimas, kad galėtume pažadinti. O ten yra rimtų kompanijų vaistų, tik jie dar nepakankamai pažengę klinikiniuose tyrimuose, žmonėms netaikoma, bet ten vaistas kaip mygtukas – suleidai, užmigo (...), kitą suleidai ir staiga atsibudo.
Kai kur net matome, kad daugiau investuojama į gyvūną, o ne į žmogų. Ir tas mane šokiruoja. (...) Nėra blogai, gyvūnus mes mylime, bet vėlgi turi būti blaivi nuovoka“, – konstatavo gydytojas.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
Todėl esu už eutanaziją ir galit dėti minusus, mano nuomonės nepakeisit.
